BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Mes tos princesės, kurių svajonės neišsipyldė’ kategorija

Pelėdų veidrodis

2015-02-04

Šitiek laiko ir geriausi dalykai žemėje su Tavim  tiesiog užsimiršta. Vis bandai sau apie juos priminti, bet tai taip trumpam. O nuoskaudos - ne. Jos taip dažnai su mintimis apie Tave. Ir taip vieną kartą, mes visai netyčia, sukūrėm filmą apie svajingas moteris, kurias vyrai iškeičia į praktiškas.

Ir nereikia nei pavasarių , nei kaštonų laikinų žiedų. Surandam kvailiausias pasaulyje dingstis pasimatyti. Pasirenkam netinkamiausias vietas ir nueinam ilgiausius kelius, nes vairuoti vis dar neišmokau. Cigaretė dega tik tris minutes - tiek turim laiko viskam suspėti. Ir nesvarbu apie ką kalbėtis, daug svarbiau su kuo.

Aš žinau, kai tu išeisi namo, aš Tau neparašysiu. Ir nepasakysiu, kad laikas su Tavimi prasmingesnis. Nepadėkosiu už tas tris minutes, kurių niekada Tau nebesugražinsiu. Už tą nueitą kelią, ir už tai, kad tą naktį nenorėjai išeiti. Bet aš dėkinga. Ir niekada neatsiprašysiu, kad Tave nuolat lygindavau su kažkuo ir kad buvau su Tavim, tokia, kokios tas kažkas tikėjosi. Kad nebuočiuosiu Tavęs blaiva niekada ir “myliu” nesakysiu. Bet aš atsiprašau.

Ir atėjo vasario laikas, apsipuošęs nuoširdžiausiais tostais, bet toks materialistas, nesutelpantis mūsų mažose piniginėse. Ir aš nesutelpu visame šitame. Iškrentu iš žaidimo net nepradėjus žaisti, nes laiku jo taip ir neišmokau. Tad noris bėgti, ne todėl, kad aš viena iš jūsų. O visgi laiko. Laiko meilė, ar bent žinojimas kad kažkada mylėjai. Laiko namai, įrantys nuo laiko. Laiko praeitis - mano didžiausia yda.

Ir aš lieku. Dar vieną vasarį. Dar vienus metus. Dar vieną gyvenimą. Suspaustas lūpas dažau tekilos stiklinėje ir šypteliu kreivai, neatverdama dantų, bet visada maloniai, pasiūlau dar gabalėlį torto. Ir nesijaučiu čia nei reikalinga, nei įvertinta, nei mylima. Bet kur labiau tokia būčiau? Bandau savęs klaust Ir lieku. Kai paklausi ar man linksma, aš mielai nusišypsau ir atsakau tyliai - tiesiog čia būti aš nemoku. Bet lieku dėl Tavęs.

.

Rodyk draugams

Šlepetės, aš ir kinas

2015-01-19
“Aš maniau, kad tu mane myli,
Aš maniau, kad tu liksi su manim visam laikui,
Bet laikas ėjo ir praėjo.”

Mano didžioji vasaros meilė jau  prieš pusmetį surado savo lengvabūdę blondinę. Ir, nors gali skaudėti, aš jau nebetikiu, kad meilė gali būti didelė. Ir net niekada nenuspėjamos nuotaikos supermenas, šalia glaudžia rausvaplaukę garbanę.

Tačiau, kai kambaryje šalta, nes teoriškai žiema, susimąstau, kaip čia taip atsitiko?  Ir kodėl nieko jau nebestebina  dar vienas išbrauktas numeris mano užrašų knygelėj? Juk aš - šampano burbuliukai. Spalvoti balionai. Aš aitvaras, laimę nešantis. Stebėjausi nepaliaudama, kur susagsčiau mūsų mažytes laimes, nors ir nepamenu, jų vardų šiandien. Tu sakei - laimės didelės nebūna.

Apsiauni pūkuotas šlepetės, bet nenamai netampa namais. Supranti, kad visada supratai, už ką tave smerkė. Kad tavo tiesos - negražios. O kartais ne visai ir tiesos. Kad kalbi per daug, kai tinka tyla. Ir tyli, kai turėjai kalbėt. Garsiai. Kad balsas vaikiškas, o lūpos per ryškios. Kad įsimyli vėjus vis, o nuo užuovėjų bėgi. Kad bučiuojiesi su nepažįstamuoju, bet pamilti jo vis neprisiruoši.

O tenori rengtis kaip mergina, iš muilo operos, bet būti paprasta kaip turgaus pardavėja, su kuria sveikinasi visi ir stabteli porai minučių prie prekystalio, paplepėti apie viską. Būti ramuma pavasariniams vėjams, o kartais šokiruoti suvalgydama per daug torto, nors tau sako, kad šiandien tai netinka prie tavo nerinių. O aš tenoriu, kad mane pamiltų absoliučiai netobulą, bet darau viską, kad būčiau tokia, kokios jie nori. Galų gale - išmokti nuvilti kitą, vardan to, kad niekada nenuvilčiau savęs.

Ir bėgiojau, kaip bėganti nuotaka. Bet visus tuos kartus, iš tiesų, bėgau nuo savęs. Pažadėjau Tau neberašyt ilgų laiškų. Laiku užgesinti cigaretę. Į kavą įpilti daugiau pieno. Nekomentuoti filmo, kai tau nepatinka. Bet dar keli žodžiai, tik keli. Ir klijuosim markutes.

Aš manau, kad galų gale, mes visada liekame su tais, su kuriais išmokstame būti savimi ir sau tokie patinkame. Mieloji, aš manau, kad tu save jau radai. Na, o aš savęs vis dar ieškau.

(  Laimės :)  )

Rodyk draugams

Kodėl visos gėlės nužydi mano rankose?

2015-01-12

Rytai virsta vakarais. Gyveni arba tiesiog lauki dar vieno ryto, dar vieno vakaro. Sekmadieniais vis neprisiruoši atsiversti knygos, paskambinti, atsigulti anksčiau, o vakarais venomis vis dar teka jaunystė. Ir retsykiais leidi sau ryškiau pasidažyti, perdaug išgerti ir kokietuot su pasauliu.  O Tu leidi sau mylėti ir sutirtpti glėby lyg pliusinėj temperatūroj besvorė snaigė. Pabusti silpna rytais.

Šiandien gaila, kad ne mes visas tas dainas apie meilę ir degtinę sukūrėm. Kad taip ir neišdrįsom susipažint su žmonėmis, su kuriais kadais mylėjomės svajonėse. Dėliojom jiems įvairiausius vardus ir jų skruostus dažėm neoninėm spalvom. Galiausiai supranti, kad labiausiai tinka jiems tikrasis vardas, kurio taip ir nepaklausei. Tikiuosi kada nors atleisi man, kad vakarais vis dar apie Tave pagalvoju.

Sakinio gale dėlioju nieko nereiškianti “iš kurios pusės pažiūrėsi”. Ir tau tai keista. Velniškai bijau paslysti, bet nesutinku griebtis tavo parankės. Ir kaip sugedusi plokštelė kartoju: “meilė  - auksas kvailiams”. O tu šypteli retkarčiais. Nesupranti, kam ta ironija. “Bet man patinka” - galų gale sakai ir pasiūlai parūkyt.

Niekada pabaigoje taip ir neparašiau “ir visgi kaip gerai, kad susitikom”. Kad gėlės nužydi mano kambary. Kad labiau ilgiuosi plinaties ir lietaus, o ne jų tikrųjų vardų. Kad labiau myliu praeitį, nei dabartį. Kad dabar labiau mėgstu jazminų arbatą. Ne žalią. Bet tu turbūt žinai.
Žinai, kaip skauda, kai pajauti kad net karščiausios lūpos prisilietusios prie tavųjų atšąla. Ir švelniausios rankos liesdamos tavo odą suskeldi. Ir visgi liečia.

Rodyk draugams

15 per 12: toliau be Tavęs ir už naujas pradžias

2015-01-02

Labai keisti metai, mane ir laužė, ir kūrė iš naujo. Su šviesiais plaukais, šlubuojančią.

Pasukome skirtingais keliais. Nors kartais susitinkam. Buvo gyvenimas su nebepamenu, kiek punktų ir sustyguotos dienos. Pirkinių sarašai ir nauji metų planai. Ir tada nežinojom, kad iš to išaugama ir to pasidaro tiesiog permažai. Tada negalvojom, kas bus toliau ir kad kažkas bus toliau be tavęs. Bet gyvenimas nesibaigia. Nebegrįšiu prie to kas buvom. Nes nebesu, kas buvau. Bet labai toli ir nekeliausiu šiemet. Tiesiog mokinsiuos gyventi toliau, o kai išmoksiu vėl bandysiu kurti ateitį.

1. Pamilti vienatvę. Ir išmokti joje būti su savimi. Juk net šalčiausioj asjendoj yra bent viena palangė, kuri sušildo pėdas ir širdies kerteles. Ir ant jos susikaupia labai daug nuorūkų ir sutirpsta vaškinės žvakės. Kitais metais dar nemesiu rūkyti. Nes kai kurios akimirkos įgyja tikrąjį skonį, tik vienatvės fone. Todėl pasižadu bunant viena peržiūrėti visus  Vudžio Aleno filmus ir išmokti ispniškas dainas. Ir mažiau svajoti apie tai, kas ne mano daliai.

2. Kuo mažiau būti vienai.

3. Paleisti. Sunkiai prisileidžiu. Dar sunkiau paleidžiu. Esu kvailas vaikiškas kaspinas, kurį kažkas pririšo juodaplaukei mergaitei į kasą ir nebesugebu atsirišti. Suprasti, kad ji užaugo. Ir kad man laikas skristi. Gal per daug bijau “vėjų”. Man sakė, kad jie šalti ir skriaudžia. Tiesiog, ji buvo vienintelė prie kurios aš buvau aš. Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt. Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje.

4. Surastį dar vieną tikrą draugą. Ne tą, kurį pamils kiti mano draugai. Tą, kurį pamilsiu aš. Panašų į mane ir skirtingą kaip diena nuo nakties. Ne fainą, ne gražų, ne gerą, ne įdomų, ne talentingą. Tikrą.

5. Nenustoti tikėti meile. Nenustoti jos ieškoti. Tik ne princų, o varlių ir uždėti jiems karūnas, nes man užtenka, kad princesė - aš. Ir vėl įsimylėti vardą. Ir vėl nudegti. Ir nebekęsti. Ir nepadayrti visko ką galiu, o po to gailėtis. Nes man patiko kažkada mylėti ir mes dar ne per senos dažyti plaukus raudonai ir gerti sidrą.

6. Įsimylėti save. Kiekvieną dieną. Ir gyvenimą. Savo. Tokį, koks jis bus toliau. Ir retsykiais, rytais, atsitojus prieš veidrodį mestelti sau vieną, kitą komplimentą. Ir būti gražia sau. Nusiplauti vakarais makiažą ir sielą, bet išlikti spalvota.

7. Pradėti ir pabaigti. Važiuoti ir nuvažiuoti. Rašyti ir parašyti. Žadėti ir ištęsėti. Baigti ir pabaigti. Ieškoti ir susirasti.

8. Neprarasti tikrų draugų. Šie metai labai gerai viską atsejojo. Liko vos kelis grudeliai sėtyje. Tiesiog laikyti juos arčiau širdies. Gyliai savo gyvenime. Atleisti, jei tai galėsiu atleisti. Ir neskaudinti, kai pajusiu, kad jiems skauda. Neprašyti, daugiau nei galiu pasiūlyti pati. Ir pasiūlyti jiems viską ką turiu. Ne tik turėti draugų. Bet ir būti draugu.

9. Nepamiršti tvarkytis šeštadieniais. Ir nepamiršti tvarkyti sekmadienių. Pamilti juos. Sukurti jiems veidą. Įdėti jiems vardą. Tokį jaunatvišką ir žavų, nuo kurio linksta kojos. Ir nebebijoti jo.

10. Volare, cantare… Kuo garsiau dainuoti ir kuo aukščiau skraidyti. Nebijoti nukristi. Nebejoti sulūžti. Nes tai dalis gyvenimo skonio. Saldaus gyvenimo. Girto, jauno, naktinio gyvenimo. Kurio dar reikia. Dar truputį. Kurio dar norisi, kol galim.

11. Neapkalbėti. Neteisti. Ir nemokyti. Nes pati nemoku.

12. Nustebinti kitus. Ir save. Gal tiesiog dingti vieną dieną ir visam. O gal tiesiog vieną vakarą imti ir parašyti tam, kam žadėjau neberašyti ir kieno numerį seniai ištryniau.

13. Užaugti. Šaltą žiemą užsikurti pačiai mašiną ir išvažiuoti į darbą. Ir sukurti savo namus.

14. Išmokti turėti paslapčių.

15. Atšvęsti gimtadienį. Sako pasenstame, kai gimtadieniai pasidaro nebe svarbūs. Šiemet pasistatysiu ant stalo saldžiausią pasaulyje tortą ir pasveikinsiu pati save, tikrai, iš visos širdies.

Atsimenu metus, kai užlūždavo tinklai nuo sveikinimų gausos, o šiais metais mūsų draugų tarpe tai tiesiog nebemadinga. Arba tiesiog nebemadinga aš. Ir pirmą kartą sustinkant naujus metus, kai visi aplinkui bučiavosi, bučiavausi ir aš. Tik ryte nebepaminiau jo vardo. Ir kava vis dar su pienu tik naujame puodelyje.

Rodyk draugams

Labanakt

2014-12-17

Iš dalies viskas taip pat. Juk jau turėjom žiemų, kai nesnigo. Juk jau turėjom purvinas rankas. Ir buvo žmonių, prie kurių per greitai prisirišom ir per ilgam. Ir tokių, kurie mus paliko, kai buvom silpniausi.

Juk jau vaidinom visas roles. Ir visas jau mokam. Ir visus kerus panaudojom. Ir pradėjom atskirti pabaigas su pradžiom.

Iš dalies viskas taip pat, tik mažiau tikra. Ir užaugom. Ir tapom protingesnės, tarkim. Tik tikim dar, kad viskas čia taip gavos, nes ne tie metai pasitaikė. Gali būti.

Geriu kavą. Ir šypsausi: daugiau niekada jos nemesiu. Ir knygų iš apdulkėjusios lentynos, tikriausiai, neskaitysiu. Nebėgiosiu rytais ir neisiu į pasimatymus, šaltom penktadienio naktim su jaunu kandidatu, iš sąrašo. Ir netikėsiu daugiau popieriniais dievais ir kad siela turi dvi dalis.

Bet žinai, iš viso šito, dar tikiu į laimę. Ir manoji laimė ne “amžinoje meilėje” ir “mėlinakiuose princuose”. Mano laimė ne “rožiniuose balionuose” ir ne pasakoje. Net ne tragedijoje ar melodramoje su nalaiminga pabaiga. Ne filmuose, kai pabaigoje išeinu ori su aukštakulniais. Ne, serialuose su tobulais drabužiais ir dramatiškom akim. Ne vyriško veido ispanės dainose.

O kuo tu tiki naktimis, kai man neparašai/ neatrašai? Ar dar tiki? Ir kas liko iš to, kas buvai. Ar dar liko? Ar dar valgai vakarais ledus lovoje, užgerdama arbata?

Galbūt tai vakaras kai kažką myli labiau nei pačią save. Linkiu “labos nakties” ir apkamšau Tave prisiminimais. Bet ir Tavo telikęs prisiminimas.

šį rytą gimiau ir prisnigo
Iš tavo akių debesų
į užburtą butelį vyno
į iššautą gabalą švino
/
šį rytą gimiau ir atšalo
Ir viskas ilgam pamažu...

Rodyk draugams

Kuo svajonė arčiau, tuo mažiau ji svajonė

2014-11-30
Ne to tikėjomės, Broli.
Gi taip laukėm rytojaus, norėčiau tikėt,
Kad tu vis dar svajoji…
Įtikinai , kad būti kitokiam gerai. Nors niekada tuo nesižavėjai.
Nors naktį kai išverkiau save ir gimiau iš naujo, tu atidarei butelį šampano.
Nors išėjai iš mūsų gyvenimo. Ir viskas tapo mano. Ir visko buvo man per daug.
Nors priėmiau aš viską ir viską pamilau. Išmokau būt viena. Išmokau būti tarp kitų. Išmokau tuos kitus mylėti. Viena visu tuo džiaugtis. Viena visa tai kentėt.
Nes kai tai viskas buvo mūsų, man nieko nereikėjo.
Nes visai ne laikrodis ant sienos per garsiai tiksi. Tai mes.
Per tyliai šnabždames. Per tyliai juokiamės.
-Koks maloniausias Tavo prisiminimas? - klausiu. O Tu nežinai.
Nes tai niekada Tavęs nežavėjo.
Per dvi sekundes sutemo mano kambary.
Aš vėl įsimylėsiu. Ir vėl užsidėsiu visas naivumo kaukes.
Tu kasdiena klausysi radio stoties. Aš skaitysiu horoskopus Tau.
Mano kamabary nuvys geltona chrizantema.
Kažkas trumpam pasisvečiuos. Susipažinsim kol išsiskiyrsim.
Aš nebesilankysiu Tavo namuose ir eisim gerti kavos į apsnigtą miestą. Jei Tu norėsi.
Šiemet paprašysiu sniego. To, tokio tikro. Kuris susipurvina. Kuris ištirpsta. Kuris pravirgdo. Kuris kaip gyvenimas.
Šiemet aš atsiprašysiu ir atleisiu. O ar atleisi Tu?
Šiemet Tu bandysi pajaust. Bet Tau vis dar šalta.
Kuomet šypsuosies, jau nesugebėsiu pasakyt, kuri Tavo šypsena.
Kvepės Tavo rankos mandarinais, mėtinėm cigaretem, šilatais apsikabinimais. Kažkas jas bučiuos.
Mano stiklinės rankos, rožiniais nagais, dreba rūkant. Dreba geriant kavą. Kažkas stebisi. Kažkas suspaudžia savam delne.
Na, o aš bejausmė.
Surinkta iš sudužusio stiklo. Supjaustytais pirštais. Lakuotais nagais.
Užgerianti Tave degtine, kurios niekada nemėgau.
Nusisuk, nes žudo Tavo akys. Nekalbėk, nes skauda Tavo  balsas. Tavo žodžiai mus supjausto.
Akys drėksta, kai kvėpuoji man už nugaros. Ir kėliuosi servetėlių.
Tualeto sienų klausiu, kas mum atsitiko. Ir jos tyli.
Gaila , velniškai gaila, kad ir mus su jumis nugalėjo laikas.

Rodyk draugams

Absoliuti tiesa tik viena - absoliučios tiesos nėra

2014-11-19

Ima ir nutinka keisti dalykai. Ne tik serialuose. Gyvenimuose irgi būna. Ir visos mūsų denos pilnos tų keistų dalykų. Ir jie visokiausių spalvų būna ir visada daugiau nei trys. Pamenu, kaip patikdavo balta, o Tu spalvos niekada neturėjai.

Kartais gerausios draugės laiptinėje sutinki  savo pirmąją meilę. Kartais verki balkone dviese su trečia ciagrete. Kas buvo brangu pakeičia pavidalą ir nuomonę,  kad suprastum, kokie laikini žmonės. Kartais tiek apie Tave kalba, kol pats nuo savęs pavargsti. Na, o kuomet vietiniam turgelyje dingo visos geltonos chrizantemos, aš supratau, kad ruduo ne tik atėjo, o ir praėjo.

Ir pasileidau skristi tarsi plunksna, iš filmo pradžios, belaukianti kol nusileis šaltoj pusny ir užmigs žiemos miegu, filmo pabaigoj. Ir skridau per miestus. Kuriuos mylėjau. Ant kurių pykau. Skridau per jausmus. Tų, kuriais pasitikėjau. Tų, kurie nuvylė. Skridau per meilės prisipažinimus. Sridau per apkalbas.

Kuomet visi klausė, kur skrendi, aš tylėjau. Skubėjau pas Tave.

Ir man sako: Tu - specifinė. Pusė pasaulio žmonių karštai Tave įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Kita pusė - dar karščiau nekenčia. Ir abejingų tu nepalieki.

O Tu man atsakytum: tai nei geriau, nei blogiau.

Kai susipažinom,  dar nešiojau kuodą ir dažiau lūpas ryškiai raudonai. Kai šypsodavausi, jie irgi šypsodavosi. Tada dar nežinojau, kad dėl raudonų mano dantų. Ir juokdavosi jie, kaip gražiai aš šiandien atrodau, o aš apsisukdavau tris kartus su savo pustu sijonu ir koketiškai nusilenkdavau. Ir taip žiemos vakarais pamėgom tekilą. Visada pritrūkdavom citrinos ir druską išberdavom ant grindų. Sudarinėjom sąjungas. Vadinomės broliais ir sesėm. Visi mes buvome draugai. Visi mes buvome skirtingi. Visi skirtingai supratome sąvoka “draugystė”. Visi skirtingai išskrydom plunksom. Skirtingai nusileidom. Ir žinai, iš tiesų, tai nei geriau, nei blogiau.

/

Rodyk draugams

Niekada negrįžk ten, iš kur kartą išėjai.

2014-10-16

Tu šneki labai tyliai. Arba aš nebegirdžiu. Tu nebegeri mėtų arbatos. Arba aš nebežinau, kuo kvepia Tavo namai. Nebeklausai nostalgiškų dainų ir vėjas jas išbarsto kažkur tarp mano ir Tavo rudens. Sėdi šalia. Skaičiuoji žvaigždes. Išeini į gatvę ir šauki meilę visu balsu, kuria niekada netikėjai, iš kurios kadais  išaugai. Bandau atspėti, ką Tu šiandien myli. Ko gero, visada buvai vasaros mergaitė, todėl nusipirksiu smilkalų, braškių kvapo ir sulaukus vasaros išeisiu, pasiėmusi languotą skėtį, pasivaikščioti po liepom lyjančiu medum. Tu savo gyvenimus pagaliau į vieną sulipdei.

O mano gyvenime dabar daugiau zefyrų. Su šokoladiniu glaistu ar be. Dabar mano gyvenime daugiau vietos ir tylos. O kambary vis dar tvyro kvapas, rožinio vyno, laikinių aguonų ir sudegusių žvakių.

Šitiek vietos spintoje. Kas vakarą iš naujo lankstau vasarines sukneles ir dedu į vis kitą lentynos vietą. Ir klausau dainų, kurių kartu neklausei. Prisijaukinu žalią arbatą. Niuniuoju sau po nosim seną kvailą dainą, užbaigdama taktą tik vienos kojos tryptelėjimu: “…ir tikrai ji ne juoda, ne, ne, ne…” Na, bandau gyventi toliau. Ir bijau, kad išeina. Bijau, kad gyvenu. Noriu mažiau miegoti ir daugiau gyventi. Pasipuošus išeiti į gatvę. Pavargus sugrįžti į namus.

Vazoje rožė nevysta ir ateina žinutės. Sugrįžta praeities šešėliai, o aš šaltu veidu trankau duris. Ir bandau atrast save. Bandau save pažint. Kas esu be Tavęs?

Iš tiesų, šiandien aš esu tik elgeta, po elegantiška suknia pasislėpus. Aukštų lubų bokšte, kur mano plaukai užaugo ir mūsų princai čia gėrė alų. Ir pinigų aš niekada nemylėjau. Tavo problemos man už viską brangesnės buvo. Ir visa tai buvo man laikina, tikra tik tai aš ir Tu… Tu - buvai tada amžina.

Bet tiesia kitokia, mieloji, - Tu beprasmė pati savaime. Prasmingi esam tik tiek, kiek tos prasmės mums suteikia kiti. Ir ne pasaulis yra kažkur po mūsų, o mes tik kažkur pasaulyje. Mažytės. Matomos vos vos. Viskas kas liko -  gyventi. Diena iš dienos. Diena po dienos. Ir kartais naktimis.

Rodyk draugams

Ir jau tūkstančiai žingsnių iki Tavęs. Ir seniai netinka raktas

2014-06-16

https://www.youtube.com/watch?v=e5ZCzPaAbUM&hd=1

O būdavo tokios šaltos naktys, ar pameni, kai nebetikėjom, kad ji ateis. Atėjo. Gali būt, kai nebelaukėm. Gal nebeišlaukėm? Tik mano kambary ji svetima. Kažkokia šalta. Kažkokia ori. Visai kaip ir Tu, kai paskutinį kartą mane palydėjai pro duris. Girdėjau, dabar - pas Tave daug lyja.

Lijo ir pas mane. Kai sulūžo skėtis. Kai atradau save iš naujo,  žmonėse, kurie nebuvo mano. Kai sugrįžau pas senuosius, kurie lygi šiol nenuvilti neišmoko.

Lijo ir pas mane, kai palikdavo viena. Kai iškeisdavo į kitus, kaip seną rudą lagaminą pilną laukimo, tiems kurie nebesugrįš. Kaip pilną prisirišimo tiems, kurie išeina. Pilną senų rūbų, kažkada nešusių laimę, bet, deja, nebemadingų šiais metais.

Ir taip lengvai šiais metais išeina žiemos, išeina pavasariai, išeina mados, išeina žmonės. Ir taip lengvai sugrįžta vasaros. Pabąla plaukai, ne iš laimės, keista. Sugrįžta tie patys žmonės, bet ne tie patys jausmai. Keičiasi jų gyvenimai, keisdami manąjį. Aš ne mažytė Tavo princesė, laukianti krištolo bokšte. Mano karūną jau daug kas su žemėm mindė.

Ir man patinka kai lyja. Gali būt, Tavęs vis dar laukiu. Skaudžiai saldu, kai suprantu, kad nesugrįši. Skauda, kad skirtingai mylim. Skauda, kad skirtingai pasiilgstam. Skauda, kai vasarą matom skirtingom spalvom ir lietus mums skirtingu metu lyja. Skauda, bet taip reikėjo, kad užaugtumėm kokie užaugom ir taptumėm, kokie tapsim.

Atleisk man, jei per dažnai verkiu. Atleisk, jei ašaros sūrios.
Aš akmenukais baloje guliu, dėl galimybės, kad tu į mane žiūri.

/

Aš - ori nusišluostau ašaras, aš - žema prie kelių klupiu.
Tu gražiai suplanuoji vasaras ir išbrauki mane su pieštuku.

Rodyk draugams

Skirtingai lyja ant mūsų visuomet

2014-03-16

http://www.youtube.com/watch?v=8oF3YthIIhs

Berniukas, iš anos žiemos, nori skristi į naktį. O jai tai kas, ji visada ateina juoda ir šypsosi. Rytojaus dieną visai užmiršus.

Juokiasi. Jis ją kutena. Tik sparnų neturi jis. Jei vieną karštą vasaros dieną lietus nebūtų širdies man išplovęs, dabar ją skaudėtų. Ir gal šiąnakt verkčiau, išbalus, kartu su pilnatim.

Bet žvelgiu nebyliai pro netikras blakstienas ir šypsausi akis nuleidus. Klausia: “kas vėl negerai?”, atsakau: “tu juoda gyli naktis”. Ir tylim.

Tylim pabaigose taip pat nedrąsiai kaip pradžioje. Taip ir likom svetimos. Tylim lyg laikas mums neišsenkantis. Lyg mūsų muzika nenutiltų niekada. Aš žinau, amžinybe tu juk niekada netikėjai.

Ir mes niekada , niekada, niekada,
Niekada, niekada, niekada nesužinosim…

Man nebaisu, kad skausmą nutylim. Kad nutylim ašaras. Melą. Priekaištus. Vaiduoklius ir sopulius. Tebūnie. Man baisu, kai nutylėsim “myliu”. Ir visų spalvų juoką. Ir Tavo akių spindesį. Tiesą. Ar Tu žinai, kaip būtų tamsu ir šalta mūsų mažam kambary?

Ir šypsausi nuleidusi akis. Jis niekad neužmins nuorūkos man, aš niekad neprašysiu ugnies jo, dievas mato.

Ne visada viskas išeina kaip tu nori, (nevisada nevisada, sorry).

Tą naktį snigo vidury pavasario. Kai aš tris paras nemiegojau ir buvau nei blaiva, nei girta. Tą naktį, kai bėgome nuo tų, kurie mus vijosi ir vijomės tuos, kurie bėga nuo mūsų. Buvo balta pūga sielose ir pavasaris vienu metu. Buvome visi kartu, tik skirtingai lijo ant mūsų lietus.

O mane, lietau, Tu iš vis palikai.

Rodyk draugams