BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Už tai, kad moterys išliktų gražios ir stiprios, o vyrai jauni ir švelnūs!

2017-01-07 parašė Apie liudesį dainuojanti

Dabar nėra ko gėdytis, kur slėptis. Tokie nuogi palikom viens prieš kitą. O Tu žinai, kad nemėgstu prieš tave stovėt nuoga. Tad susirenku visą savo drąsa, kuri liko nusėdus kartu su lūpų dažais ant vakarykščių šampano taurių. Aš išeinu, nes ir taip per ilgai užtrukau ten, kur niekas niekada nebuvo mano. Kur nemokėjau prižiūrėt gėlių, skaičiuot biudžetų, sukurt tau namų vien iš savo jaukumo.

Ir vieną pirmadienį, kai visas miestas su visais jausmais užšąlo, aš išėjau, kaip tie stiprūs žmonės filmo pabaigoj, nors nebuvau stipri ir pabaiga gal dar nebuvo. Be minties, kad mane laikysi, pasivysi, paskambinsi. Kad saugosi mano daiktus, ne tik todėl, kad nėra kur jų daugiau padėt ir dalelytę manęs kasryt nešiosies su savim į darbą. Be dramų. Be pykčio.

Ir nei aš, nei tu nenorėjome bloga. Aš dabar trokštu galvoti, kad man tiesiog buvo metas NAMO, ir mes dėl to nekalti. Kad kitur manęs reikėjo labiau nei ten, kur užsibuvau, kad tavęs kažkam reikėjo labiau nei man, ir kad mums tiesiog reikėjo kažko kito. Ir man jau ramiau, ir aš po truputėlį imu jaustis laisva, nuo kvailų baimių, meilių, naivių idėjų, nuo pavydo ir kaltės. Aš tiesiog imu gyventi kitaip, ne iš naujo, nei blogiau nei geriau, tiesiog kitaip.

Iš kažkur atsiradę žmonės sako, kokia aš miela, na o aš mielai šypsausi nutylėdama, kaip kartais nemielai išduodu, palieku, pamirštu. Man sako, lengva tave pamilti, bet tik tiek, ir niekada - mylėti. Kad mano akys tokios ramios ir liūdnos…. O tu pridurtum, kad gyventi nemoku, kad esu didelė ieškotoja naudos, bedarbė. Tebunie. Man šiandien nebe taip jau skauda, ką tu manai. Šiandien aš noriu iš naujo sutikti metus ir pakelti tostus, už ta ikad moterys visada išliktų gražios ir stiprios, o vyrai jauni ir švelnūs.

o Tu juk žinai, kad žinutė kurios lauki neateis. Ji ateis tada, kai laukti jos nustosi.

Rodyk draugams

Be dvylikos minučių dvylika

2016-12-30 parašė Apie liudesį dainuojanti

Daug raudono vyno šią žiemą. Daug laiko praleisto su tais, su kuriais laiko praleist niekada, regis, neketinai. Daug pasiaukojimų ir daug paukotų kitų. Daug miego, gal net per daug, o sniego mažai. Bet taip buvo ir pernai.

Daug pokalbių pažįstamų, bet svetimų žmonių. Daug pokalbių, kuriuos girdi, bet juose nedalyvauji. Daug žodžių, kurie neišspaudžia jokios minos, bet taip stipriai suspaudžia širdį, kad surukai po dvi.

O aš netapau protingesnė. Ir rūpi man vis dar labiau paverkt dėl meksikietiškai prarastos meilės nei dėl nesutaupytos skalbimo mašinos. Gali sėdėti šalia visas toks suaugęs, ir kalbėti, kad gyvenu lyg šešiolikos, kad pučia vėjai galvoj, kad nemoku dirbti. Ir aš sėdėsiu šalia ir daug dalykų tau pažadėsiu, ir galbūt daug ką darysiu kitaip. Bet ištikrųjų nepasikeisiu. Nes va toks laikas, kai mes jau nesikeičiam. Tad nesmerk manęs labai. Aš noriu tikėt, kad būtent dėl to kažkada mane pabučiavai.

Kad iki šiol tikiu, jog gatvėje dar sutiksiu savo mėlinakį princą. Kad meksikiečių melodramas žiūriu kalba, kurios nesuprantu ir vidury savaitės apsivelku savo puošniausią suknelę su aukštakulnius, o lūpas dažau raudonai. Ir rankomis mosuoju šiek tiek per daug.  Kad štai čia aš - su visom šitom žaizdom, vienatvės šuorais, geiduliais, nesėkmėm ir svajonėm…

Kad ir aš kažkada tave bučiavau butent todėl , kad šiandien tu toks šaltas. Ir kad galbūt Tau vakare ir vėl nebus nuotaikos. Kad daugybė dalykų tau šiandien įdomiau nei aš ir kad mėgsti koketuot su kita, vidury nakties išeiti į klubą.

Todėl linkiu kitus metus sutiksti su tuo, ko šalia nori ištikrųjų, nieko neaukojant. Naujam miesto bare ar senam savo kambary. Keliant šampano taures ar nealkoholinį alų, nieko nesmerkiant, o tiesiog dar vienais metais kartu pasenstant. Saliut!

Todėl linkiu kitais metais nieko nekeisti ir svarbiausia nepasikeisti. Todėl sugrįžtu šiandien į savo kambarį, kuriame nebuvau lygiai metus. Ir pažadu kitais metais nemylėsiu tavęs mažiau, bet ir neaukosiu daugiau savęs.

Rodyk draugams

Arba Tu atėjai ir pasibaigė ji

2016-12-23 parašė Apie liudesį dainuojanti

Palauk. Pasakyk man, nors taip ir netapom geriausiais draugais, pasakyk man, kieno Kalėdos būsi šiemet? Kam šiemet, mielasis, būsi dižiausiu stebuklu. Pačia brangiausia dovana?

Kai kuriuos griliandos pasensta, sudūla, įplyšta, bet nekieda nesuplyšta ir viska iškenčia kartu, nors atskirai gal būtų geriau, bet tai juk nebūsim mes ar ne?

Ir aš tavo žodžiuose, mintyse, tavo rankose tapau bedarbe, bename elgeta prie tavo namų durų, bet tai juk ne aš ar ne?

Sustokim. Palaukim kol atrasim savo išsigelbėjimus, tokius skirtingus kaip ir mes. Kai vėl įkvėpsim ir nenustosim kvepuot. Kai nustosim ieškoti laimės kituose žmonėse ir pradėsim kurti ją patys. Tada išdrįsim pasirinkti skirtingus kelius.

Visos eglutės nupuoštos blizgučiais, kurie ir ant Tavo veido užsilikę. Atrodo, jau nieko nebenoriu. Ir ne taip svarbu ar busi su manim, kai vanduo į vyną virs. Ir ar sprogstantį dangų stebėsim kartu. Stovi prieš mane, toks manim nesusidomėjęs, ir net lūpų nepraverdamas liepi rinktis tave ar save. Ir gali būti, labai tikiuosi, kad kitais metais aš visada rinksiuosi save.

Ar žinai, kaip vaikystė man pasibaigė? Ir tada atėjai Tu. Arba Tu atėjai ir pasibaigė ji su visais Kalėdų stebuklais.

Rodyk draugams

Čia kiaurą dieną niekas nebebūna brangūs

2016-11-15 parašė Apie liudesį dainuojanti

Sakai, atrodau šiek tiek pavargus. Nešvyčiu. Ir jau seniai. Ir kitų laimingais padaryti nebegebu, nes pati savąją laimę pamečiau tarp besibaigiančio galiojimo prekių lentynų, tarp sunkių palečių, kurių, tiesą sakant, aš niekada nepakeldavau, tarp nuostolių kasos stalčiukuose. O gal ir kur kas seniau. Vis dar pabundu ketvirtą ryto, kartais apkabinta stiprių rankų, kartais palikta. Ir sapnuoju žmones, kurių seniai nebėra mūsų kambary. Kai visi išeina kažkur, kažkokiais reikalais, palieku viena ir beprasmė, ir klausau liūdnas dainas. O vakarais, išjungus visas dainas, bandau šiltai pasitikti tuos, kurie grįžta į namus. Apkamšyti visus pilkais vilnoniais megztiniais, išvirti kavos su pienu ir cukrum, pašildyt sriubos ir taukšti, taukšti, taukšti, kaip ta šviesaplaukė iš serialo, kuri vėliau susėdę žiūrim kartu. Bet mano savininkas, piktų akių ir paniško juoko, jums pasakytų, kad nemoku kūrti namų. Kad vis lėkštes ne toj lentynoj sudelioju, kad nulaužau gėles, vakarienę dažniausiai persūdau, o prekybos centre išleidžiu per daug. Kad pažadinu jį naktį, eidama į balkoną.

Prisigėrę vyšnių vyno mes nebesibučiuojam. Parūkom balkone ir patylim, savo svorio problemas panalizuojam ir nueinam miegot. Per daug dažnai tavęs atsiprašinėju, kišu nosį, kur nedėrėtų ir slapčia paskaitau žinutes. Bet… atleisk. Norėčiau Tau papasakot, kaip ilgai aš šiandien negalėjau užmigt, kaip ilgai tavęs aną savaitę laukiau, kaip norėjau tau būti graži kažkada ir kaip šiandien visai nebeskaudina tavo visi žodžiai. Bet tau neįdomu arba, ko gero, viską tu apie mane jau žinai. Tad susuku tavo žvilgsnį į iliuzijos popieriuką ir nešiojuos kišenei, lyg šokoladinį saldainį. Ir visiems šaukiu, prikimus, kad aš įsimylėjus. Nors iš tiesų nepažįstu aš tavęs, nors, iš tiesų, labiau bijau negu myliu.

Po visą miestą bastausi, kaip benamė katė ir iškau vietos sau. Neprašmatnios, kur nelytų ir labai smarkiai nesibartu. Su vilties šlakeliu, kad tada atrasiu ir save. Bet ko gero, turėtų būt atvirkščiai. O Tu žadi toli išvažiuoti. Išmokti pasitikėti savimi ir anglų kalbos. Atrodo, kad užaugom tik šiais metais, bet netapom nei geresnės, nei protingesnės, gal tik svetimesnės. Išmokom tokių dalykų, kaip “gyvenimo tempas” ir “nusileisk ant žemės”. Pamiršom dalintis, bet neišmokom taupyti. Pamiršom pasipasakoti. Pamiršom būti kitokios. Pamiršom paragauti pirmo sniego ir sušių, kurių dar niekada neragavom. Prisidžiovinti lapų, prisirinkti konkorežių, laukti Kalėdų, tikėti  stebuklais, atrasti laiko smulkmenoms ir viena kitai. Rodos pamiršom daug daugiau nei išmokom. Bet nepamiršom būti. Ir kartais vis dar kartu.

Rodyk draugams

Che vuole questa musica stasera

2016-09-05 parašė Apie liudesį dainuojanti

Jaunystė mums tiko. Ir tikom viens kitam, bet tik kadaise taip atrodė… Bandau gyventi.

Kaip primta šitoj visuomenėj. Kaip mokyklos laikais mums papasakoja sena mokytoja kad gyvensim. Kaip matydavom per žinias. Kaip sakiau, kad niekada negyvensiu. Bandau išlaikyt Tave šalia, ir primint dėl ko kadais mane įsimylėjai. Bet nesukursiu melės vien iš prisiminimų. Ir tu jau menęs nebeįsimylėsi. Nebeįsimylėsiu ir aš Tavęs. Ir galbūt daugiau iš vis nebeįsimylėsiu. O kadais man tai taip patiko.

Bandau svajoti ir būti tavo rožinėm svajonėm, bet nemėgsti Tu svajonių. Tau reikia tkrumo, kad galėtum pačiupinėti, suskaičiuoti ir išleisti…. Ir griovei mano vasaros planus vieną po kito. Ir nei vienos vyno taurės kartu su manim nešgėrei. Po to jas visas išgėrei vienas Ir nustojai skaityti mano laiškus. Ir nustojai man rašyti. Visą vasarą savo kambaryje skaičiavai pinigus ir pedantiškai dėliojai juos kruvelėm kol atėjo ruoduo.

Atleisk man mielasai, jei tau aš kiek per brangi, jei nemėgstu skaičiuoti pinigų ir dėlioti vakarais juos į kruveles. Jei penktadenio vakarais nostalgiškai pasiilgstu aklų pasimatymų. Ir kai baries ant manęs aš užsimerkiu ir mintimis bėgu pas savo lietų. Atleisk jei ne to iš manęs tikėjais, nes ir aš tikėjausi kažko kito.

Atėjus vakarui bandau įsirangyt Tavo pašonėj. Bandau įrodyti Tau, kokia maža esu, bet vietos nerandu sau nei prie tavęs, nei namuose tavo. Ir netiki tu manim, ir vienas kitu nustojom tikėt. Ieškau vietos kur bučiau suprasta ir visoj žemėj rodos nėra tokios. Aš nustojau mylėt ir įsimylėt gyvenimą. Kurti savo namus kiekvienoje vietoje į kurią užsukdavau. Ieškoti įkvėpimo kiekvienam sutiktam praeivy. Gerti kavą su pieną. Žiūrėti siaubo filmus penktadieniais ir gerti degtinę geležinkelio stoty. O svarbiausia nuustojau svajoti. O ko Tu mielasis atsisakei dėl manęs, kai vieną vakarą pasiūlęs pasilikti prijaukinai mane?

Anksti jau temsta, tad eik į lovą. Rytoj į darbą. Rytoj ir vėl galėsi skaičiuoti pinigus savo kambary, o aš ieškoti drugelių pievose, kur drugelių seniai nėra. Savaigalį gal susitiksim. O jei ir ne, juk nieko blogo neatsitiks, kaip man pats kadais sakei.

Rodyk draugams

Last night, I knew what to say.

2016-08-03 parašė Apie liudesį dainuojanti

Dienose - tas pats  laukimas kažko. Ejo metai, ir sakė, kad nieko neliko iš mūsų. Sugrįžom ten iš kur kadaise ir išėjom. Ir galbūt nuo šiol apsimetam, kad mylim jūrą. Kad dienos mūsų pilnos netikėtų kelionių. Kad mūsų mietse su šia suknele visai nešalta, o svarbiausia, kad gera būti kartu, kažkur anąpus vartelių palikus tas “gyvenimo” meiles ir metus “skausmo”, bet taip gal ir geriau.

Turėjom visas pasaulio dienas, bet atėjus vakarui tu ir vėl nespėjai įsimylėti.

Kalbi apie naujas pradžias ir aš girdžiu jas ateinant. Mano tavo mūsų didieji iššūkiai, su kuriais taip sunkiai susitvarkėm.” Nežinau, kada pamiršau, kaip reikia laukti vasarų, bet pasižadėjau būti arčiau Tavęs ir gal Tu man priminsi. Apkabinsi, kai ne vietoje prapliupsiu ašarom, ir per daug reaguosiu į viską kas vyksta.  Ir niekada man nepasakysi, kad Ispanija yra toliau nei mes galvojom, daug toliau. Norėčiau būti tu ir neužrakinti visų mūsų posūkių kairėn taip gyliai į širdį. Bet rakinu  ir negaliu pamiršti.

Na, o aš vaidinu namus su žmogumi, kurio kas vakarą nepapažįstu. Pamilstu jo lovą, mokausi sutepti sumuštinius kaip jam patinka, ruošiu rytais arbatą, kurios jis negeria. Keista kaip žmogus išmokęs tavę mylėti, pats pamiršta kiap tai reikia daryti. Bet man taip dažnai nutinka.

Mano žmonės kaip ta mūsų vasaros upė, pilna atkmenų. Neužsistovi vietoje, nuolat bėga, mane palikdami. Nieko tokio, visiškai nieko tokio, jei netrūks mano netobulo juoko jų neblaivioj vienatvėj, o savąją aš skandinsiu nebe su jais. Kišenėse prikaupta tiek priekaištų vienas kitam, kiek išmuštų talonėlių ir tolstam skirtingose autobusose. O į atskirus mūsų namus įkyriai braunas pavasariai ir užeina svečiai. Ir jau ne vieni geriam kavą, visai kitokia ne gerdovom anksčiau. Pirmadieniais kepam nepavykusius pyragus, surūkome po paskutinę ir deklamuojam pasenusį eilėraštį, kurio tik pavadinimas kas kart išlieka atminty. Ta proga surūkom po antrą. Daug lija šią vasarą. Ant mūsų ištiesintų plaukų. Ant ka tik atspausdinto dar kvepiančio cv. Ant geltonos mano suknelės. Ant visų mūsų “viskas bus gerai”.

Tokiomis dienomis norėčiau pameluoti, kad ir man negaila laiko, kai nesame kartu.

Rodyk draugams

Bet dabar tiesiog užtektų žinoti

2016-03-02 parašė Apie liudesį dainuojanti

Norėjau būti truputį. Ir visada tik tiek. Niekada nepriklausyti, niekada netapti kažkieno ir kažkokia, ir tik viena koja stovėti Tavo namuose. O Tu tik žiūrėjai į mane ir šypsojaisi.

Ėmei dažus ir dažei mane kaip Tau patiko, nors piešti nemėgai. Viena mano pusė buvo kažkokia kitokia.

Susprogdinai visą dangų ir pabučiavai Naujųjų naktį. Ir bučiavai visus metus, be vienos dienos. Palikai mane ir šypsojaisi. Ir miestas, ir dienos, kurios atrodė tokios pažįstamos, tapo beprotiškai skaudžios.

Norėjau pabusti puse katurių ryto ir žinoti, kad mane apkabinosios Tavo rankos. Ir kad šiandien viskas gerai, juk taip buvo vakar? Norėjau žinoti, kada Tu grįši vakare ir kada išeisi ryte. Norėjau žinoti, kad rasiu Tave ten, kur palikau. Ir norėjau aš su Tavimi pamatyti jūrą ir išpildyti visus Tavo pažadus man.

Kažkaip keistai, čia viskas mums gavosi. “Kai Tave paliksiu…” - prdėdavau sakinį - ” Darysiu tai, ir ta, ir dar tai.” ir nerūpestingai nusikrizendavau. Kažkaip keistai, nes Tu mane palikai, ir dabar tu visa tai darai. Ir jjuokiesi Tu. Kažkaip keistai čia mums viskas gavosi, nes tavo meile buvau tikra.ir maniau, kad tai tu mane išmokysi mylėt. Nuryju kartų trauktinės gurkšnį. Ir nurysiu dar tiek kartų, kol pakaks drąsos paklausti, kas ir kaip? O Tu tik žiūrėsi į mane ir šypsosies. O atsimeni kai su tavim gulėjom ant menulio briaunos ir bučiavomės prie užgęsusios saulės?

“Po daug metų, kai taip ir neištekėsiu už tavęs. Kai būsim seniai pamiršę, kokia svari ta tikro jausmo vertė. Kai nustosim laimės ieškoti žmonėse, kai imsime laimę statyti patys. Vieni. Be kitų. Be pagalbos. Ar išsaugosi dalelę prisiminimo manęs? Tikiu, kad tada man to net nereikės, bet dabar tiesiog užtektų žinoti.”

Rodyk draugams

Pora cigarečių

2016-02-24 parašė Apie liudesį dainuojanti

Tu mano auksinė žuvelė apvaliam inde, drumzlinam vandeny skęsti. Išpildai visus mano norus, bet aš noriu ir noriu dar. Ir sukasi mano gyvenimai ratais, su visom identiškom minom veidų, kurie buvo pernai, ir jei Ponas Dievas leis, bus kitamet. Kuomet savo tinklalapiuose kuždėsi mums į sielas: “tiesiog nepamiršk šypsotis”, sukeldama tylų dantų skausmą.
O įkyriai vaikiškas mano balsas, tai vis neprisimena kažkam paskambinti, kažkam parašyti. Aplankyti ir paskyti tą patį banaliausią ir reikalingiausią pasaulyje “myliu”. O kažkas vis vien dar ištiesia ranką, kai lipu laptais ir privažiuoja prie pat durų. Tad pažadu, jei dar po šimtą, Tave prisiminti.

Ir lieka tik - eik į priekį, nesidairyk. Vos grįžus namo gali ilgėtis jo namų, pamiršdama, kaip neseniai tai buvo pati svetimiausia vieta tavo pasaulyje. Gali nebeužmigti be jo rankų, nors kadaise jis negalėjo miegot be Tavųjų. Gali  rašyti tuos savo laiškus pavasariais, kurių, mieloji, tiesą sakant, niekas nemėgo skaityti.  Ant savo naujo mėlyno sijono, kaip surūkai pakelį cigarečių apie jį, bet lieki amžinai jauna. Ir kaip tikiesi, kad jūsų jausmai vienas kitam visada bus  vienodi, kad ir kokie jie bebūtų. Kaip pačios užsiauginom meilę, o jin nukirto mums sparnus. Kaip keistam, išgalvotam pasauly aš mylėsiu Tave amžinai.

Ir nakties tamsą, švelniai geria veidrodinės akys Tavo. O jos vis vien svajoja, kad pas jas atoja princai…

Rodyk draugams

Tik apie tai niekada nerašė,

2015-12-14 parašė Apie liudesį dainuojanti

kad patys prasmingiausi rytai prasidėjo tą vakarą, kai užmigai ne ten kur norėjai ir surūkei per daug cigarėčių. Kad šalčiausią žiemą, iš visų, pas mus nesninga ir visi mūsų miesto klubai užsidarė tą vakarą, kai pamėgai šokti. Tu tą žiemą papuošei žvaigždėm ir romantika iš savo didžėjaus akių, o dabar per daug vyno ir per mažai pasivaikščiojimų.

kad per šias Kalėdas turėjai puošti dvi eglutes, o nepuošei nei vienos. Kad kalėdinis pyragas prisvilo, o obuolių - nekvepėjo cinamonu kažkodėl. Ir brangiausias dovanas pirkai tiems, kam brangiausias galbūt nesi.

kad kažkodėl aš negeriu rytais kavos tavo namuose ir visada bijojau parašyti pirma. O dabar Tu tyli, rašau aš. Gailėjau Tavęs, kai gyvenai narvelyje papūgos, o dabar gyvenu ten aš. Ir galbūt, jei vieną vakarą mane išvarytum, aš nebesugebėčiau išeiti. Kad, nei Tu, nei aš  nebuvome merginos ant tilto. Ir visi peiliai nepraskrido pro šalį. Kad meilė dažniau verkia nei juokias ir neturi akių spalvos. Kad pabaigų laimingų nebūna… Tik apie tai niekada dar niekas nerašė.

Ir dar nerašė, kad per Kalėdas tikrai pildosi stebuklai, kad ir tokie, kai Tu sugrįžai, o aš išėjau, bet visgi retkarčiais dar prasilenkiam. Ir kad suradau meilę, nors nebuvau sukurta mylėt. Kad sutikom žmonių daug geresnių už mus, ir gal mes tapom gerseni. Kad kitais metais mes sukursim patį ilgiausią pasižadėjimų sąrašą, o gal paliksim viską kaip yra, bet vis tiek dar būsim kartu.

Rodyk draugams

Išpiešiu, aprašysiu ir užrakinsiu

2015-12-01 parašė Apie liudesį dainuojanti

Norėčiau Tau šįryt padainuoti. Apie tai, kaip atėjo žiema ir nudažė baltai tuos skruostus, kurie ne vietoje ir ne laiku, ir gal per dažnai išrausdavo. Norėčiau Tau bent žinutę parašyti. Bet Tu dar miegi, o aš grįžtu namo.

Šiandien kažkam baigėsi laukimas. Kažkam dar viena dieta ir kažkas, pagaliau, sau atsipjaus didžiausią torto gabalėlį be jokios progos. Kažkam baigėsi gėlių sezonas. Kažkam prasidėjo pukuoti vakarai prie židinio. Atleisk, kad aš šiandien nežinau, kas baigėsi Tau. Bet man niekas nei prasidėjo, nei baigėsi.

Na, sako, kad mūsų gatvė ir šią žiemą bus slidžiausia mieste. Važinėsi senu scenic’u , o aš autobusais. Įbrindus stotelėj į balą greitai išlipsiu, nusišypsosiu ir pamiršiu. Sako, kad man labiau nei bet kurią kitą žiemą reikės storų megztinių ir vilnonių kepurių ir gal kirpsiu plaukus.

Gali būti, kad meilė žmonės daro geresnius tik tai filmuose. Pasisodini ant kelių ir išbučiuoji  visą, nuo kaktos iki pirštų galiukų ir aš imu tikėti, kad viskas, kas buvo iki Tavęs, nebuvo meilė.

O kartais sukeli skandalą dėl išlieto puodelio vandens ir aš tvirtai suspaudus lūpas imu Tavęs nekęsti. Ir visą naktį kuriu planus, kaip nuo Tavęs kada nors pabėgsiu. Ir pati patikiu tuo, kuo netiki niekas aplinkui. O žmonės man šypsosi: “dabar gyveni laimingiausius savo metus”. Ir pasakyčiau aš jiems, kad mano laimės pusę visdar sudaro kita pusė skausmo. Bet, ko gero, jie tai puikiai žino.

O gal tai ir daro mus geresnius?

Rodyk draugams