BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Brangusis, aš mylėsiu Tave ištisas dvi valandas!’ kategorija

Mama, drąsių niekas nežūdo

2015-01-22

Garsūs žingsniai, gyvenimo, vis palieka po savęs įspaudus minkštose širdyse. Vėl skamba telefonai, tik vis tyli lūpos, kurioms tyla netinka. Daug rukau.

Šeštadieniais išeinam pasivaikščiot, apsigaubę vilnoniais pledais ir pasiėmę kartu klubinę muziką , o kiti žmonės grįžta gal tik tam, kad beprasmiškai išgaruotų sieloje ir buvimas kartu tampa toks beprasmis. Sninga. Ir šiek tiek baisu. Reikia visos nakties prisigerti ir išlieti tą tuštumą, kuri spaudžia. Bet žodžiai stringa, kuomet jie būtų pačiu laiku. Tad sėdim apsikabinę ant šalto betono, visi apsningti ir bučiuojamės, kol mūsų menami laikrodžiai muša lygiai tris. Šiandien čia gali būti mūsų namai, tokie laikini kaip ir tikrieji. Šiandien aš tau patinku ir Tu paskambinsi, kai grįši ir aš sakysiu, kad laukiau. Bet aš niekada nelaukiu.

Ir šiltos rankos atšąla. Neįsimylim margų akių. Kažkieno lūpos aidi Tavo vardą, o Tu neklausai, nonori girdėt, kiek daug vilties tame aide, svetimos vilties. Po tokių šeštadienių lieka tik pagirios ir mėlynės ant kaklo. Aš esu miela, nors tu to nematei, nors vadinausi ragana, nors neskubu atleisti ir viskas labai ilgai manyje užsiguli. Man tikrai patinka drugeliai ir kaspinai gelsvose kasose. Ir kartais, kai juokiuosi, kažkam tai būna be galo žavu, tačiau tu to nematei.

Kažkas sukūrė taisykles “normaliems žmonėms”, na o mes seniai, seniai… nerašom dienoraščių ir negalėjau judėt kai Tu į mane žiūrėjai. Gal tikrai viską galima nupirkti ir šimtas eurų kišenėje leistų pamiršti, kad užaugome ir vėl būti mažu vaiku. Galbūt tokia tau labiau patikčiau, bet kišenėje tik šimtas pavasarių. Mūsų meilė teturėjo būti pokštas, bet man gaila, kad daugiau niekada nebeparašei, aš tik norėjau paklausti, kokia mėgstamiausia Tavo pasaka. Nors ko gero atsakytum, kad pasakų nemėgsti.

Vasarį atsidarysiu raudono vyno butelį ir savo vienišuose namuose. Ir manau, kad nieko nenorėsiu matyt, o gal išsiilgus Tavo paprasto buvimo maldausiu atvažiuot. O po to niekas nepasikeis, toliau snigs, o aš nebūsiu didesnė nei buvau vakar. Nebūsiu drąsesnė. Nebūsiu labiau mylima.

Rodyk draugams

Su Tavim gyvenimo man vieno neužtenka

2015-01-11

Visai nesvarbu, kad šiąnakt mes salėje su visais  ir pasroviui. Kad į puotą atvykom ne su kurpaitėm. Išvykom - ne su karietom. Ir mūsų princai mūsų nesivijo dvylikai išmušus. Va, toks laikas, kai jau niekas nesvarbu. Nuo stalų dingo vynas ir nešokdina vaikinai su kostiumais. Išsiskyriam pusiaukelėj ir vidurnakčio gatvėmis namo persinešam pagirias. Galbūt ryt bus labai gėda kai viskis išgaruos. Bet tai bus tik rytoj.

Kas “labos nakties” palinki, daugiau negu suspėji atrašyti, o vis vien lauki tik vienos žinutės. Kviečia kavos, kviečia arbatos su pyragu, o aš kažkaip neišmokau sutikti.

Galiausiai praeina tiek laiko, kad imame tikėti, jog iš tiesų nesame viens kitam skirti žvaigždžių. Nors vis dar lija. Ir vėl abejingai prasilenkiam gatvėj. Aš virstu į moterį lange, o Tu į paparastą ir prarastą. Žinai, tiesą pasakius, kitapus lango gyevenimas visada įdomesnis, nesvarbu kurioje pusėje bebutum. Va, toks laikas, kai nustojame ieškot prasmių. Su kažkuo susitinkame ir kąžką įsimylime, tiesiog, šiaip sau.

Ir laikas išmokti mylėti per atstumą. Neliečiant Tave glostyti. Atrasti rūmus narvelyje papūgos. Ir laukti, laukti, laukti…- Tu tai moki geriausiai. Aš nemanau, kad meilė gali kelti diskomfortą. Bet tu turbūt žinai daugiau už mane. Turbūt dažniau vaikščiojai senvagėj sumetus su permirkusiais batais.

Jau ištepliojau pirmus puslapius naujo gyvenimo. Įrašiau kelias datas. Užsirašau patarimus. Kelis vardus. Kelis skaičius. Pilni puslapiai pažadų, tokių tobulų, kokie niekada nebūsim. Ir ačiū Dievui, už tai Tave kadais įsimylėjau. Atsikeliu rytais su pilna galva duzgenčių planų, bet pasiaukelėj ir vėl prarandu pusiausvyrą. Nieko tokio. Gal rytoj. O šiandieną išgelbės stiklainis moliugų ir pusiau saldi arbata. Nerūpestingas mamos balsas, kuris žada, kad sutiksiu aukštą tamsiaplaukį. Nerūpestingas mano atsakymas - gal jis bus ne aukštas ir ne tamsiaplaukis, bet aš jį sutiksiu.

Rodyk draugams

O šį rytą man nebuvo pagirių

2014-12-08

Prisigėrę seni jausmai devintą kartą prašo mano telefono numerio.

Va taip, paprastai, sugrįžta. Ir sako, pasikeičiau. Ir sako, pasiilgau. Ir prašo leidimo taisyti klaidoms. Ir prašo leidimo Jam ir man būti laimingiems. Ir aš norėčiau. Va taip, paprastai, norėčiau imti ir patikėti. Norėčiau leisti.

Norėčiau nepabėgti. Ir likti amžinai kažkam kažkuo. Norėčiau tikėti Tavo meile ir mūsų amžinybe. Norėčiau tikėti amžinybe.

Kurioje telpa tiek Tavo duobučių skruostuose ir tiek banalių žodžių, kažkodėl laužančių kelius. Kurioje vakrais rankos nusvyra nuo telefono klavišų maigymo, bet siela ne. Kurioje Tu myli mano dainas, o aš įsimyliu Tavo tylą ir kurioje nebijočiau Tau papasakoti, kad kartais vakarais būnu Tavęs apsėsta. Ir kartais gyvenu Tavim. Įdealizuoju visus Tavo judesius ir suteikiu dieviškų savybių, kurias mačiau prancūziškuose filmuose. Kurioje nebijočiau Tau papasakot, kad kartais vakrais tyliai Tavęs nekenčiu. Ir tyliai Tave verkiu.

Bet realybėje šimtą kartų įdomiau nei amžinybėj. Nes čia niekas nesitęsia amžinai. Ir Tavo duobutės skruotuose. Ir Tavo žinutės. Ir Tavo tyla laikina. Ir šiandien viskas nereiškia nieko. O vakar dėl to gėrėm degtinę ir šokom nuo tiltų.

O mes šokam ratu. Visos basos raganaitės. Ir šluostom šio būto lūbas įvairiausių spalvų plaukais. Ir ant mūsų miesto stogų krinta nei sniegas, nei lietus.

Diena ir naktis sėdi virtuvėje. Ir geria karštą vyną. Ir klauso senos dainos apie meilę. Ir verkia dviese. Bet nieko keisto. Kas jas pažįsta, pasakytų, Tau, kad visada jos buvo linkusios į pesimizmą. Jie pasakytų, Tau, kad jos buvo keistos.

Nes kartais viena naktis

davė tiek, kiek niekados
Visi gyvenimai neduos…

Aš nežinau kodėl taip nutinka, raganaite, kuri mylėjo mėlynakius princus. Bet šiąnakt Tavo princas šalia Tavęs laimingas neatrodo. O ir Tavo akyse gęsta net pati karščiausia žarija. Ant Tavo vokų klaustukai ir daugtaškiai. Pieši šypsenėles ant alaus skardinės, o pati seniai nesišypsai. Nesišypsai taip, kad aš patikėčiau.

Rodyk draugams

Kutena pirštai, už durų

2014-09-12

https://www.youtube.com/watch?v=HWaRNYwX8jY

Seku pasaką apie laimę ir Tu tiki. Bet gyvenime viskas turi savo kainą. Tu ją moki iš anksto, pradžioje - prieš paimant prekę, arba moki pabaigoje - prekę sunaudojus. Ir taip gerai. Taip teisinga.

Tačiau jau ruduo. Diena pilka. Vyzdžiai išsiplėtę. Tavo akyse atsispindi nesaugumas su skausmo gabaliukais. Ir po to vakarai. Sentimentalūs. Kai Tave įsimyliu. Prakeikiu. Išvarau. Ir susigrąžinu, o cigaretė vis vien karti ir stiklinis oras griaužia gerklę. Kiek kartų reikia prarasti Tave, kad nebenorėčiau sugrąžinti? O už durų miega vaikai. Ir tavo veidas, kaip gražaus vaiko. Bet Tu esi tai, kaip žiūri į pasaulį, o plieniniai mano skruotai šypsos žiūrint į Tave. Tai Tu dabar nesi čia. Tai dabar čia nesu aš. Ir reikia pertraukų tarp mūsų.

Gyvenom ramiai ir kukliai, kai viskas ėmė augti. Namas, kuriame gyvenom, miestas, pasaulis… O patys likome maži, maži. Va taip ir sėdim, ir senstam. Atskirai. Ir tylim, kai skauda, nes už durų miega vaikai. Va taip va, bandom užmušti mums likusi laiką, bet kuomet viskas jau pasakyta ir padaryta laikas pats užmuša mus.

Šiandien mano budelis manęs dar neišleidžia iš vienatvės kalėjimo. Gal rytoj. Gal poryt. Bet dar ne šiandien. Nebijok mano budelio ir nepyk ant Jo. Jis ne blogas. Neturi didelių ūsų ir ilgo kardo. Jis visada jaunas. Savaip gražus ir niekada nenuspėjamas. Mano budelis - gyvenimas. Siunčiu tik laiškus į laisvę ir laukiu atsakymų. Bet gal veltui laukiu. Gal akmenys taip ir nepajudės kol ateis naktis ( „kaip norėčiau Tau pakutent padukus) ir svetimi man Tavo norai.

Neišsiunčiu žinutės, meile. Nesinaudoju progom, o Tu mane pamiršai.
Pamirštu vakare pasimelsti ir nepalieku vietos netikėtumui. Nes nebetikiu, o Tu nebetiki manim.
Kuo daugiau aš skraidau, tuo daugiau baimės nukristi, o Tu pili vandenyną, ne po mano kojom.
Tu silpnas. O aš kartoju klaidas ir cigaretė vis vien karti.

Rodyk draugams

Pravertas langas, mūsų nuorūkos ir sodas vyšnių

2014-05-12

Ir Tu - išbalęs, susimąstęs ir kažkoks netikras

Dvi dienas būsi stiprus. O Jis kažkur. Iliustruotas nespalvotom nuotraukom ir vėliau iš jų išplėštas. Nesukelia šypsenos. Neplaka širdies. Dvi dienas stipri buvau ir aš. Bet po to…begalybė savęs ir daugiau  nieko. Suglamžytos dienos. Nesugebu išeit. Nesugebu sugrįžt.

Ir pasižadėjau plaukus nudažyti balta spalva. Tokia balta kaip diena. Jei per daug manęs Tau - pasislėpsiu už jos. Tokia balta kaip vyšnios mūsų kieme. Kaip senatvė. Kaip vienatvė. Ir pasižadėjau iš naujo įsimylėti žylą dėstytoją. Ir savo gyvenimą. Praverti visus langus į jį. Nuvalyti palanges. Pamilti melą. Niekada nemeluoti.

Atleisk, nesu blogesnė už Tave. Kad ir kaip ilgai sau bandžiau tai įrodyt.

Bet buvau pamiršus, kad kaštonai sužydi ir klaidingai išsirenkam laiką įsimylėti vėl. Kad į bažnyčią taip ir nepalydėjo. Pamiršus, kad galiu vėl būti laiminga, bučiuodama sužalotas rankas Jo. Pamiršus kaip skaudžiai degina jos. Kokia silpna esu už savo feministinių kaukių. Kokias storas abejingumo sienas statau tarp savęs ir žmonių, kurių man reikia labiausiai.

Žiūriu į margą savo užrašų knygelę, pilną vardų. Tavojo ieškau - nerandu. Buvo naktis, kai išsirinkau laiką mylėti vėl. Po to lijo lietus. Ir gaudžiau Tave po beribes savo ir mūsų dienas.

“O dabar pavasaris, be vienos dienos pilnaty.
Sako, grįš namo ir būtinai paklausys.
Aš Jį namo palydėsiu.
Jis po to - mane atgal.
Beveik girdžiu  grįžtančių paukščių klyksmą.”(2014-02-18)

Leisk, viską Tau atleist.

Rodyk draugams

Lapkričio 31-oji

2013-12-06

Šiandien aš liūdna. Šiandien noriu būt liūdna. Nes nutinka - įsimylim. Pavasarių net nebelaukę. Net išbalusių žiedų kaštonų. Ir menam vaikus, smėlio užšalusioj dėžėj save žalojančius. Tėvams meluojančius. Nuo “vardo” vienintelio atsiribot nebegebam ir pavadinimų, paranormalių jausmų. Dar šiltas sielas piešiam - svetimas.

Lapkričio neliko.

Auš dienos. Pajėgsiu būt stipri. Ar pamiršiu, kokia silpna esu? Na, o vakarais sena pūkinė pagalvė visas tas mano silpnybes į save sugers. Pravirks permirkus. Naktimis girdžiu už lango kniaukiančią katę. Lyg sąžinę savo pačios.

Kai gatvėse seni prikimę vyriški balsai apie Kalėdas uždainavo, aš tikėjau, kad jos ir į mano dušią atėjo. Susiraičiusios nebaigtose vilnonėse kojinėse užmigo murkdamos kažką apie vienatvę ir raudonus burbulus ant nudžiuvusių šakų. Net kai apvilsi sielą ar pravirkdysi pagalvę, tik noriu, kad Tau nebūtų šaltą. Šią žiemą. Ateinančiais metais. Po to. Ar vėliau. Senatvėj. Kai nieko apie mane nebepaminsi.

Aš pasiilgau Tavęs, bet atrodo, kad Tau viskas gerai be manęs… Jaučiu dar skonį kavos su brendžiu, kurią penktadienio naktim geri. Matau minias, nuo Tavo šypsenos apsvaigusias. Ar vakarais prisimeni dar savo svajonių miestą. Aš naktimis jį sapnuoju. Ir save Tavo akimis. Girtą ir baisiai naivią.

Taip bijojau Tavo blizgančio pasaulio, o laikiaus jo įsikibus. Kaip vyriškų kelnių klešnės laikosi moterys, iš pigių melodramų, su ispaniškom lūpom. Niekada nemėgau Tavo dainų. Niekada jų neklausiau. Melavau Tau savo vardą. Ir save sumelavau. Blaškaus šešėliais ir vėjais šiąnakt. Žinutėmis, praeitimis. Bet vietos nerandu. Nei Tavo pasaulyje. Nei pasaulyje be Tavęs. Pažadu, šiąnakt bus pūga.

Rodyk draugams

Ir kas Tau pasakė, kad išeiti aš per silpna?

2013-11-14

Teku pasroviui. Tyliai konfliktuoju su pasauliu, į savo pusę butelį dagtinės pasistačius. Bet teku…

Nutraukiu tylą. Kad vėliau ir vėl tylėtumėm. Ir ten, kur baigias žodžiai, prasideda laukimo drama. Vėl ir vėl.

Daugiau filosofijos paskaitų. Daugiau mielų dantisčių. Gerų žmonių aplinkui. Gražių žodžių mano adresu. Karštesnės arbatos vakarais. Šaltų ledų. Daugiau pledų ant silpnų pečių. Daugiau tušo ant blakstienų. Ašarų - mažiau. Mažiau šalnų ir lietaus. Viskas pasimirš ir tekės pasroviui vėl.

Laukiu šįvakar Tavo laiško. Žmogus gali laukti ilgai, tačiau ilgas laukimas atitolina norą turėti tai, ko ilgai lauki.

Gal pasikalbėkime šįvakar? Ne žodžiais. Bangomis. Kaip delfinai išgirsta nuliūdusią sielą, perskaito nuotaikas jos. Viskas jausmų lygmeny. Kur daug didelių jausmų tiesiog delfinariume plūduriuoja. Nors niekada neklausei, kaip man sekasi ir ką aš jaučiu.

Šiltas Tavo megztinis sušildo delnus ir pečius, bet sielos - ne. Šitos sienos Tavim persigėrę. Gal todėl šįvakar aš truputį nerangi. Daug cigarečių prisidegu pirštais nerangiais.

Negrakščiai šoku su leitenantu. Karčiai degtinę geriu ir išeinu anksčiau negu norėčiau. Jis namo šįvakar palydės. Užrašų knygelėj slepiu įplėšta bilietą. Kiek dar bilietų reiks pirkti, kol prie Tavęs išmoksiu jaustis saugiai?

Rodyk draugams

Mano kova su Tavo vėjo malūnais

2013-09-16

Paskutinė meilė.
Ir aš vis mažiau ir mažiau turėsiu, kažkada maniau, nesibaigiančio laiko, o kaip mėgdavai jį vogti. (Iš autobiografijos)

Ir kartais mes vis dar mokam būti jauni. Vis dar mokam prisidirbti košės, kaip maži vaikai. Vis dar mokam susipažinti su naujais žmonėmis ir mokam greitai tapti draugais. Kartais mes vis dar mokam išvažiuoti anksti ryte ir sugrįžti tik vėlai vakare. Kartais mums vis dar pavyksta.

12.00. Burnoje vakarykštės degtinės skonis. Vakar Jam patiko mano plaukai. Šiandien žadėjo į bažnyčią lydėt. O aš į visą vakar dieną nusispjovus, išvažiavau, dar šiltus patalus palikus.

Čia miestai kitokie. Tiltai kaba virš tiltų. Tinkas nebyra. Raidės vitrinose didesnės. Reklamos ryškesnės. Gatvės greitesnės. Ir tiesą sakant, ruduo čia kažkoks rudeniškesnis. Nebesiorentuoju erdvėj. Aplink vien dideli objektai. Ir tavo žodžių margi šešėliai. Ir išplaukia linijos tarp miestų. Vien didybė be perspektyvos.

Po 4 metų aš vėl Trakuose. Jie vis dar kvepia meile. Sena. Gal dar mokykline. Kavinukės tos pačios ir iškabos. Tik aš jau ne. Kitus žmones šalia glaudžiu. Plaukai ilgesni ir pasenus.

Sako, Jis vis dar klauso mano dainų. Sako, kai Jam baisu apie mane galvoja. Sako, vis dar mane, kaip talismaną į kelionę įsimeta ir nori su visais savo draugais mane supažindint. O aš sakau, kad nebereikia meilės ant senų pelenų statyti. Atleisk, kad esu bloga.

Leidžiu, Tau šį pokalbį užbaigti pirmam. Bet tu vis nededi taško ir nededi. Gal kada, kai užaugsiu iki Tavęs. Ar pribręsiu link savo idealų. Arba tiesiog to nuovargio mano venose prisipildys per daug, daugiau gal net nei nikotino. Pati tą tašką uždėsiu. Pavargau kovoti su Tavim. Gal senstu? Laimėjai. Ir tiesą sakant, laimėjai jau senai. Gal tada jau, kai pirmą kartą sau apie Tave bandžiau pameluot. Ne degtinės aš Tau nupirksiu, o dėžutę raudonų kreidelių. Kad nubrėžtum ryškias linijas ten, kur dedi pabaigas. Kad aiškiau būtų. Skaudžiau gal… Kol ruduo dar. Kol sniego svorį gatvės tik pernykščiuose prisiminimuose jaučia.

Rodyk draugams

Neišsaugoti pažadai

2013-09-07

Paskutinis ruduo.

Ruduo. Paskutinis paauglystės. Paskutinės rudens atostogos. Kaime… Ar kai būsiu aštuoniolikmetė privalės viskas būti kitaip? Ar privalės būti kitas ruduo? Atostogos kitos? Kitokios? Kaimas? Ar būtinai privalės? Žinoma. Privalės. Naivus ir vėjavaikiškas Tavo klausimas. Turėsi pamiršti spalvas. Ir jei būtų kas anksčiau pasakęs, kad suaugusiems ruduo bespalvis, patikėjus nebūčiau. (Iš autobiografijos)

Pro šalį lekia miestai. Svetimi. Sėdžiu ant galinės sėdinės su berniuku iš anos žiemos. Ir sielą šaldo jis ar miestai tie?  Šiąnakt sapnavau, jog tik sapnavau, kad grįžai. Bet pabudau.

Pauzė. Ir tyliu tam, kad išgirčiau kaip gyliai alsuoji tu tais kilometrais, kurie mus skiria šiąnakt. Kurie mus išskyrė vasara. Kad išgirsčiau kaip lauki atsakymo. Lauki taip, kaip laukiau aš. Išgirsčiau kaip žvilgčioji į juodą telefono ekraną. Kaip atsidūsti. Įkvepi oro lyg bandydamas iš naujo gyvent. Iškvėpi, supratęs jog negali. Girdėčiau, kad vis dar lauki manęs. Ir gal tie kilometrai kalti. Ar naktis, kaip tyčia, kai niekam nesimiega. Juokias miestai svetimi ir garsiai ruduo iš paskos tepsi. Ir negirdžiu tavęs. Atodūsių tavo.

Ir gaila…Gaila, kad “grįžai” tik kažkokia žodžių metafora. Kad už jos slepiasi tik grįžti, pažadai, bandysi, gal…Gaila, nes nematai kaip šiąnakt tavo miestas savo, mano ir tavo senatvę laisto. Nepataiko į ritmą, bet visi iš vien. Balsais spiegiančiais, bet stipriais. Vieningais. O aš su jais. Saugau tau vietą šalia. Saugau. Ir gal neišsaugau.

Pauzė. Ir tylim. Nes supratom…Kad nebe taip. Ruduo. Didingai guli vidury gatvės, kur anksčiau pasivaikščioti eidavom. Gyvatvores degina ir klevų lapus. Ir nepalieka toj gatvėj vietos nebaigtiems vasaros romanams užbaigti.

Net jei išsipančiosi iš visų tų grįšiu, pažadu, gal metaforų, tu nesupyk, jei Tave pamačius, apkabinti nepajėgsiu. Ruduo. Jei tyla ilgesnė tarp mūsų bus ir juokas suvaidintas. Ruduo. Jei mano plaukai nusidažys šerkšnos  spalva ir akys pasenusios. Ruduo. Jei degtinė ir su manimi nebus saldi. Ir mano namai ne visada obuoliais ir cinamonu kvepia…

- Pasiilgau tavęs, degtine tu.

Rodyk draugams

Ispaniškos dainos

2013-07-26

Aš tik šiandien supratau, koks gražus mano kiemas. Vasara. Su visomis nuorūkomis, kurias nerūpestingai atitraukę nuo lūpų metėm į drėgną žolę. Gražūs buvo ir mūsų tie vakarai. Visos mašinos, išsirikiavusios prie mano kiemo vartų. Gražius žmonės tie vartai sutiko ir išlydėjo. Gražūs žmonės liko nuotraukose, visai nepasenę, visi laimingi, visi kartu, mano mažutėliam kambary. O muzika tada skambėjo nors tyliai bet visą naktį. Lenktyniavom, kuris pirmas savo mylimą dainą užleis. Ir visas kambarys pritvinkdavo meilės. Pamenu save kamputyje,  iš visos gerklės ispanišką dainą traukiant, nors nė vieno žodžio nesupratau, aš buvau tą dainą įsimylėjus.

Kita įsimylėjusi mergaitė gamino baltą tinginį su riešutais, vežė jį oro uostą mylimam berniukui iš šalies, kur eismas kaire puse vyksta. Kyla gandai, kad dabar jis tik brangų tabaką rūko. Aš tada tyliai, tyliai jai pavydėjau. Aš tada tą ispanišką daina ir įsimylėjau. Norėjau berniuko iš Ispanijos, o sutikau jį vietiniam klube. Ir pasakojau apie jį visiems. Apie mano meilę net Kauno vaikinai kalbėjo. Jie pasakojo man visą vakarą kokią beviltiška menininkė esu, ir dar jie sakė, kad didžėjais geriau nepasitikėt. O aš nusispjoviau ant visų ir šaukiau iš visų jėgų: “Aš tikiu į Dievą, jeigu jis man jį siuntė!”. O po to suaugau…ir supratau, kad nuorūkas rinkti reikia, ir kad brangus tabakas laimės neatneša, o didžėjais geriau nepasitikėt.

Man dar ir dabar patinka ispaniškos dainos. Aš kiekviename skiemenyje jaučiu meilę. Neištobulinta ir nenušlifuota, o visais aštriais kampais, į kuriuos pati pirštus susipjaustau. Po to tais pirštais sužalotais išsitraukiu paskutinę cigaretę. Ir nuorūką delnę palieku. O ta įsimylėjus mergaitė, girdėjau, tam pačiam berniukui lyg šiol kojines mezga, tik vis rečiau ir rečiau “myliu” taria, kol jis sekmadienio rytais laidas per BBC žiūri lovoje. Mano didžėjus savo emblemą susikūrė ir kas vakarą klausosi aplodismentų iš šešių šimtų rankų. Taip pat, tiesa, jis jau nebe mano. Berniukai iš Kauno vis dar atostogauja šventojoj ir toliau naiviom mergaitėm gyvenimo pamokas dėsto, o jos išdidžiai ant jų nusispjauna.

O aš? Man lyg šiol patinka ispaniškos dainos.

Rodyk draugams