BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Be temos’ kategorija

Kodėl, kai mano vasara baigias, į jūsų žemę atšliaužia ruduo…?

2018-09-13

Pro tobulai juodus plaukus kalasi baltos sruogos. Sako: “Įsižiūrėk atidžiai, kiekviena jų tai - Tu”. O aš traukiu cigaretę po cigaretės, kaip savo paskutines vasaros dienas su Tavimi. Ir nebetiki Tu nei mano grožiu, nei mano jaunyste, nei unikalumu. O ir aš pamečiau save kažkur tarp mūsų išsiskyrimų ir sugrįžimų.

Ačiū, kad esi. Murmu viduj milijoną kartų, taip dalindama savo sielą trupiniais. Atiduodama visus savo Pasaulius į dvi nerūpestingas rankas. Kažkada pati sau žadėjau niekam nesuteikt tokios galios. Kažkada žadėjau, kad niekam nedovanosiu savo sielos. Sakau: “pažadėk, kad daugiau niekada netapsim vienas kito blogąją puse”. Sakai, kad jau nori miego.

Ieškau  alternatyvų Tau. Aprasojusioj žolėj keliaujam basi. “Ar kada nors matei tokį dangų?” murma į ausį. Mačiau. Širdy jį visada nešiojausi su savimi. Parašysiu laišką neegzistuojančiam princui, įdėsiu į tuščią alaus butelį ir įmesiu į jūrą. Nelauksiu atsakymo, jo ir nebus. Ne mums buvo sukurtos pasakos.

Mano mažytis netikėtumas negali pamiršti mūsų liepos.  O aš per daug kartų atsiprašiau, O jis per daug kartų atleido. Bet dar kartą atsiprašau, kad šiąnakt negaliu Tau atsiliepti ir negalėsiu jau niekada.

- Nepažįstu Tavęs.

- Užtenka to, kad aš pažįstu Tave.

- Apibudink mane trimis žodžiais.

- Nutrukus nuo grandinės….

Rodyk draugams

Kaip skaudžiau nukristi aš nebežinau

2018-07-24

Atleisk, kad niekada neišdrįsiu pasakyti, bet man tai reiškia daug. Reiškia daug, kai nuramini mano isteriją vidury nakties, nuauni batus ir girtą paguldai į lovą.  Kai pusvalandį ieškai mano pamesto auskaro ir sakai, kad niekada man nebeleisi skalbti rūbų rankomis. Reiškia daug, kai per pačias juodžiausias pasaulyje pagyrias, pliaupiant įtūžusiam lietui visas šlapias lydi mane namo. Kai tiesiog mielai nusišypsai ir nuvalai nubėgusi tušą. Kai prašai pas mane užsukti arbatos. Atleisk, kad niekada neleidau. Bet aš tokia. Žinai, man patiko miegoti ant Tavo kelių, kol vežei mane namo ir tvarkei visas mano pasaulio problemas. Rūkyti Tavo balkone. Ir baisiai patiko Tavo kaimynai, tokie jauni, kaip mes prieš kokį dešimt metų. Patiko, kad kai jiems sakiau, jog tarp mūsų nieko nesigaus, tu tiesiog mane pabučiavai. Tu toks.

Niekada nebuvai ir nebūsi mano meile. Ir ačiū Dievui, tai - prakeiksmas, niūresnis už šią dieną. Bet esi mano mažytis liepos netikėtumas, kuris padėjo pamiršti tai, ką pamiršti turėjau seniai. O dėl praeities aš padariau viską, ką galėjau, ir paleidžiu ją rami. Ir tiesą sakant, kai žiūri į mane ir siūlai šiąnakt likti pas Tave, aš siaubingai bijau įsimylėti Tavo butą, Tavo mėgstamiausią kavinę, Tavo draugus, tokius nesuvokiamai atsipalaidavusius, ir Tavo beprotišką juoką. Man jau yra taip nutikę. Todėl nelieku, nepabučiuoju atsisveikindama, nepaskambinu vakare, ryte nesutinku pagulėti dar truputėlį ilgiau. Todėl vos išaušus aš išeinu ir žaidžiu žaidimą, kurį moku geriausiai “Viskas, nuo ko bėgi, Tave vejasi”. Ir aš nenoriu, kad kada nors tai pasikeistų. Bet tu visą laiką šypsaisi lyg nujausdamas, kad kortos netrukus apsivers, ne mano naudai.

Nebe suskaičiuoju kelintą kartą mano telefonas mirksi nuo  skambučio, nelaukto, nemielo. Atsiliepiu, apgirtęs balsas: “tai kada su manimi degtinę gersi?”.  ”Su vynuogėm?” -klausiu.  ”Ir vynuogių bus”. “O ką švęsim?” -nepasiduodu.  ”vienatvę…” sako kažkaip liūdnai “už liūdesį gersim ir vienatvę”.  ”Tai, kad aš jau laiminga, pavėlavai”.

Vėl skambutis. “Nemiegi?”-klausia. “Aš šiąnakt nemiegosiu”. “ Tik nevaikščiok po miestą viena, gerai?”. “Gerai”.

Rodyk draugams

Tu neišdrįsi manęs palydėti, aš neišdrįsiu Tavęs paprašyti

2018-07-04

Sakei, kad lija visada, kai galvoji apie mane. Baisu, kad šią liepą tiek lija, o Tavo mintys apie mane vien juodos. Žinau, kad viską sugadinau ir kad atsiprašyti jau neužtenka, bet jėgų daugiau kažką daryt nėra. Jas išeikvojau bandydama iš naujo sulipdyti tai, ko sulipdyti jau nebuvo įmanoma. Tad liekam stovėti ir tylėti vienas prieš kitą. Tu tyli iš pykčio, aš - iš kaltės. Tu - vis dar mano lietus. Aš - vis dar Tavo saldi degtinė. Gražiai nusišypsai paskutinį kartą. Gražiai apsiverkiu Tau nuėjus. O gal dar neišeikime, dar pastovėkime. Juk neužmigsime, vis tiek neužmigsime…

Net gražiausios meilės istorijos perilgai užsitęsios tampa niekam nebeįdomios. Tad nusprendžiau niekada nebesugrįžti. Ir kai dabar manęs paklausia: “Na, o ką šįkart beviltiškai myli?”, viliokiškai atsakau: “Aš netikiu į meilę”. Laiptinėj pabučiuoju nepažįstamąjį, jis sako, kad niekada manęs nepamirš, o aš neprisimenu kuo jis vardu. Palieku įdrėskimus ant svetimo vyro nugaros, gal taip gydau savuosius. Sutinku dar kartą susitikti.  Niekas nekaltins jei išsiskirsime, niekas nekaltins jei liksim drauge.

O vis tiek pati laimingiausia jaučiuosi šalia savo saulės. Nors ir nepasiseka išspausti šypsenos nepalenkiamo konsultanto. Nors vakarais jai sunku ištrūkti, o manęs neišleidžia parūkyti su žaviais kaimynais po balkonu. Senas gruzinas klube tyliai į ausį dainuoja Eros Ramazzotti ir turbūt šią akimirką galėčiau įsmylėti. Gal tokia yra meilė, ne žavi išvaizda ir ne žodžiai, kuriuos sakyti reikia. O tiesiog tokia, kaip sena itališka daina. Išdalinam vasaras karštoms naktims ir šaltiems rytams jo balkone. Šampano taurėms prekybos centro pagriovy. Kelionėms su nepažįstamu į nežinomybę ir liekam tuščios su rudeniu rankose. Ir liekam dviese nuo pradžių iki galo. Šitokį vakarą negi paliksime? Kam gi paliksime?

Rodyk draugams

Duok man šansą viską pakeist ir… aš nieko nekeisiu

2018-06-28

Atleisk, kad įkalinau Tave savo beviltiškoj meilės istorijoj. Patikėk, taip nepasiseka tik tai vienetams. Atleidau Tau tai, ko atleist negalėjau. Ir smerkė mane visi aplinkui. Ir merkė mane įtūžęs lietus. O ir tu per ilgai užsibuvai ties vienu savo nuotykiu, tiesa? Bet atsisedu savo asjendoj ant laiptų, užsirūkau. Ir suprantu, kad žiauriai pavargau Tave mylėt, galvot apie mus ir Tavo kurioziškus sprendimus. Nuleidžiu rankas ir paleidžiu šitą kvailą gumą… Gal Dievas duos ir daugiau nebesugrįšiu.

Norėčiau, tikėt, kad žmonės keičiasi. Bet Tu - tik gražus pasakų sekėjas. O aš - nebetikiu jomis kažkodėl …. Nors visi susirinkę aplink Joninių laužą man kartojo, kokia naivi esu. Greit išblėso pradinis žavesys, baigės pinigai, prsidėjo koncertas ir likom vėl tokie išsisėmę ir pavargę. Per ilgai užsisėdėjom vienoj vietoj, kurios sienos mane slegė ir erzino, labiau nei Tavo neapsisprendimai. Kurias labai mylėjau kažkada, o dabar nekenčiu. Per mažai “gyvenom”. Taip ir neišdrįsau tau pasakyt, kad ištiesų man nepatinka su Tavim kalbėtis telefonu. Bet man nepatinka.

- Žiūrėk, kokia meilė…

- Kokia čia meilė, tokia meilė tik pradžioj būna, o ką daryt po to?

- Ieškot naujos meilės….

Ir galbūt aš vėl persidažysiu plaukus. Ir išmoksiu, iš Tavęs, pamilti bet ką, ką gyvenimas pametėja kely. Žavu, tiesa? Sakau: “į viską žiūrėsiu paparasčiau” - bet ir tai pasakau kažkaip sudėtingai.

Rodyk draugams

Paskutiniai laiškai lietui

2018-06-17

Kaip per ilgą laiką sienos prisipildo skausmo, o žmonės abejingumo. Ir aš visa abejinga grįžtu į vietą pilną tavo neapsisprendimų ir mano skausmo. Ar jauti kaip kartais iš paskutiniųjų bandom išlaikyti praeitį už tų sudilusių gijų, ir žinom nutruks jos ir mes krisim kažkur kartu su ta praeitim. Ar jauti kaip lipdom nutrupėjusias namo sienas, lipdom iš paskutiniųjų ir niekas, niekas nesilaiko…. Bet įjungiam naivumą ir klausiam savęs iš naujo ” o gal šįkart?”.

Norėčiau iš mūsų meilės sukurti idilišką melodramą ir pasakyti, kad visi, kurie mus skyrė pralaimėjo. Bėda tik ta, kad niekas niekada mūsų neskyrė. Skyrėmės tik mes patys, daug kartų ir skaudžiai. Sugrįžau pas tave ir pažvelgiau į tave kitomis akimis. Ir, deja, jau kitaip į tave niekada nežiūrėsiu. Brangiausia iš visų daugiau tau nebūsiu ir tu, mielasis, mano svajonių princu jau netapsi. Tad įsipilu degtinės ir dainuoju sau tyliai “…o man reikėjo tankisto”.

Galbūt turėčiau mažiau atleisti ir daugiau atsiprašyti pati. Ir šiandien aš už viską labiau noriu atsiprašyti lietaus, kuris prieš penkerius metus vieną vasarą pradėjo lyti, kai skėčio pasiėmus nebuvau. Kuris mane sutiko kaip mažą mergaitę, mylinčią naiviai bei garsiai, ir matė kaip užaugau, kaip įsimylėjau skausmą. Kuris griebėsi manęs iš nevilties. Ir kuriam tapau didžiausia viltimi. Žinau nekęsi manęs ir galbūt naktimis tave guos mintis, kad gavau tai ko nusipelniau. Tai tiesa. Galbūt po dar penkių metų mes vėl susitiksim pasivaiščioti  geležinkelio stoty ir galbūt tada mane iš naujo sužavės visos penkios tavo šypsenos, bet šiandien myliu tik vieną šypseną, kuri nei pasitikėjimo nei saugumo man nebekelia.

Ir, kai aš vėl viskuo nusvilsiu, leisiu tau garsiai iš manęs pasijuokti, aš net gi paprašysiu.

Rodyk draugams

Kuo svajonė arčiau, tuo mažiau ji svajonė

2018-06-09

Kadais iki laimės netrūko beveik nieko, trupučio braškių, laisvės ir bemiegių liepų. Dabar trūksta tiek daug. Dabar nuolat sėdim ant slenksčių ąžuolinių nugarom susirėmę. O kartais laimė vejasi pati mane, o aš bėgu kiek kojos neša tolyn. Neatrašau, neatsiliepiu, slepiuosi ir apsiverkiu, be priežasties, sėdėdama jo automobilyje. Sutrinka ir bando paglostyt, o aš gūžiuosi: “dar neišmokau būti laiminga, per daug myliu savo skausmą”. Ir kaskart susipakuoju jį į seną lagaminą ir tampausi iš paskos į kiekvieną naują savo meilės istoriją. Vėl ir vėl.

Ilgainiui pamilau save. Va va tokia, per daug rūkančią, geriančią energetinius gėrimus, nevalgančią, nemiegančią, nei verkiančią, nei besišypasančią. Ir nebenorėjau sugrįžti. Bet atėjo vasara, o kai kurie niekada neišėjo. Ir liko šalia, kai kritau į visas savo duobes ar garsiai šokau ant pjedestalo. Jie liko stovėti kažkur atokiau, retkarčiais karčiai nutylėdami, retkarčiais paplodami, bet niekada neišėjo. Kartais būdavau per maža dalinti laimę visiems, kurie manęs jos prašė. Kartais manęs pasidarydavo per daug tam vieninteliam, kuriam tą laimę dalinti norėjau.

Liepų berniukas siūlo viską mesti ir pabėgti į kažkur. Tu siūlai pradėti viską nuo pradžių ir sugrįžti. Na, o aš labiau už viską pasaulyje dabar noriu likti čia ir dabar, tokia laisva kaip vasara ir neapsiraizgiusi lipniom meilės virvėm. Neturima, bet nepamirštama.

Pažadu kiekvieną rytą atsikelti anksčiau už Tave ir lenkti tave keliais žingsniais į priekį. O gal likti laukti rudens su Tavimi, kaip išsigelbėjimo, kurio mes verti, net jei verti ir nesam. Kaip antro šanso sau, net jei nieko ir nekeisim. Užmerkti tavo neblaivias akis ir papasakoti, kad užaugom didesni nei iš tiesų užaugom. Gražiai pameluoti, kad meilė pas mus buitimi niekada nepavirto. O visos mano nuodėmės, tai tik juodos avelės, kurias seguosi į suveltus plaukus, prieš svetimus vyrus.

Rodyk draugams

ir nesuklydom…. Nė karto patikėję stebuklais neklydom.

2018-06-02

Veriu į savo kūną deimantinius laumžirgėlius. Kad ir kiek kartų dažyčiau plaukus juodai, vis išlenda baltos sruogos. Pagaliau užkalbinu berniuką autobuse, kuris man vis savo bilietėlį atiduodavo. Pasirodo, jis jau seniai žino mano vardą. Šeštadienio naktį sėduosi į prabangią mašiną ir bandau pamilti jo aukštas pareigas, tobulą šeimą, nežalingą gyvenimo būdą ir kavą, kurią jis man nupirko. Pirmadienio popietę viską palikus pabėgu iš jo mašinos ir daugiau niekada neparašau. Per ilgai užsižaidžiau žaidimą “Tu mane žiauriai skaudini, todėl aš beprotiškai Tave myliu”. Nugalėtojų čia niekada nebūna.

Galbūt tai laikas, kai reikia pasižadėti būti protingesnei, o klykiančią širdį uždaryti senoje papuošalų dėžutėje su nenešiojamais auskarais. Eiti į priekį, nors praeitis jaukiai šypsosi  ir it magnetas traukia sugrįžti. Mylėti tą, kurį mylėti galima, ir pamiršti tą, kurio mylėt negalima.  Gyventi šiandien taip, kaip reikia, kad rytoj galėčiau gyventi taip kaip noriu. Bet savaitgalio naktį lieku savo sužaliavosioj asjendoj, galbūt čia liksiu amžinai. Ir lieku čia viena, nors kas vakarą čia pravažiuoja skirtingos mašinos, tikrindamos, ką veikiu ir ar nemeluoju. Na, o man būria, kad turėjau būti Radžio žmona. Ir vaikščiočiau dabar su ilgais sijonais ir auksiniais žiedais ant rankų. Patrakusiai nusijuokiu: “ne, ačiū, aš čia palauksiu savo Jose Luis’o”.

O susitinkom prie tos pačios saulės. Prie tos pačios, kuri matė kaip kadais Tave įsimylėjau ir kaip Tave mylėti nustojau. Ir kalbėjomės kol išaušo apie visus, kuriuos kadaise pažinojau ir kurie dabar taip nieko nereiškia. Apie visus… Bet ne apie mus, o Tavęs, pasirodo, ir nepažinojau. Man dreba rankos laikant cigaretę, na o Tu visada ramus. Ir laistom Tavo jaunystę ir mano populiarumą - laikiną. Visas, Tavo buvusias, ir visus, mano būsimus. Mano dainas apie meksikietišką meilę. Tavąsias apie lietuvišką išsiskyrimą. Laikus, kai dar nebuvome susitikę. Ir gražesnę pabaigą. O tada atėjo vasara…

Rodyk draugams

Tavo pabaiga yra kažko pradžia. Ir bus taip, kaip norėsi Tu.

2018-05-10

Atsibundu ketvirtą ryto, glėbyje lietaus. Bandau pajaust, bet vis dar šalta. Ir dievaži, kažkokia nusidėjus jaučiuosi, sau ir visam pasauliui.  O gal, iš tiesų, tą naktį nei vienas taip ir neužmigom. Gal per ilgam buvom išsiskyrę. Gal per daug priratom būti vienas be kito. “Nesakyk man, kad mylėjai, mylėjai tik idėją, kad mūsų meilė negalima.” Ir pyksta liepų berniukas, kad neatrašau jam vakarais, o aš įmirkus į telefoną seku Tavo gyvenimą ir nebe atpažįstu nei Tavęs, nei vietos, kurią kažkada namais vadinau. Dabar ten kiti žmonės gyvena. O aš pasiklydusi visur. Savo jausmuose, savo veiksmuose, savo kalbose. Bandau statyti pririotetus, bet ir vėl viskas išeina visai ne pagal planą. Ir atsibundu ketvirtą ryto glėbyje lietaus. o kažkada tai buvo viskas apie ką svajojau, rūkydama tavo balkone. Sako: “Tu per daug rūkai ir mąstai, per daug stipriai viską darai” ir atiduoda man savo chalatą, o pats išeina rūkyti nuogas. Ir bus taip, kaip norėsi Tu.

O šią vasarą gersime vyšninį alų. Ir galėsime dar daug kartų mane tuokti, o po to sudeginti ant laužo, kaip vyriausią raganą, kol Kernagis dainuos apie purpurinius vakarus, aplietus aviečių sultimis. Pagaunu save trumpoj laimės akimirkoj, kupiną noro likti jauna, bet elgtis taip subrendusiai. Taip juk nebūna. Nustojau ieškoti tobulybių, o jų ir nėra. Nustojau vaikytis tą sėkmę, kuri visai ne pas mane bėgo. Nustojau ieškoti tavyje savybių, kurių taip tikėjausi. Tiesiog pasilikau čia ir dabar. Ir liksim tiek, kiek norėsi Tu.

Ir niekas mūsų gyveniman neatėjo veltui. Visi savo laiku kžkam, kažkodėl buvom reikalingi. Kaip prekės prekybos centro lentynose, visi su savo galiojimo terminais. Vienų trumpesnis, kitų ilgesnis. Pabūnam tik tiek, kiek būtina ir tada nurašomi, kaip sąskaita - faktūra. Būna kartais sugrįžtam, bet….. terminas jau pasibaigęs. Ir būsiu tiek, kiek norėsi Tu.

Buvo daug melodramų ir vyrų daug, o kiek dar bus, baisu ir pagalvoti. Įsimylėjom senas dainas iš naujo, atradom naujas vietas, kurios mus masino. Kartais atrasdavom net vienas kitą iš pradžių, tik kartais… Na o ką įsimylėsim šį pavasarį? Ar jauti tą kažko pradžią? Dabar mano mažyčiam kambarėlyje pasenusios gatvės gale gyvena Ispanija, Italija, čia kartais užsuka ir Amerika ir net Rusija pripila čierka geros degtinės. Už nugaros naktis ir mano praeitis. Ir būsim ten, kur norėsi tu.

Rodyk draugams

Bet ši kasetė subrokuota, absoliučiai viskas čia sumeluota. Atleisk, Tu tikrai velniškai žavus buvai.

2018-04-29

Įsibėgėjo pavasaris, su visais savo kaštonų žydėjimais, nuotraukomis prie sakurų ir pemainomis gyvenime visų. Praėjo visos mano depresijos ir pamiršau kažką kažkada mylėjus. Norėčiau paskutinę naktį apkamšyti tave savo svajonėm ir kalbom apie nebūtus vėjus, kaip kadais. Papasakoti, kaip vakar visą naktį šokau su tuo “Dieve, koks tu nuoširdus” berniuku, kuris nemokėjo šokti ir kuris mano vardą įsiminė iš pirmo karto. Ir pasakojo jis man ne savo žygdarbius, o apie “nevykusius” mokyklos laikus. Ir šypsojosi daug, nors šypsenos gražios neturėjo. Bet buvo ne taip. Šokau aš su pačiu karščiausiu karininku visame klube, ant kurio dešinės rankos bevardžio piršto ironiškai šypsojosi auksinis žiedas. Ir bučiavausi priremta prie sienos. Ir daug raudono lūpdažio pėdsakų palikau ant jo naujų marškinių, kurie kvepėjo prabangiais kvepalais ir viskiu. Sutinku važiuoti į viešbutį ir pusiaukelėj pabėgu. Sakai man: “Tu - unikumas”, bet visada įsimyliu vyrus, kurių iš tiesų nekenčiu, standartiškus ir besielius.

Bet ačiū Dievui, už liepų berniuką. Pažadina dabar jis rytais, ir kažkoks jaukus jis man. Susitinkam pagaliau tos kavos ir guodžiam viens kitą vėlyvais vakarais. Bandom susidraugauti, bandom įsimylėti. Na, o mano močiutė jau suplanavo, kur mes gyvensim ir kiek turėsim vaikų. Vyras, kurį kažkada abi slaptai mylėjom ir kurio kvepalais buvo persismelkęs mūsų kilimas, labai seniai mums pasakė “Į viską žiūrėkit paprasčiau”. Ir aš bandau. Neteisti. Atleisti. Paleisti.

O su lietum  mums nėra tinkamo laiko, jis visada ne tam pačiam formate. Ir susitinkam tai per anksti, tai per vėlai. Tai negali jis, tai aš nebenoriu. Taip ir neišpildėm visų tų pažadų vienas kitam. Viskas apisiverčia. Ir šiandien, galbūt, jam skauda labiau negu man. Mano, “didžioji liepos meile”, žinai, tiesą sakant šis laikas taip pat ne mūsų, nors ir neliko visų “bet”… Gal po daugel metų, ar po dar trijų šimtų melodramų mūsų gyvenime, tu vesi mane kaip kadais juokavai. Bet tai ne šis metas.

Mano miestas absurdiškai mažas pasenęs “pletkininkas”, visas piktas ir susiraukšlėjęs nuo tų “pletkų”. Ir visi čia viską žino apie tave. Ir jau kelis mėnesius negali atsistebėti tavo pasirinkimais, į mano kiemą vis užnešdami nuogirdų likučius. Sutikta “Maximos” pardavėja, iš anų laikų, mielai šypsosi ir pasakoja kaip stipriai tu manęs nekenti ir kaip davanojai jai gėlių gimtadienio proga, o aš įsimetu cigaretes į rankinuką ir tyliai atsakau: “Aš visada buvau kitokia”. Tiek iš tos praeities ir likę.

Išlydim dalelę savęs į laimę. Kur gražus britiškas akcentas, kur vasara trunka 50 sekundžių. Jai viskas bus gerai. Ji ta saulė kuri šviečia, net ten, kur visada lyja. Susitaikom su miestais, ant kurių baisiai pykom kadaise. Liekam kartu, nors kartais nelengva. Nelaukiu saulės, nes mano saulė važiuoja kartu, tame pačiame automobilyje.

Rodyk draugams

Mano kraujagyslėm teka žvaigždės, o tu nubundi nubučiuotomis lūpomis.

2018-04-16

Kvepi  man pavasariu, kvepi juokingai,

O aš kuriu pasakas ir pabaigas, ne visada laimingas.

Kai susitinkam ir užsikalbam atsiduriam kitoj dimensijoj. Ir eidamos į mažo miesto didžiausią klubą sugebam kažkaip pasiklysti. Šokdina mus du ukrainiečiais, nors vienintelės visam klube nė žodžio rūsiškai nesuprantam. Gestikuliuojam rankom, šypsomės ir žiūri visi aplinkui. Karpydama liepas, visa suplukus, su sekatorium rankoje, sutinku savo naują simpatija, jis pažada kada nors supjauti tas malkas. Su kaimynu rūkom ant laiptų ir klausau gandų apie Tave. Linkčioju galvą ir sakau “oho… bet mūsų gatvė tikrai graži, ar ne?”. Po saule šnekučiuojamės su lietum, pažadėjau jam likti kartu kol iš depresuotos rudeninės dulksnos jis vėl virs tuo gaivališku pavasariniu lietum, kurį kažkada įsimylėjau. Bet tik tiek. Tad moko žaist krepšinį, lydi iki stotelės ir prašo parašyt, kai grįšiu, na o aš vėl pamiršau.

-”Tave lengva įsimylėti, bet sunku mylėt”- su priekaištu pažiūri jis. -”Mano laime juodaake dėl ko dabar tu plėšais?”. - Ir regis, neliko dėl ko.

Šiek tiek liūdna, kai pagaunu save vis rečiau apie tave pagalvojant. Kaip iš viso to mūsų jovalo pasidarė tik idiliškas prisiminimas. Kūriam naujas pradžias ir ieškom naujų kelių, kiekvienas skirtingai pasirenkam, kaip ir nuo ko. Svetimi man dabar visi Tavo principai, mano priekaištai ir mūsų planai. Ir galų galę nusišypsau išvydus tave einantį gatve, kaip meksikiečių serialo pabaigoj išvydus tą juodą “Fin” kamputyje, nes dabar iš tiesų yra gerai.

Na, o Tu iš naujo žaidi namus ant mūsų pelenų. Auč… Ir naujai juodplaukei saulei pasakoji, ką aš jau seniai girdėjau. Dar girdėjau, kad esate labai panašūs ir kažkodėl kažkas man pasakė, kad  tinkate labai, na o mes visada atrodėm, kaip nevienodų batų pora. Galbūt šį pavasarį pražydėję kaštonai Tau atneš tikrąją meilę ir ši partija pasiseks kur kas geriau. Na, o visi aplinkui mane poruoja su įvairiausiais vyrais. Pusę iš jų aš visai nepažįstu, na o iš tikrųjų dabar noriu būti laisva ir kas penktadienį eiti į pasimatymą su vis kitu mėlynakiu princu, klausyti vis kitų istorijų, pažinti daug įdomių sielų kol galiausią pačią įdomiausią įsimylėsiu, kai mažiausiai to tikėsiuos. Bet ne visada viskas išeina kaip tu nori. Sorry.

Rodyk draugams