BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Be temos’ kategorija

Tavo pabaiga yra kažko pradžia. Ir bus taip, kaip norėsi Tu.

2018-05-10

Atsibundu ketvirtą ryto, glėbyje lietaus. Bandau pajaust, bet vis dar šalta. Ir dievaži, kažkokia nusidėjus jaučiuosi, sau ir visam pasauliui.  O gal, iš tiesų, tą naktį nei vienas taip ir neužmigom. Gal per ilgam buvom išsiskyrę. Gal per daug priratom būti vienas be kito. “Nesakyk man, kad mylėjai, mylėjai tik idėją, kad mūsų meilė negalima.” Ir pyksta liepų berniukas, kad neatrašau jam vakarais, o aš įmirkus į telefoną seku Tavo gyvenimą ir nebe atpažįstu nei Tavęs, nei vietos, kurią kažkada namais vadinau. Dabar ten kiti žmonės gyvena. O aš pasiklydusi visur. Savo jausmuose, savo veiksmuose, savo kalbose. Bandau statyti pririotetus, bet ir vėl viskas išeina visai ne pagal planą. Ir atsibundu ketvirtą ryto glėbyje lietaus. o kažkada tai buvo viskas apie ką svajojau, rūkydama tavo balkone. Sako: “Tu per daug rūkai ir mąstai, per daug stipriai viską darai” ir atiduoda man savo chalatą, o pats išeina rūkyti nuogas. Ir bus taip, kaip norėsi Tu.

O šią vasarą gersime vyšninį alų. Ir galėsime dar daug kartų mane tuokti, o po to sudeginti ant laužo, kaip vyriausią raganą, kol Kernagis dainuos apie purpurinius vakarus, aplietus aviečių sultimis. Pagaunu save trumpoj laimės akimirkoj, kupiną noro likti jauna, bet elgtis taip subrendusiai. Taip juk nebūna. Nustojau ieškoti tobulybių, o jų ir nėra. Nustojau vaikytis tą sėkmę, kuri visai ne pas mane bėgo. Nustojau ieškoti tavyje savybių, kurių taip tikėjausi. Tiesiog pasilikau čia ir dabar. Ir liksim tiek, kiek norėsi Tu.

Ir niekas mūsų gyveniman neatėjo veltui. Visi savo laiku kžkam, kažkodėl buvom reikalingi. Kaip prekės prekybos centro lentynose, visi su savo galiojimo terminais. Vienų trumpesnis, kitų ilgesnis. Pabūnam tik tiek, kiek būtina ir tada nurašomi, kaip sąskaita - faktūra. Būna kartais sugrįžtam, bet….. terminas jau pasibaigęs. Ir būsiu tiek, kiek norėsi Tu.

Buvo daug melodramų ir vyrų daug, o kiek dar bus, baisu ir pagalvoti. Įsimylėjom senas dainas iš naujo, atradom naujas vietas, kurios mus masino. Kartais atrasdavom net vienas kitą iš pradžių, tik kartais… Na o ką įsimylėsim šį pavasarį? Ar jauti tą kažko pradžią? Dabar mano mažyčiam kambarėlyje pasenusios gatvės gale gyvena Ispanija, Italija, čia kartais užsuka ir Amerika ir net Rusija pripila čierka geros degtinės. Už nugaros naktis ir mano praeitis. Ir būsim ten, kur norėsi tu.

Rodyk draugams

Bet ši kasetė subrokuota, absoliučiai viskas čia sumeluota. Atleisk, Tu tikrai velniškai žavus buvai.

2018-04-29

Įsibėgėjo pavasaris, su visais savo kaštonų žydėjimais, nuotraukomis prie sakurų ir pemainomis gyvenime visų. Praėjo visos mano depresijos ir pamiršau kažką kažkada mylėjus. Norėčiau paskutinę naktį apkamšyti tave savo svajonėm ir kalbom apie nebūtus vėjus, kaip kadais. Papasakoti, kaip vakar visą naktį šokau su tuo “Dieve, koks tu nuoširdus” berniuku, kuris nemokėjo šokti ir kuris mano vardą įsiminė iš pirmo karto. Ir pasakojo jis man ne savo žygdarbius, o apie “nevykusius” mokyklos laikus. Ir šypsojosi daug, nors šypsenos gražios neturėjo. Bet buvo ne taip. Šokau aš su pačiu karščiausiu karininku visame klube, ant kurio dešinės rankos bevardžio piršto ironiškai šypsojosi auksinis žiedas. Ir bučiavausi priremta prie sienos. Ir daug raudono lūpdažio pėdsakų palikau ant jo naujų marškinių, kurie kvepėjo prabangiais kvepalais ir viskiu. Sutinku važiuoti į viešbutį ir pusiaukelėj pabėgu. Sakai man: “Tu - unikumas”, bet visada įsimyliu vyrus, kurių iš tiesų nekenčiu, standartiškus ir besielius.

Bet ačiū Dievui, už liepų berniuką. Pažadina dabar jis rytais, ir kažkoks jaukus jis man. Susitinkam pagaliau tos kavos ir guodžiam viens kitą vėlyvais vakarais. Bandom susidraugauti, bandom įsimylėti. Na, o mano močiutė jau suplanavo, kur mes gyvensim ir kiek turėsim vaikų. Vyras, kurį kažkada abi slaptai mylėjom ir kurio kvepalais buvo persismelkęs mūsų kilimas, labai seniai mums pasakė “Į viską žiūrėkit paprasčiau”. Ir aš bandau. Neteisti. Atleisti. Paleisti.

O su lietum  mums nėra tinkamo laiko, jis visada ne tam pačiam formate. Ir susitinkam tai per anksti, tai per vėlai. Tai negali jis, tai aš nebenoriu. Taip ir neišpildėm visų tų pažadų vienas kitam. Viskas apisiverčia. Ir šiandien, galbūt, jam skauda labiau negu man. Mano, “didžioji liepos meile”, žinai, tiesą sakant šis laikas taip pat ne mūsų, nors ir neliko visų “bet”… Gal po daugel metų, ar po dar trijų šimtų melodramų mūsų gyvenime, tu vesi mane kaip kadais juokavai. Bet tai ne šis metas.

Mano miestas absurdiškai mažas pasenęs “pletkininkas”, visas piktas ir susiraukšlėjęs nuo tų “pletkų”. Ir visi čia viską žino apie tave. Ir jau kelis mėnesius negali atsistebėti tavo pasirinkimais, į mano kiemą vis užnešdami nuogirdų likučius. Sutikta “Maximos” pardavėja, iš anų laikų, mielai šypsosi ir pasakoja kaip stipriai tu manęs nekenti ir kaip davanojai jai gėlių gimtadienio proga, o aš įsimetu cigaretes į rankinuką ir tyliai atsakau: “Aš visada buvau kitokia”. Tiek iš tos praeities ir likę.

Išlydim dalelę savęs į laimę. Kur gražus britiškas akcentas, kur vasara trunka 50 sekundžių. Jai viskas bus gerai. Ji ta saulė kuri šviečia, net ten, kur visada lyja. Susitaikom su miestais, ant kurių baisiai pykom kadaise. Liekam kartu, nors kartais nelengva. Nelaukiu saulės, nes mano saulė važiuoja kartu, tame pačiame automobilyje.

Rodyk draugams

Mano kraujagyslėm teka žvaigždės, o tu nubundi nubučiuotomis lūpomis.

2018-04-16

Kvepi  man pavasariu, kvepi juokingai,

O aš kuriu pasakas ir pabaigas, ne visada laimingas.

Kai susitinkam ir užsikalbam atsiduriam kitoj dimensijoj. Ir eidamos į mažo miesto didžiausią klubą sugebam kažkaip pasiklysti. Šokdina mus du ukrainiečiais, nors vienintelės visam klube nė žodžio rūsiškai nesuprantam. Gestikuliuojam rankom, šypsomės ir žiūri visi aplinkui. Karpydama liepas, visa suplukus, su sekatorium rankoje, sutinku savo naują simpatija, jis pažada kada nors supjauti tas malkas. Su kaimynu rūkom ant laiptų ir klausau gandų apie Tave. Linkčioju galvą ir sakau “oho… bet mūsų gatvė tikrai graži, ar ne?”. Po saule šnekučiuojamės su lietum, pažadėjau jam likti kartu kol iš depresuotos rudeninės dulksnos jis vėl virs tuo gaivališku pavasariniu lietum, kurį kažkada įsimylėjau. Bet tik tiek. Tad moko žaist krepšinį, lydi iki stotelės ir prašo parašyt, kai grįšiu, na o aš vėl pamiršau.

-”Tave lengva įsimylėti, bet sunku mylėt”- su priekaištu pažiūri jis. -”Mano laime juodaake dėl ko dabar tu plėšais?”. - Ir regis, neliko dėl ko.

Šiek tiek liūdna, kai pagaunu save vis rečiau apie tave pagalvojant. Kaip iš viso to mūsų jovalo pasidarė tik idiliškas prisiminimas. Kūriam naujas pradžias ir ieškom naujų kelių, kiekvienas skirtingai pasirenkam, kaip ir nuo ko. Svetimi man dabar visi Tavo principai, mano priekaištai ir mūsų planai. Ir galų galę nusišypsau išvydus tave einantį gatve, kaip meksikiečių serialo pabaigoj išvydus tą juodą “Fin” kamputyje, nes dabar iš tiesų yra gerai.

Na, o Tu iš naujo žaidi namus ant mūsų pelenų. Auč… Ir naujai juodplaukei saulei pasakoji, ką aš jau seniai girdėjau. Dar girdėjau, kad esate labai panašūs ir kažkodėl kažkas man pasakė, kad  tinkate labai, na o mes visada atrodėm, kaip nevienodų batų pora. Galbūt šį pavasarį pražydėję kaštonai Tau atneš tikrąją meilę ir ši partija pasiseks kur kas geriau. Na, o visi aplinkui mane poruoja su įvairiausiais vyrais. Pusę iš jų aš visai nepažįstu, na o iš tikrųjų dabar noriu būti laisva ir kas penktadienį eiti į pasimatymą su vis kitu mėlynakiu princu, klausyti vis kitų istorijų, pažinti daug įdomių sielų kol galiausią pačią įdomiausią įsimylėsiu, kai mažiausiai to tikėsiuos. Bet ne visada viskas išeina kaip tu nori. Sorry.

Rodyk draugams

O meilė ne amžina, be Duracell’io baterijų

2018-03-18

Ir praėjo tiek laiko, kad sustojau skaičiuoti. Ir atėjo pavasaris, nepaklausęs, ar aš jau galiu, ar aš jau pasiruošus. Tu pravažiuoji pro mano stotelę, nemirkteli, nelinkteli, nepamojuoji. Šalta. Ir tapom svetimi, tau nuvažiavus. Ir tai gerai. Galbūt, dabar iš tikrųjų gerai. Pamirštu akis, “grieką” nešiojančias…

Šeštadienį susitinkam jaukioj kavinukėj trise ir kalbam apie sudaužytas širdis, ir juokiamės iš savęs anksčiau, ir aš viena iš jūsų, su sudaužyta širdimi, juokiuosi iš mūsų. O po to laisvės aikštėj bandau iš naujo pamilti lietų, ir leidžiu jam mane vestis kur tik tai nori, kaip anksčiau, tik be jokios kibirkšties. Praeinam pro tavo namus ir apkabina mane tvirčiau, ir gal iš tikrųjų jis supranta daugiau negu pasako. Bet žiūriu į jo akis ir vis dar gražios, ir kartais pajuntu dar tą cinkelį. Ir suprantu, kad problemas jis traukia ne mažiau nei tu. Ir turbūt jau turėčiau bėgti, bet apsikabina kaip anksčiau, paglosto plaukus ir pabučiuoja į kaktą. Keista, kad anksčiau tai buvo be galo brangu. Keista, kad grįžtam taip paprastai, kaip išeinam.

Ir sutinku išgerti degtinės su apelsinų sultymis tarp jaunų mergaičių ir kvailų berniukų. Išeinam parūkyti ir mokau tas mergaites tiesų, kuriomis pati niekada nesivadovavau. Vaidinu “Teresa” čia esantiems vyrams. Garsiai kalbu. Juokiuosi dar garsiau. Ir tyliai viską smerkiu.

“-Bet tu ne tokia, tu gera. Visada buvai man gera.

- Nesu aš gera, aš visokia.”

Rodyk draugams

Se esfuma tu Amor

2018-03-11

Labai gali būti, kad šitiek laiko miegojau. Ir pabudau tiktai šįryt su nuo pagyrių plyštančia galva. Ir į mano asjendą sugrįžo pavasaris, po keturių metų pavasario nebuvimo. Ir įkvėpiau aš, irgi po keturių metų pirmą kartą. Ir pradėjau kvėpuoti, nors pradžioj baisiai skaudėjo.

Pasirodo visą mūsų gatvė žino mus. Ir geriau jie už mus žino visus mūsų išėjimus ir sugrįžimus. O ji sėdi šalia. Ir dėlioja viską į savo vietas. Nupirko daug lentynų ir viską mano gyvenime sustatysi į savo vietas. Pasakys man, kada šįvakar man jau bus paskutinė čierkutė ir su kuo galiu išeiti parūkyti. Tai prasmė. O aš pasipuošiu nauja suknele ir postringausiu čia susirinkusiems vyrams apie stiprias moteris, kol jie šypsodamiesi užsimerkia prieš mano ir mūsų būsimas klaidas. Išsiverks ant mano peties, papasakos apie savo buvusias ir busimas, o aš niekada nebūsiu viena iš jų.

Šitą scenarijų aš žinau. Praeitis visada sugrįžta. Grįžta po laiko su naivia šypsena veide:  “žiūrėk sugrįžau, juk manęs taip laukei, juk dėl manęs kažkurią liepą taip verkei”. Nebelaukiu, mielasis, nebenoriu, nereikia. Stovim balkone. Ir pasakoja man, koks jaunas ir kvailas buvo. Kad buvau jo geriausia klaida ir pati stipriausia baimė, kurios iki šiol įveikti negali. Kad prisimena gėdingiausias akimirkas su manimi ir kaip po to visas ėjo tik blogyn. Atsisėda ant kėdės, gailiai,  žiūri į mane ir ilgai stebi, kaip kalbu su kitu, kol užmiega prie apvalaus stalo. Aš irgi viską prisimenu, bet, atleisk, man seniai neįdomu, aš jau nauja telenovelė.

Girdėjau, kad Tu dar gyveni. Kažkur rūkai mano miesto balkonuose. Gal užmiegi nebe vienas, bet vienas pabundi. Turbūt vis dar mėgsti alų ir krepšinį, ir grįžti sekmadienį vėlai vakare. Ir dar girdėjau, kad šį pavasarį nebeveiks tavo kerai.

Rodyk draugams

Nusišypsok, nes mus išskyrė lyguma

2018-02-25

Kažko tai per ilgai nešvinta šį pavasarį, o temsta vis dar per greitai. Palūžtam vienumoje ir vienumoje atsistojam, nes… keista, bet gyventi norisi ir toliau. O ar ir šiandien Tau vis dar  niekur niekada neprivaloma?

….ir aš pykau, kaltinau Tave, dėl daug ko. O, galų gale, Tu elgeisi su manim tik taip, kaip aš Tau leidau elgtis. Parodei, kur sudėti visi mano rūbai ir paskutinį kartą pakartojai, kad manęs čia niekas niekada nelaikė. O aš tik ramiai sėdėjau ir klausiau. Kartojau sau tyliai: “o kaip kitaip atrodo meilė, jei ne taip?”. Ne taip.

Na, o dabar aš vėl princesė. Tik šiek tiek stipresnė.  Ir jau nebeskaudina Tavo gatvė. Ir ji vėl svetima. Ir tu vis svetimesnis. Nors mintis, kad nuo šiol gyvenimas atrodys tik taip, vis dar kažkokia nejauki.  Grįžtu namo, nusiaunu batus ir viskas čia jau taip seniai nebe mano. Pečius užgula nepakeliama vienuma ir todėl kalbuosi su vis pilnėjančia pelenine, kavos puoduku ir ant dugno nusėdusiais tirščiais, su tuoj pražysiančia orchidėja, o su tavimi - ne. O su Tavimi viskas jau iškalbėta. Ir viskas pasakyta buvo dar tada kai kalbėti net nebuvome pradėję. Gal dar ir galėčiau pasakyti tau, kad per tuos metus aš iš tiesų labai pavargau nuo Tavęs, ir kad šiandien pasiilgau šiek tiek, ir kad jau nebepykstu. Ir kad labai gerai atsimenu tą dieną, kai sustojom vienas kitą mylėti. O ji iš tiesų buvo labai senai. Bet tau įdomu niekada nebuvo. “Ir tau neturėtų rūpėti” -atsakytum.

O naktimis paskambina vėlai,  ir kalbina mane apie harmoniją, pusiausvyrą ir turiningumą. Kalbėk, nepadėk ragelio, Tavęs klausyti galėčiau ištįsą naktį, bet pasibaigia sąskaita, pasibaigia mintys ir, galų galę, mes pasibaigę.

Nemaniau, kad dar ko nors norėsiu, bet šiandien aš norėjau užsidėti aukštakulnius. Ir užsidėjau. Ir dar noriu pavasario. To klaikiai šaukiančio ir pjaustančio širdį. Ir pabūti nepriklausoma, nuo to ką tu pagalvosi ir ką tu padarysi.  Ir apskritai nuo nieko. Kas vakarą bučiuotis, o ryte palikti. Ir galų gale pražydus kaštonams įsimylėti dar didesnį nevykelį, ir pradėti dar vieną neskoningą melodramą pavadinimu “kuris stipresnis?”. Nes turbūt dėl to ir norisi gyventi.

Rodyk draugams

Bet šią naktį.

2018-02-18

Praėjo šitiek laiko, ir visi laipsniai nusėdo užmaršty. Ir Tu neprisimeni tos dienos.

Praėjo šitiek laiko ir Tavo mergaitė nebelaukia Tavęs ant palangės sujauktuose namuose.

Praėjo gimtadieniai. Praėjo meilės dienos vienišam kambary. Praeis didžiausios metų šventės. Ir pavasaris praeis. Ir aš neparašysiu Tau. Ir aš nebegrįšiu.

Ar iš tikrųjų mums reikėjo tiek kartu bandyti vėl, kad suprastumėm, jog mums nepakeliui? Nepsėjau padėkoti prieš išeinant, o ko gero tau to net nereikėjo, bet ačiū. už skausmą ir meilę, lygiai per puse. Ačiū, kad buvai žmogus išmokęs mane mylėti. Mmylėti Tave man buvo taip paprasta. O dabar sugrįšiu ten, iš kur kadais mane pasiėmei. Nes visos pradžios prasideda čia. Nes viskas čia apie mane ir nieko Tavo absoliučiai čia nėra. Ir mūsų čia nėra.

Ir aš jau nebegyvenu nulytam balkone, čia negyvena ir pavasaris. Aš vėl pamėgsiu kavą su pienu ir cukrum. Atskambinsiu praleistiems skambučiams, nors tai užtruks. Pasimatuosiu juodą plaukų spalvą ir leisiu savo ranką kažkam paliesti intymiau negu norėčiau. Paragausiu alaus iš jo stiklinės ir pabučiuosiu jo skruostą, nors šaltą ir svetimą, bet aš juk saulė. Ir suteiksiu nors ir šimtą galimybių.

Ateis pirmadienis. Ir mes vėl kursim savo istorijas iš naujo. Ir Tavo mergaitė prie saulės susitiks su berniuku, nešinu baltomis rožėmis. Ir aš bandysiu įsimylėti save, o Tu gal mokysies pamilti kitus. Ir lėtai prisminsim, kas buvom prieš tai.

Bet šiąnakt aš noriu dar taurės šampano ir surūkyti dar vieną. Ir aš pažadu Tau, kad būsiu stipri, bet kartais leisiu sau prisiminti pradžią, o ne pabaigas.

Rodyk draugams

O kas toliau už mus?

2017-10-28

Turbūt NEBEmeilė, jei, kas vakarą grįžus namo, klausi  savęs “ar dar meilė?”. Keliuos trečią ryto, kad, prieš išeinant į darbą, suspėčiau pažiūrėti meksikiečių melodramą. Garsiai isijungiu Enrique Iglesia ir nebesaugau niekeno miego.

Išeinu parūkyti, o visi žiebtuvėliai mano balkone užšalę, nors dar tik tai Spalis. Užsidedu storiausią savo striukę, o žmonės juokiasi, kad aš kaip vasarą. Ir krenta pirmosios snaigės, tik labai abejoju, kad kam nors jos dar rūpi. Turbūt NEBEmeilė, nes neplautų indų krūva kriauklėje stringa gerklėje labiau nei “tavęs pasiilgau”. Pasidažau lūpas raudonai ir keliaju į kažkur. Palieku Tavo rūbus mėtytis, taip kaip atradau.

Gal nemoku kurti namų ir sušildyti sielos. Stringa gerklėje tas žodis, kaip užnuodyto obuolio kąsnis. O Tu juk sakei, kad ne namams kūrti buvau sukurta. Iš ryto per daug skubu ir palieku neklotą lovą, vakare skubu per mažai ir nepaklota lova vis vien  pasilieka.

O prie mūsų vakarienės stalo sėdi du tylūs puodukai. Nesikalba jie ir, žinom abu, nesikalbės. Man jau praėjo tos baimės, kad negrįžti namo per ilgai, kad nežinau, kur esi, ir ar šiąnakt sugrįši. Dabar bjau, kad laikas neina taip ilgai, kaip kad tu namo eidavai, jis eina greitai. Daug ką pasiima nepaprašęs ir nebegrąžina. Jis eina, o aš vis ant Tavo dulkėtos palangės laukiu, apsikrovus popierinėm nosinaitėm ir tabletėm nuo gripo, visa pikta, kaip tas mūsų kaktusas , kurio taip niekada ir nepalaisčiau.

Kažkas išgaravo  taip pat netikėtai, kaip atsirado, palikę gylius įdrėskimus, bet ačiū Dievui, ne randus. Kažkas kūrią gyvybę, net neįtardami, kaip kažkas jiems pavydi.  Kažkas paskambina vis rečiau, kažkas vis rečiau atsiliepia. Kažkas sako “pasiilgau”, nors jiems tai visai nebūdinga, kažko tai visai nepaliečia. Aš kaupiu Maximos maišelius spintoje su idėja kadanors išeiti. Tu atrandi gyvenimo prasmę įmestam tritaškyje ir draugų būry, apilnk aplaistytą stalą. Baigiam išgyventi ir šį rudenį, tiesa? Klausi kitų vis “o kas toliau?”, tačiau savęs to paklausti vis dar nedrįsti.

Rodyk draugams

Paskutinę naktį suliję ir peršlapę kojas

2017-10-08

Būnu pikta. Ir žiūriu iš aukščiau, su tokia saldžia panieka, į Tave. Pameluoju ir iškart prisipažįstu, apgaunu ir net nebandau pasislėpti, garsiai Tavęs nekenčiu ir labai tyliai man Tavęs vis dar reikia. Bet Tu daug žiauresnis.

Apsimetu visažine, o Tu vis klausi “Kodėl?”. Ir man taip sunku Tau prisipažinti, kad Tu dėl nieko nekaltas, kad kalta tik tai aš. Kad laikaus įsikibus praeities ir dar negebu suprasti, jog užaugom, o Tu vis klausi “Kodėl?”. Nes mielasis anksčiau buvau geresnė ir anksčiau buvo geriau.

Visa perlyta laukiu stotelėj penkiolikto autobuso ir seku kiekvieną vairuotoją, akimis, pralekiantį autostrada. Laikaus įsikibus vienos nakties vasaros romano, nes kažkada šventai tikėjau: “turėsiu vyrą, turtingą, gražų ir gerą”. Nes man taip niekas ir neišdrįso pasakyti, kad iš tiesų gyvensiu taip, kaip gyvenu.

Sėdim skirtinguose lovos kraštuose. Tau tiek nedaug tereikia, dar kelių čierkų ir pameluoti sau, kad iš tiesų nevykelis nesi. O man reikia tiek daug… Tiek daug, kad išgeriu per daug kavos iš ryto, per daug cigarečių surūkau. Per daug ilgai verkiu balkone,kai Tu nematai, per ilgai sėdžiu laiptinėj, prieš paskambindama į duris, per ilgai keliu ragelį ir vis vien niekas nepasikeičia.

Vis dar surandam gražių vietų. Bet Tu neketinai manęs pasiimti, o aš neturėčiau čia būti. Likom po vieną, kaip visas pasaulis mums sakė, bet, Tu žinai, viskas bus gerai.

Nemokėjau  ir jau nebeišmoksiu būti Tavo asmenine saule, kurią nešiotumeis kairėj rudeninės striukės kišenėj. Gaminti kaip Tau patinka, su ne per daug druskos ir ne per mažai citrinos. Kalbėti tik tiek, kad Tau nepabostų klausyti ir per daug neklausinėti, eiti kartu pas Tavo draugus ir neišduoti, kad šiandien mums pagyrios. Ir rengtis palei Tavo nuotaikas jau nebeišmoksiu. Ir nebenoriu išmokti. Atsiprašau.

Rodyk draugams

Bėga tavo dienos be manęs

2017-09-04

“Nusiramink, nepakeičiamų nėra” - išgirsti kaskart, imus tikėti, jog kažkam esi vienintelė. Ir šitą vasarą, su bubble ledais rankuose, jau keičia depresuotas ruduo ir miesto švenčių fejerverkai virš šlapių skėčių. Mūsų asjendas pakeičia kambariukas antrame aukšte, be vartų, be ąžuolų, su užsikimšusia kriaukle. Tiesas, kurių laikeis įsikibus, kaip išsigelbėjimo nuo beprasmybės po cigaretės dūmo, pakeiktė vienkartiniai žmonės ir vietos, kurios niekada nebus mūsų vietos. Atsibundi svetimoje lovoje, su nuo pagyrių plyštančia galva, ir supranti, kad ir tu kažką pakeitai kažkuo kitu. Laukia autobusų stotelėje, o aš vis svarstau, ar atpažinsiu iš karto. Turbūt likom pažįstami tik tiek, kad nežinom ar bučiuoti į žandą ar tiesiog pasakyti “labas”, tad paspaudžiam vienas kitam rankas. Daug nejaukios tylos tarp eilučių, vaiskiai žydrų akių, kuriuos, tiesą sakant, niekada nežavėjo. Aš kažkur skraidau, o jis kalba, aš visada labiau mėgau klausyti. Kad pradėčiau kalbėt, man dar trūksta šiek tiek degtinės. “Ir jos bus, jeigu reikia” - sako jis. Ir žinai ką, jos būna. Būna tiek, kiek reikia ir trūputuką daugiau, o po to visą kitą. Ir, galų gale, išmokstam įsimylėti, ne todėl, kad pražydo kaštonai, o iš skurdo ir nevilties. Gal ištiesų taip ir atrodo meilė -  liūdna. Liūdna, kad grįžus skauda visą kūną, bet ne širdį. Kad jaučiuos šiek tiek neteisi, bet tik ne kalta. Kad nepasiilgstu, kaip anksčiau ir paskambinu tik iš įpročio. Na žinai “labas, ar tu dar gyvas? Čia aš, kaip matai, apie tave vis dar nepamirštu pagalvot”. Tai va tiek ir lieka iš tos mano didžiosios  meilės, ant mėnulio briaunos - devyni tušti  alaus buteliukai po sullūžusiu stalu. Valausi makiažą nuo patinusių akių, nes man nebesvarbu ar atrodysiu graži, kai Tu pagaliau grįši namo. O su Tavim Mieloji, man gera visur. Gera skęsti Šventojoj, gera nusivilti saldžiausiais vasaros ledais. Gera net ten, kur gera nėra. Kur skaudžiai smerkia ir parodo, kad ištiesų gyveni ne taip. Na, o mes juk tai žinom, bet gyvenam taip toliau, nes nei lėšų, nei laiko kažkam keisti nėra. Mes kartais mėgstam užsimerkti ir įsivaizduoti kad mūsų ilgimasi taip, kaip ilgimės mes. Kartais mėgstam visą save atiduoti į svetimas rankas, kurios kūria savo istoriją, kurios savo praeitį turi, kurių dalim mes niekada nebuvom, kurioms per sunku mus laikyti. Mes nemėgstam kai atsibostam, bet kartais ir mūms būna atsibosta. Ir viskas gerai, nes dabar visa tai dar neskaudina.

Rodyk draugams