BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Be temos’ kategorija

Lietus ir skafandras

2019-11-10

Kur tu šiąnakt bastais mano vieniša siela? Ko tu ten ieškai? Dar vieno nuotykio, kurio skonį, atrodo abu senokai pamiršom, ar gyvenimo prasmės? Ir kodėl manęs nepasiimi kartu, o vis palieki viena namuose, kurie be Tavęs ne namai. O šiąnakt aš visa tokia prasikaltus, kad nežinau ar tau paskambinti ir atsiprašyti, ar prisigėrus parašyti dar vieną blog’ą.

Pasakoji, kad netiki į meilę, bet grįžus iš darbo visada gera kažką rasti namuose, o aš tebandau sukurti sielų draugystę iš pustuščio butelio degtinės. Pasakoji, kad užtenka nuoširdumo ir paprastumo, na o aš iš paskutiniųjų stengiuosi pilve prikelti bent vieną neužšalusį drugelį. Girtas kalbiesi su mano mama apie savo melage. Išvažiuoji vienas taksi, manęs nepalauki.

Prisigėrus dėstau savo filosofiją. Ir šiąnakt pažadėjau kartu nueiti miegoti. Bet žinau nenueisiu, nes ne už visus dar išgėriau. Ne su visais parūkiau. Ne su visais atsisveikinau. Ir galų gale man dar nesimiega. Bet iš ryto aš juk vėl tau būsiu pati gražiausia mergina pasaulyje, tiesa? Žaidžiame lietaus ir skafandro žaidimą. Ieškome dykumos, net nežinodami ar ji egzistuoja. Bijom ir esam alergiški vienas kitam, bet liekam kartu ir ieškom toliau… O ko? Staiga ir patys nebežinom, bet aš amžinai būsiu tavo uostas, jei tik ir šįvakar blaivas grįši namo ir vakare atsigulus pasakysi, kad tik aš tobulesnė už coca colą.

.

Išgėrusios dėstom savo filosofiją. Sakau, ar Tau gyvenimas nesunkus, kad skaičiuoji visus karus. Bet pačios taip gyvent neišmokom. Tarp nubalintų plaukų įsivėlęs vėjas šiąnakt kvėpuoja mums į veidus. Aš ant sofos, kur seniai nesimylėjau, žiūriu mūsų peržiūrėtus serialus ir pasiilgstu mūsų, mūsų pasaulių, pradėtų ant naujo žurnalo puslapio. Tik dabar sukūrė knygas, kurias mes parašėm prieš dešimt metų.

O mūsų senutėliam kambary numiršta praeitis. Ir visi tie draugai, iš praeities, savo gyvenimus nugyveno ne kaži ką įspūdingiau nei mes. Ir skiriasi jie ne mažiau skaudžiai nei mes. Ir verkia jie taip pat, kaip mes, ir kartais juokiasi. Ar tiesa, kad visi jų pirmi kartai buvo su mumis? Ir  kartais, tik kartais jie, kaip mes, dar būna kartu. Tik jie jau mūsų nebeturi, o mes viena kitą turėsim juk amžinai.

Rodyk draugams

Bet pažadu, jei dar po šimtą, tave prisiminti

2019-03-12

O Bristolyje šiandien galbūt nesninga ir medžiai, galbūt, vis dar žaliuoja. Ir keistai išgaubtom ir apgautom gatvelėm rieda mažytė pilka mašina. Ar šį pavasarį dar būsi mano?

Renkiesi silpnesnius, na o aš visada įsimylėdavau tuos stipriuosius. Ne dažnai sakiau, kokia tu nuostabi, ir tu man tai sakei ne dažnai, todėl kažkas tai padarė už mus. Atleisk, mieloji, kad nesam iš tų pačių mylimiausių ir kas rytą išbučiuotų. Bet buvo laikas, kai ne tai atrodė svarbiausia.

Šįvakar mūsų mažam kambarėly vėl taurelę kilnoja daugybė žmonių, ir, regis, nelabai aš juos pažįstu, o jie man pasakoja, kaip kiekvienas sūkūrė mano gyvenimo telenovelę. Tikiuosi niekada nesužinosi, kokia vieniša buvau šitam kambary prieš metus. Rodai visiems sidabrinį žiedą ant kairės rankos bevardžio piršto, ir pasakoji istoriją, kaip pripūtus daugybę balionu, priklaupiu prieš Tave ant vieno kelio. Sakai, ją pasakosi ir mūsų vaikams.

O aš nežinau, ar tavo rankos beliečia mano sielą, o gal liečia tik atšalusį kūną. Ir kaip aš staiga iš telenovėlės “pagrindiniosios” tapau ta blogąja, kuri stengiasi išlaikyti Tave bet kokia kaina. Na, o ir tu seniai nebeprimeni “pagrindiniojo”. Savo kurioziškais nuotykiais mane  trauki ir alini vienu metu. Bet aš ne tokia, ir atleisk, galbūt, niekada neišmoksiu visko paversti juokais. Aš tas “vau” efektas, kuris ilgainiui pradeda varginti. Meldžiu kiekvieną naktį, kad išauštu diena, kai nustosiu Tave mylėti, o ji neišaušta.

Bet šiandien aš neleidžiu sau jausti viso to skausmo. Ir šiandien aš neleidžiu sau tyliai nekęsti Tavęs, neleidžiu sau galėti savęs. Šiandien man reikia šypsotis. Galbūt vien dėl to, jog Bristolyje šiandien nesninga. Ir kad ši istorija  ne apie mane, ji - apie mus.

Rodyk draugams

tai tampa beprotiška

2018-11-01

“Ar prisimeni tą momentą, kai sukūrėme meilę?…Ir sakei man, kad viskas buvo tobula…O dabar tiesiog žiūri nustebęs ir sakai, kad tiesiog pasibaigė mūsų terminas…Ir radai manyje tūkstantį defektų.” Ir aš nebeužsidedu aukštakulnių. Ir aš penktadieniais nebevaikštau viena, nei į pasimatymus. Po truputį atsimenu mūsų pagyrias ir tą vaizdą, kai mūsų namuose pabunda svetimi žmonės. Atleisk, kad šįryt tai lyja, tai sninga ir niekas čia jaukumu nekvepia. Juo nekvepiu ir aš.

“Daugiau nepaleisiu Tavo bučinių. Daugiau nepaleisiu Tavo kūno. Daugiau nepaleisi mano bučinių. Daugiau nepaleisi mano kūno. Ir tos mūsų sekso naktys, kurios mirė ant svetimo čiužinio.” Sakai manęs tokios nepažįsti. Stoviu prieš tave visai kita savo puse.. Nes pagaliau išmokau į viską žiūrėti paprasčiau. Nes pažadėjau tavo akių dangų visada nešiotis su savimi. Nes tik laimė masina ir vienija. Nes tik laimė daro mus kažkuo ypatingais.

“Gali begales kartų apgauti, jei  aš nieko nejaučiu. Jei  viską užmiršau. Jei daugiau nebe atsakau Tau. Jei nieko iš Tavęs nebesitikiu. Jei su manimi bijai, vadinasi žinai, kad tokia kita kaip aš dar negimė.” Gali ieškoti kiek nori kita kaip aš dar negimė.

“Prisiekiu, aš meluoju, kai sakau, kad apie Tave nebegalvoju. Ir mano patiko mūsų nuotykis, išmestas į šiukšledėžę. Buvai geriausias mano mylimasis.” Sakai, kad Tave nervuoju, nors nei žodžio dar nepratariau. Kad per daug su kuo sugėriau ir sveikinuos ne pagal etiketą. Kad, iš tiesų, atitolom ir jokios dienotvarkės bei meilės mūsų pasaulyje nebesuvienis. Kad grįžom į pradžių pradžią. Ir vėl apsikeitėm pusėm - nesakau Tau, bet nuolat apie tai galvoju. Kad nuolat ieškom savęs skirtinguose keliuose, tik nežinau ar kada nors surasim.

Jei nori suaugti ir pamiršti mane, tėveli, aš padarysiu tą patį. Išeik ir negrįžk. Ir neverk, kai pamatysi, kaip kvailas vaikas, kai pamatysi, kad šį žaidimą pralaimi.” Ir galbūt ši istorija apie tai, kaip per daug pamilom svetimus žmonės, nes per seniai pametėm vieną kitą. Kaip palikom tuos žmonės, kurie mus jungė ir pririšom prie savęs tuos, kurie mus skiria. O žmonės linkę teisti ir aš viena iš jų.

Rodyk draugams

Kodėl, kai mano vasara baigias, į jūsų žemę atšliaužia ruduo…?

2018-09-13

Pro tobulai juodus plaukus kalasi baltos sruogos. Sako: “Įsižiūrėk atidžiai, kiekviena jų tai - Tu”. O aš traukiu cigaretę po cigaretės, kaip savo paskutines vasaros dienas su Tavimi. Ir nebetiki Tu nei mano grožiu, nei mano jaunyste, nei unikalumu. O ir aš pamečiau save kažkur tarp mūsų išsiskyrimų ir sugrįžimų.

Ačiū, kad esi. Murmu viduj milijoną kartų, taip dalindama savo sielą trupiniais. Atiduodama visus savo Pasaulius į dvi nerūpestingas rankas. Kažkada pati sau žadėjau niekam nesuteikt tokios galios. Kažkada žadėjau, kad niekam nedovanosiu savo sielos. Sakau: “pažadėk, kad daugiau niekada netapsim vienas kito blogąją puse”. Sakai, kad jau nori miego.

Ieškau  alternatyvų Tau. Aprasojusioj žolėj keliaujam basi. “Ar kada nors matei tokį dangų?” murma į ausį. Mačiau. Širdy jį visada nešiojausi su savimi. Parašysiu laišką neegzistuojančiam princui, įdėsiu į tuščią alaus butelį ir įmesiu į jūrą. Nelauksiu atsakymo, jo ir nebus. Ne mums buvo sukurtos pasakos.

Mano mažytis netikėtumas negali pamiršti mūsų liepos.  O aš per daug kartų atsiprašiau, O jis per daug kartų atleido. Bet dar kartą atsiprašau, kad šiąnakt negaliu Tau atsiliepti ir negalėsiu jau niekada.

- Nepažįstu Tavęs.

- Užtenka to, kad aš pažįstu Tave.

- Apibudink mane trimis žodžiais.

- Nutrukus nuo grandinės….

Rodyk draugams

Kaip skaudžiau nukristi aš nebežinau

2018-07-24

Atleisk, kad niekada neišdrįsiu pasakyti, bet man tai reiškia daug. Reiškia daug, kai nuramini mano isteriją vidury nakties, nuauni batus ir girtą paguldai į lovą.  Kai pusvalandį ieškai mano pamesto auskaro ir sakai, kad niekada man nebeleisi skalbti rūbų rankomis. Reiškia daug, kai per pačias juodžiausias pasaulyje pagyrias, pliaupiant įtūžusiam lietui visas šlapias lydi mane namo. Kai tiesiog mielai nusišypsai ir nuvalai nubėgusi tušą. Kai prašai pas mane užsukti arbatos. Atleisk, kad niekada neleidau. Bet aš tokia. Žinai, man patiko miegoti ant Tavo kelių, kol vežei mane namo ir tvarkei visas mano pasaulio problemas. Rūkyti Tavo balkone. Ir baisiai patiko Tavo kaimynai, tokie jauni, kaip mes prieš kokį dešimt metų. Patiko, kad kai jiems sakiau, jog tarp mūsų nieko nesigaus, tu tiesiog mane pabučiavai. Tu toks.

Niekada nebuvai ir nebūsi mano meile. Ir ačiū Dievui, tai - prakeiksmas, niūresnis už šią dieną. Bet esi mano mažytis liepos netikėtumas, kuris padėjo pamiršti tai, ką pamiršti turėjau seniai. O dėl praeities aš padariau viską, ką galėjau, ir paleidžiu ją rami. Ir tiesą sakant, kai žiūri į mane ir siūlai šiąnakt likti pas Tave, aš siaubingai bijau įsimylėti Tavo butą, Tavo mėgstamiausią kavinę, Tavo draugus, tokius nesuvokiamai atsipalaidavusius, ir Tavo beprotišką juoką. Man jau yra taip nutikę. Todėl nelieku, nepabučiuoju atsisveikindama, nepaskambinu vakare, ryte nesutinku pagulėti dar truputėlį ilgiau. Todėl vos išaušus aš išeinu ir žaidžiu žaidimą, kurį moku geriausiai “Viskas, nuo ko bėgi, Tave vejasi”. Ir aš nenoriu, kad kada nors tai pasikeistų. Bet tu visą laiką šypsaisi lyg nujausdamas, kad kortos netrukus apsivers, ne mano naudai.

Nebe suskaičiuoju kelintą kartą mano telefonas mirksi nuo  skambučio, nelaukto, nemielo. Atsiliepiu, apgirtęs balsas: “tai kada su manimi degtinę gersi?”.  ”Su vynuogėm?” -klausiu.  ”Ir vynuogių bus”. “O ką švęsim?” -nepasiduodu.  ”vienatvę…” sako kažkaip liūdnai “už liūdesį gersim ir vienatvę”.  ”Tai, kad aš jau laiminga, pavėlavai”.

Vėl skambutis. “Nemiegi?”-klausia. “Aš šiąnakt nemiegosiu”. “ Tik nevaikščiok po miestą viena, gerai?”. “Gerai”.

Rodyk draugams

Tu neišdrįsi manęs palydėti, aš neišdrįsiu Tavęs paprašyti

2018-07-04

Sakei, kad lija visada, kai galvoji apie mane. Baisu, kad šią liepą tiek lija, o Tavo mintys apie mane vien juodos. Žinau, kad viską sugadinau ir kad atsiprašyti jau neužtenka, bet jėgų daugiau kažką daryt nėra. Jas išeikvojau bandydama iš naujo sulipdyti tai, ko sulipdyti jau nebuvo įmanoma. Tad liekam stovėti ir tylėti vienas prieš kitą. Tu tyli iš pykčio, aš - iš kaltės. Tu - vis dar mano lietus. Aš - vis dar Tavo saldi degtinė. Gražiai nusišypsai paskutinį kartą. Gražiai apsiverkiu Tau nuėjus. O gal dar neišeikime, dar pastovėkime. Juk neužmigsime, vis tiek neužmigsime…

Net gražiausios meilės istorijos perilgai užsitęsios tampa niekam nebeįdomios. Tad nusprendžiau niekada nebesugrįžti. Ir kai dabar manęs paklausia: “Na, o ką šįkart beviltiškai myli?”, viliokiškai atsakau: “Aš netikiu į meilę”. Laiptinėj pabučiuoju nepažįstamąjį, jis sako, kad niekada manęs nepamirš, o aš neprisimenu kuo jis vardu. Palieku įdrėskimus ant svetimo vyro nugaros, gal taip gydau savuosius. Sutinku dar kartą susitikti.  Niekas nekaltins jei išsiskirsime, niekas nekaltins jei liksim drauge.

O vis tiek pati laimingiausia jaučiuosi šalia savo saulės. Nors ir nepasiseka išspausti šypsenos nepalenkiamo konsultanto. Nors vakarais jai sunku ištrūkti, o manęs neišleidžia parūkyti su žaviais kaimynais po balkonu. Senas gruzinas klube tyliai į ausį dainuoja Eros Ramazzotti ir turbūt šią akimirką galėčiau įsmylėti. Gal tokia yra meilė, ne žavi išvaizda ir ne žodžiai, kuriuos sakyti reikia. O tiesiog tokia, kaip sena itališka daina. Išdalinam vasaras karštoms naktims ir šaltiems rytams jo balkone. Šampano taurėms prekybos centro pagriovy. Kelionėms su nepažįstamu į nežinomybę ir liekam tuščios su rudeniu rankose. Ir liekam dviese nuo pradžių iki galo. Šitokį vakarą negi paliksime? Kam gi paliksime?

Rodyk draugams

Duok man šansą viską pakeist ir… aš nieko nekeisiu

2018-06-28

Atleisk, kad įkalinau Tave savo beviltiškoj meilės istorijoj. Patikėk, taip nepasiseka tik tai vienetams. Atleidau Tau tai, ko atleist negalėjau. Ir smerkė mane visi aplinkui. Ir merkė mane įtūžęs lietus. O ir tu per ilgai užsibuvai ties vienu savo nuotykiu, tiesa? Bet atsisedu savo asjendoj ant laiptų, užsirūkau. Ir suprantu, kad žiauriai pavargau Tave mylėt, galvot apie mus ir Tavo kurioziškus sprendimus. Nuleidžiu rankas ir paleidžiu šitą kvailą gumą… Gal Dievas duos ir daugiau nebesugrįšiu.

Norėčiau, tikėt, kad žmonės keičiasi. Bet Tu - tik gražus pasakų sekėjas. O aš - nebetikiu jomis kažkodėl …. Nors visi susirinkę aplink Joninių laužą man kartojo, kokia naivi esu. Greit išblėso pradinis žavesys, baigės pinigai, prsidėjo koncertas ir likom vėl tokie išsisėmę ir pavargę. Per ilgai užsisėdėjom vienoj vietoj, kurios sienos mane slegė ir erzino, labiau nei Tavo neapsisprendimai. Kurias labai mylėjau kažkada, o dabar nekenčiu. Per mažai “gyvenom”. Taip ir neišdrįsau tau pasakyt, kad ištiesų man nepatinka su Tavim kalbėtis telefonu. Bet man nepatinka.

- Žiūrėk, kokia meilė…

- Kokia čia meilė, tokia meilė tik pradžioj būna, o ką daryt po to?

- Ieškot naujos meilės….

Ir galbūt aš vėl persidažysiu plaukus. Ir išmoksiu, iš Tavęs, pamilti bet ką, ką gyvenimas pametėja kely. Žavu, tiesa? Sakau: “į viską žiūrėsiu paparasčiau” - bet ir tai pasakau kažkaip sudėtingai.

Rodyk draugams

Paskutiniai laiškai lietui

2018-06-17

Kaip per ilgą laiką sienos prisipildo skausmo, o žmonės abejingumo. Ir aš visa abejinga grįžtu į vietą pilną tavo neapsisprendimų ir mano skausmo. Ar jauti kaip kartais iš paskutiniųjų bandom išlaikyti praeitį už tų sudilusių gijų, ir žinom nutruks jos ir mes krisim kažkur kartu su ta praeitim. Ar jauti kaip lipdom nutrupėjusias namo sienas, lipdom iš paskutiniųjų ir niekas, niekas nesilaiko…. Bet įjungiam naivumą ir klausiam savęs iš naujo ” o gal šįkart?”.

Norėčiau iš mūsų meilės sukurti idilišką melodramą ir pasakyti, kad visi, kurie mus skyrė pralaimėjo. Bėda tik ta, kad niekas niekada mūsų neskyrė. Skyrėmės tik mes patys, daug kartų ir skaudžiai. Sugrįžau pas tave ir pažvelgiau į tave kitomis akimis. Ir, deja, jau kitaip į tave niekada nežiūrėsiu. Brangiausia iš visų daugiau tau nebūsiu ir tu, mielasis, mano svajonių princu jau netapsi. Tad įsipilu degtinės ir dainuoju sau tyliai “…o man reikėjo tankisto”.

Galbūt turėčiau mažiau atleisti ir daugiau atsiprašyti pati. Ir šiandien aš už viską labiau noriu atsiprašyti lietaus, kuris prieš penkerius metus vieną vasarą pradėjo lyti, kai skėčio pasiėmus nebuvau. Kuris mane sutiko kaip mažą mergaitę, mylinčią naiviai bei garsiai, ir matė kaip užaugau, kaip įsimylėjau skausmą. Kuris griebėsi manęs iš nevilties. Ir kuriam tapau didžiausia viltimi. Žinau nekęsi manęs ir galbūt naktimis tave guos mintis, kad gavau tai ko nusipelniau. Tai tiesa. Galbūt po dar penkių metų mes vėl susitiksim pasivaiščioti  geležinkelio stoty ir galbūt tada mane iš naujo sužavės visos penkios tavo šypsenos, bet šiandien myliu tik vieną šypseną, kuri nei pasitikėjimo nei saugumo man nebekelia.

Ir, kai aš vėl viskuo nusvilsiu, leisiu tau garsiai iš manęs pasijuokti, aš net gi paprašysiu.

Rodyk draugams

Kuo svajonė arčiau, tuo mažiau ji svajonė

2018-06-09

Kadais iki laimės netrūko beveik nieko, trupučio braškių, laisvės ir bemiegių liepų. Dabar trūksta tiek daug. Dabar nuolat sėdim ant slenksčių ąžuolinių nugarom susirėmę. O kartais laimė vejasi pati mane, o aš bėgu kiek kojos neša tolyn. Neatrašau, neatsiliepiu, slepiuosi ir apsiverkiu, be priežasties, sėdėdama jo automobilyje. Sutrinka ir bando paglostyt, o aš gūžiuosi: “dar neišmokau būti laiminga, per daug myliu savo skausmą”. Ir kaskart susipakuoju jį į seną lagaminą ir tampausi iš paskos į kiekvieną naują savo meilės istoriją. Vėl ir vėl.

Ilgainiui pamilau save. Va va tokia, per daug rūkančią, geriančią energetinius gėrimus, nevalgančią, nemiegančią, nei verkiančią, nei besišypasančią. Ir nebenorėjau sugrįžti. Bet atėjo vasara, o kai kurie niekada neišėjo. Ir liko šalia, kai kritau į visas savo duobes ar garsiai šokau ant pjedestalo. Jie liko stovėti kažkur atokiau, retkarčiais karčiai nutylėdami, retkarčiais paplodami, bet niekada neišėjo. Kartais būdavau per maža dalinti laimę visiems, kurie manęs jos prašė. Kartais manęs pasidarydavo per daug tam vieninteliam, kuriam tą laimę dalinti norėjau.

Liepų berniukas siūlo viską mesti ir pabėgti į kažkur. Tu siūlai pradėti viską nuo pradžių ir sugrįžti. Na, o aš labiau už viską pasaulyje dabar noriu likti čia ir dabar, tokia laisva kaip vasara ir neapsiraizgiusi lipniom meilės virvėm. Neturima, bet nepamirštama.

Pažadu kiekvieną rytą atsikelti anksčiau už Tave ir lenkti tave keliais žingsniais į priekį. O gal likti laukti rudens su Tavimi, kaip išsigelbėjimo, kurio mes verti, net jei verti ir nesam. Kaip antro šanso sau, net jei nieko ir nekeisim. Užmerkti tavo neblaivias akis ir papasakoti, kad užaugom didesni nei iš tiesų užaugom. Gražiai pameluoti, kad meilė pas mus buitimi niekada nepavirto. O visos mano nuodėmės, tai tik juodos avelės, kurias seguosi į suveltus plaukus, prieš svetimus vyrus.

Rodyk draugams

ir nesuklydom…. Nė karto patikėję stebuklais neklydom.

2018-06-02

Veriu į savo kūną deimantinius laumžirgėlius. Kad ir kiek kartų dažyčiau plaukus juodai, vis išlenda baltos sruogos. Pagaliau užkalbinu berniuką autobuse, kuris man vis savo bilietėlį atiduodavo. Pasirodo, jis jau seniai žino mano vardą. Šeštadienio naktį sėduosi į prabangią mašiną ir bandau pamilti jo aukštas pareigas, tobulą šeimą, nežalingą gyvenimo būdą ir kavą, kurią jis man nupirko. Pirmadienio popietę viską palikus pabėgu iš jo mašinos ir daugiau niekada neparašau. Per ilgai užsižaidžiau žaidimą “Tu mane žiauriai skaudini, todėl aš beprotiškai Tave myliu”. Nugalėtojų čia niekada nebūna.

Galbūt tai laikas, kai reikia pasižadėti būti protingesnei, o klykiančią širdį uždaryti senoje papuošalų dėžutėje su nenešiojamais auskarais. Eiti į priekį, nors praeitis jaukiai šypsosi  ir it magnetas traukia sugrįžti. Mylėti tą, kurį mylėti galima, ir pamiršti tą, kurio mylėt negalima.  Gyventi šiandien taip, kaip reikia, kad rytoj galėčiau gyventi taip kaip noriu. Bet savaitgalio naktį lieku savo sužaliavosioj asjendoj, galbūt čia liksiu amžinai. Ir lieku čia viena, nors kas vakarą čia pravažiuoja skirtingos mašinos, tikrindamos, ką veikiu ir ar nemeluoju. Na, o man būria, kad turėjau būti Radžio žmona. Ir vaikščiočiau dabar su ilgais sijonais ir auksiniais žiedais ant rankų. Patrakusiai nusijuokiu: “ne, ačiū, aš čia palauksiu savo Jose Luis’o”.

O susitinkom prie tos pačios saulės. Prie tos pačios, kuri matė kaip kadais Tave įsimylėjau ir kaip Tave mylėti nustojau. Ir kalbėjomės kol išaušo apie visus, kuriuos kadaise pažinojau ir kurie dabar taip nieko nereiškia. Apie visus… Bet ne apie mus, o Tavęs, pasirodo, ir nepažinojau. Man dreba rankos laikant cigaretę, na o Tu visada ramus. Ir laistom Tavo jaunystę ir mano populiarumą - laikiną. Visas, Tavo buvusias, ir visus, mano būsimus. Mano dainas apie meksikietišką meilę. Tavąsias apie lietuvišką išsiskyrimą. Laikus, kai dar nebuvome susitikę. Ir gražesnę pabaigą. O tada atėjo vasara…

Rodyk draugams