BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Birželis, 2018

Duok man šansą viską pakeist ir… aš nieko nekeisiu

2018-06-28

Atleisk, kad įkalinau Tave savo beviltiškoj meilės istorijoj. Patikėk, taip nepasiseka tik tai vienetams. Atleidau Tau tai, ko atleist negalėjau. Ir smerkė mane visi aplinkui. Ir merkė mane įtūžęs lietus. O ir tu per ilgai užsibuvai ties vienu savo nuotykiu, tiesa? Bet atsisedu savo asjendoj ant laiptų, užsirūkau. Ir suprantu, kad žiauriai pavargau Tave mylėt, galvot apie mus ir Tavo kurioziškus sprendimus. Nuleidžiu rankas ir paleidžiu šitą kvailą gumą… Gal Dievas duos ir daugiau nebesugrįšiu.

Norėčiau, tikėt, kad žmonės keičiasi. Bet Tu - tik gražus pasakų sekėjas. O aš - nebetikiu jomis kažkodėl …. Nors visi susirinkę aplink Joninių laužą man kartojo, kokia naivi esu. Greit išblėso pradinis žavesys, baigės pinigai, prsidėjo koncertas ir likom vėl tokie išsisėmę ir pavargę. Per ilgai užsisėdėjom vienoj vietoj, kurios sienos mane slegė ir erzino, labiau nei Tavo neapsisprendimai. Kurias labai mylėjau kažkada, o dabar nekenčiu. Per mažai “gyvenom”. Taip ir neišdrįsau tau pasakyt, kad ištiesų man nepatinka su Tavim kalbėtis telefonu. Bet man nepatinka.

- Žiūrėk, kokia meilė…

- Kokia čia meilė, tokia meilė tik pradžioj būna, o ką daryt po to?

- Ieškot naujos meilės….

Ir galbūt aš vėl persidažysiu plaukus. Ir išmoksiu, iš Tavęs, pamilti bet ką, ką gyvenimas pametėja kely. Žavu, tiesa? Sakau: “į viską žiūrėsiu paparasčiau” - bet ir tai pasakau kažkaip sudėtingai.

Rodyk draugams

Paskutiniai laiškai lietui

2018-06-17

Kaip per ilgą laiką sienos prisipildo skausmo, o žmonės abejingumo. Ir aš visa abejinga grįžtu į vietą pilną tavo neapsisprendimų ir mano skausmo. Ar jauti kaip kartais iš paskutiniųjų bandom išlaikyti praeitį už tų sudilusių gijų, ir žinom nutruks jos ir mes krisim kažkur kartu su ta praeitim. Ar jauti kaip lipdom nutrupėjusias namo sienas, lipdom iš paskutiniųjų ir niekas, niekas nesilaiko…. Bet įjungiam naivumą ir klausiam savęs iš naujo ” o gal šįkart?”.

Norėčiau iš mūsų meilės sukurti idilišką melodramą ir pasakyti, kad visi, kurie mus skyrė pralaimėjo. Bėda tik ta, kad niekas niekada mūsų neskyrė. Skyrėmės tik mes patys, daug kartų ir skaudžiai. Sugrįžau pas tave ir pažvelgiau į tave kitomis akimis. Ir, deja, jau kitaip į tave niekada nežiūrėsiu. Brangiausia iš visų daugiau tau nebūsiu ir tu, mielasis, mano svajonių princu jau netapsi. Tad įsipilu degtinės ir dainuoju sau tyliai “…o man reikėjo tankisto”.

Galbūt turėčiau mažiau atleisti ir daugiau atsiprašyti pati. Ir šiandien aš už viską labiau noriu atsiprašyti lietaus, kuris prieš penkerius metus vieną vasarą pradėjo lyti, kai skėčio pasiėmus nebuvau. Kuris mane sutiko kaip mažą mergaitę, mylinčią naiviai bei garsiai, ir matė kaip užaugau, kaip įsimylėjau skausmą. Kuris griebėsi manęs iš nevilties. Ir kuriam tapau didžiausia viltimi. Žinau nekęsi manęs ir galbūt naktimis tave guos mintis, kad gavau tai ko nusipelniau. Tai tiesa. Galbūt po dar penkių metų mes vėl susitiksim pasivaiščioti  geležinkelio stoty ir galbūt tada mane iš naujo sužavės visos penkios tavo šypsenos, bet šiandien myliu tik vieną šypseną, kuri nei pasitikėjimo nei saugumo man nebekelia.

Ir, kai aš vėl viskuo nusvilsiu, leisiu tau garsiai iš manęs pasijuokti, aš net gi paprašysiu.

Rodyk draugams

Kuo svajonė arčiau, tuo mažiau ji svajonė

2018-06-09

Kadais iki laimės netrūko beveik nieko, trupučio braškių, laisvės ir bemiegių liepų. Dabar trūksta tiek daug. Dabar nuolat sėdim ant slenksčių ąžuolinių nugarom susirėmę. O kartais laimė vejasi pati mane, o aš bėgu kiek kojos neša tolyn. Neatrašau, neatsiliepiu, slepiuosi ir apsiverkiu, be priežasties, sėdėdama jo automobilyje. Sutrinka ir bando paglostyt, o aš gūžiuosi: “dar neišmokau būti laiminga, per daug myliu savo skausmą”. Ir kaskart susipakuoju jį į seną lagaminą ir tampausi iš paskos į kiekvieną naują savo meilės istoriją. Vėl ir vėl.

Ilgainiui pamilau save. Va va tokia, per daug rūkančią, geriančią energetinius gėrimus, nevalgančią, nemiegančią, nei verkiančią, nei besišypasančią. Ir nebenorėjau sugrįžti. Bet atėjo vasara, o kai kurie niekada neišėjo. Ir liko šalia, kai kritau į visas savo duobes ar garsiai šokau ant pjedestalo. Jie liko stovėti kažkur atokiau, retkarčiais karčiai nutylėdami, retkarčiais paplodami, bet niekada neišėjo. Kartais būdavau per maža dalinti laimę visiems, kurie manęs jos prašė. Kartais manęs pasidarydavo per daug tam vieninteliam, kuriam tą laimę dalinti norėjau.

Liepų berniukas siūlo viską mesti ir pabėgti į kažkur. Tu siūlai pradėti viską nuo pradžių ir sugrįžti. Na, o aš labiau už viską pasaulyje dabar noriu likti čia ir dabar, tokia laisva kaip vasara ir neapsiraizgiusi lipniom meilės virvėm. Neturima, bet nepamirštama.

Pažadu kiekvieną rytą atsikelti anksčiau už Tave ir lenkti tave keliais žingsniais į priekį. O gal likti laukti rudens su Tavimi, kaip išsigelbėjimo, kurio mes verti, net jei verti ir nesam. Kaip antro šanso sau, net jei nieko ir nekeisim. Užmerkti tavo neblaivias akis ir papasakoti, kad užaugom didesni nei iš tiesų užaugom. Gražiai pameluoti, kad meilė pas mus buitimi niekada nepavirto. O visos mano nuodėmės, tai tik juodos avelės, kurias seguosi į suveltus plaukus, prieš svetimus vyrus.

Rodyk draugams

ir nesuklydom…. Nė karto patikėję stebuklais neklydom.

2018-06-02

Veriu į savo kūną deimantinius laumžirgėlius. Kad ir kiek kartų dažyčiau plaukus juodai, vis išlenda baltos sruogos. Pagaliau užkalbinu berniuką autobuse, kuris man vis savo bilietėlį atiduodavo. Pasirodo, jis jau seniai žino mano vardą. Šeštadienio naktį sėduosi į prabangią mašiną ir bandau pamilti jo aukštas pareigas, tobulą šeimą, nežalingą gyvenimo būdą ir kavą, kurią jis man nupirko. Pirmadienio popietę viską palikus pabėgu iš jo mašinos ir daugiau niekada neparašau. Per ilgai užsižaidžiau žaidimą “Tu mane žiauriai skaudini, todėl aš beprotiškai Tave myliu”. Nugalėtojų čia niekada nebūna.

Galbūt tai laikas, kai reikia pasižadėti būti protingesnei, o klykiančią širdį uždaryti senoje papuošalų dėžutėje su nenešiojamais auskarais. Eiti į priekį, nors praeitis jaukiai šypsosi  ir it magnetas traukia sugrįžti. Mylėti tą, kurį mylėti galima, ir pamiršti tą, kurio mylėt negalima.  Gyventi šiandien taip, kaip reikia, kad rytoj galėčiau gyventi taip kaip noriu. Bet savaitgalio naktį lieku savo sužaliavosioj asjendoj, galbūt čia liksiu amžinai. Ir lieku čia viena, nors kas vakarą čia pravažiuoja skirtingos mašinos, tikrindamos, ką veikiu ir ar nemeluoju. Na, o man būria, kad turėjau būti Radžio žmona. Ir vaikščiočiau dabar su ilgais sijonais ir auksiniais žiedais ant rankų. Patrakusiai nusijuokiu: “ne, ačiū, aš čia palauksiu savo Jose Luis’o”.

O susitinkom prie tos pačios saulės. Prie tos pačios, kuri matė kaip kadais Tave įsimylėjau ir kaip Tave mylėti nustojau. Ir kalbėjomės kol išaušo apie visus, kuriuos kadaise pažinojau ir kurie dabar taip nieko nereiškia. Apie visus… Bet ne apie mus, o Tavęs, pasirodo, ir nepažinojau. Man dreba rankos laikant cigaretę, na o Tu visada ramus. Ir laistom Tavo jaunystę ir mano populiarumą - laikiną. Visas, Tavo buvusias, ir visus, mano būsimus. Mano dainas apie meksikietišką meilę. Tavąsias apie lietuvišką išsiskyrimą. Laikus, kai dar nebuvome susitikę. Ir gražesnę pabaigą. O tada atėjo vasara…

Rodyk draugams