BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Sausis, 2015

Mama, drąsių niekas nežūdo

2015-01-22

Garsūs žingsniai, gyvenimo, vis palieka po savęs įspaudus minkštose širdyse. Vėl skamba telefonai, tik vis tyli lūpos, kurioms tyla netinka. Daug rukau.

Šeštadieniais išeinam pasivaikščiot, apsigaubę vilnoniais pledais ir pasiėmę kartu klubinę muziką , o kiti žmonės grįžta gal tik tam, kad beprasmiškai išgaruotų sieloje ir buvimas kartu tampa toks beprasmis. Sninga. Ir šiek tiek baisu. Reikia visos nakties prisigerti ir išlieti tą tuštumą, kuri spaudžia. Bet žodžiai stringa, kuomet jie būtų pačiu laiku. Tad sėdim apsikabinę ant šalto betono, visi apsningti ir bučiuojamės, kol mūsų menami laikrodžiai muša lygiai tris. Šiandien čia gali būti mūsų namai, tokie laikini kaip ir tikrieji. Šiandien aš tau patinku ir Tu paskambinsi, kai grįši ir aš sakysiu, kad laukiau. Bet aš niekada nelaukiu.

Ir šiltos rankos atšąla. Neįsimylim margų akių. Kažkieno lūpos aidi Tavo vardą, o Tu neklausai, nonori girdėt, kiek daug vilties tame aide, svetimos vilties. Po tokių šeštadienių lieka tik pagirios ir mėlynės ant kaklo. Aš esu miela, nors tu to nematei, nors vadinausi ragana, nors neskubu atleisti ir viskas labai ilgai manyje užsiguli. Man tikrai patinka drugeliai ir kaspinai gelsvose kasose. Ir kartais, kai juokiuosi, kažkam tai būna be galo žavu, tačiau tu to nematei.

Kažkas sukūrė taisykles “normaliems žmonėms”, na o mes seniai, seniai… nerašom dienoraščių ir negalėjau judėt kai Tu į mane žiūrėjai. Gal tikrai viską galima nupirkti ir šimtas eurų kišenėje leistų pamiršti, kad užaugome ir vėl būti mažu vaiku. Galbūt tokia tau labiau patikčiau, bet kišenėje tik šimtas pavasarių. Mūsų meilė teturėjo būti pokštas, bet man gaila, kad daugiau niekada nebeparašei, aš tik norėjau paklausti, kokia mėgstamiausia Tavo pasaka. Nors ko gero atsakytum, kad pasakų nemėgsti.

Vasarį atsidarysiu raudono vyno butelį ir savo vienišuose namuose. Ir manau, kad nieko nenorėsiu matyt, o gal išsiilgus Tavo paprasto buvimo maldausiu atvažiuot. O po to niekas nepasikeis, toliau snigs, o aš nebūsiu didesnė nei buvau vakar. Nebūsiu drąsesnė. Nebūsiu labiau mylima.

Rodyk draugams

Šlepetės, aš ir kinas

2015-01-19
“Aš maniau, kad tu mane myli,
Aš maniau, kad tu liksi su manim visam laikui,
Bet laikas ėjo ir praėjo.”

Mano didžioji vasaros meilė jau  prieš pusmetį surado savo lengvabūdę blondinę. Ir, nors gali skaudėti, aš jau nebetikiu, kad meilė gali būti didelė. Ir net niekada nenuspėjamos nuotaikos supermenas, šalia glaudžia rausvaplaukę garbanę.

Tačiau, kai kambaryje šalta, nes teoriškai žiema, susimąstau, kaip čia taip atsitiko?  Ir kodėl nieko jau nebestebina  dar vienas išbrauktas numeris mano užrašų knygelėj? Juk aš - šampano burbuliukai. Spalvoti balionai. Aš aitvaras, laimę nešantis. Stebėjausi nepaliaudama, kur susagsčiau mūsų mažytes laimes, nors ir nepamenu, jų vardų šiandien. Tu sakei - laimės didelės nebūna.

Apsiauni pūkuotas šlepetės, bet nenamai netampa namais. Supranti, kad visada supratai, už ką tave smerkė. Kad tavo tiesos - negražios. O kartais ne visai ir tiesos. Kad kalbi per daug, kai tinka tyla. Ir tyli, kai turėjai kalbėt. Garsiai. Kad balsas vaikiškas, o lūpos per ryškios. Kad įsimyli vėjus vis, o nuo užuovėjų bėgi. Kad bučiuojiesi su nepažįstamuoju, bet pamilti jo vis neprisiruoši.

O tenori rengtis kaip mergina, iš muilo operos, bet būti paprasta kaip turgaus pardavėja, su kuria sveikinasi visi ir stabteli porai minučių prie prekystalio, paplepėti apie viską. Būti ramuma pavasariniams vėjams, o kartais šokiruoti suvalgydama per daug torto, nors tau sako, kad šiandien tai netinka prie tavo nerinių. O aš tenoriu, kad mane pamiltų absoliučiai netobulą, bet darau viską, kad būčiau tokia, kokios jie nori. Galų gale - išmokti nuvilti kitą, vardan to, kad niekada nenuvilčiau savęs.

Ir bėgiojau, kaip bėganti nuotaka. Bet visus tuos kartus, iš tiesų, bėgau nuo savęs. Pažadėjau Tau neberašyt ilgų laiškų. Laiku užgesinti cigaretę. Į kavą įpilti daugiau pieno. Nekomentuoti filmo, kai tau nepatinka. Bet dar keli žodžiai, tik keli. Ir klijuosim markutes.

Aš manau, kad galų gale, mes visada liekame su tais, su kuriais išmokstame būti savimi ir sau tokie patinkame. Mieloji, aš manau, kad tu save jau radai. Na, o aš savęs vis dar ieškau.

(  Laimės :)  )

Rodyk draugams

Kodėl visos gėlės nužydi mano rankose?

2015-01-12

Rytai virsta vakarais. Gyveni arba tiesiog lauki dar vieno ryto, dar vieno vakaro. Sekmadieniais vis neprisiruoši atsiversti knygos, paskambinti, atsigulti anksčiau, o vakarais venomis vis dar teka jaunystė. Ir retsykiais leidi sau ryškiau pasidažyti, perdaug išgerti ir kokietuot su pasauliu.  O Tu leidi sau mylėti ir sutirtpti glėby lyg pliusinėj temperatūroj besvorė snaigė. Pabusti silpna rytais.

Šiandien gaila, kad ne mes visas tas dainas apie meilę ir degtinę sukūrėm. Kad taip ir neišdrįsom susipažint su žmonėmis, su kuriais kadais mylėjomės svajonėse. Dėliojom jiems įvairiausius vardus ir jų skruostus dažėm neoninėm spalvom. Galiausiai supranti, kad labiausiai tinka jiems tikrasis vardas, kurio taip ir nepaklausei. Tikiuosi kada nors atleisi man, kad vakarais vis dar apie Tave pagalvoju.

Sakinio gale dėlioju nieko nereiškianti “iš kurios pusės pažiūrėsi”. Ir tau tai keista. Velniškai bijau paslysti, bet nesutinku griebtis tavo parankės. Ir kaip sugedusi plokštelė kartoju: “meilė  - auksas kvailiams”. O tu šypteli retkarčiais. Nesupranti, kam ta ironija. “Bet man patinka” - galų gale sakai ir pasiūlai parūkyt.

Niekada pabaigoje taip ir neparašiau “ir visgi kaip gerai, kad susitikom”. Kad gėlės nužydi mano kambary. Kad labiau ilgiuosi plinaties ir lietaus, o ne jų tikrųjų vardų. Kad labiau myliu praeitį, nei dabartį. Kad dabar labiau mėgstu jazminų arbatą. Ne žalią. Bet tu turbūt žinai.
Žinai, kaip skauda, kai pajauti kad net karščiausios lūpos prisilietusios prie tavųjų atšąla. Ir švelniausios rankos liesdamos tavo odą suskeldi. Ir visgi liečia.

Rodyk draugams

Su Tavim gyvenimo man vieno neužtenka

2015-01-11

Visai nesvarbu, kad šiąnakt mes salėje su visais  ir pasroviui. Kad į puotą atvykom ne su kurpaitėm. Išvykom - ne su karietom. Ir mūsų princai mūsų nesivijo dvylikai išmušus. Va, toks laikas, kai jau niekas nesvarbu. Nuo stalų dingo vynas ir nešokdina vaikinai su kostiumais. Išsiskyriam pusiaukelėj ir vidurnakčio gatvėmis namo persinešam pagirias. Galbūt ryt bus labai gėda kai viskis išgaruos. Bet tai bus tik rytoj.

Kas “labos nakties” palinki, daugiau negu suspėji atrašyti, o vis vien lauki tik vienos žinutės. Kviečia kavos, kviečia arbatos su pyragu, o aš kažkaip neišmokau sutikti.

Galiausiai praeina tiek laiko, kad imame tikėti, jog iš tiesų nesame viens kitam skirti žvaigždžių. Nors vis dar lija. Ir vėl abejingai prasilenkiam gatvėj. Aš virstu į moterį lange, o Tu į paparastą ir prarastą. Žinai, tiesą pasakius, kitapus lango gyevenimas visada įdomesnis, nesvarbu kurioje pusėje bebutum. Va, toks laikas, kai nustojame ieškot prasmių. Su kažkuo susitinkame ir kąžką įsimylime, tiesiog, šiaip sau.

Ir laikas išmokti mylėti per atstumą. Neliečiant Tave glostyti. Atrasti rūmus narvelyje papūgos. Ir laukti, laukti, laukti…- Tu tai moki geriausiai. Aš nemanau, kad meilė gali kelti diskomfortą. Bet tu turbūt žinai daugiau už mane. Turbūt dažniau vaikščiojai senvagėj sumetus su permirkusiais batais.

Jau ištepliojau pirmus puslapius naujo gyvenimo. Įrašiau kelias datas. Užsirašau patarimus. Kelis vardus. Kelis skaičius. Pilni puslapiai pažadų, tokių tobulų, kokie niekada nebūsim. Ir ačiū Dievui, už tai Tave kadais įsimylėjau. Atsikeliu rytais su pilna galva duzgenčių planų, bet pasiaukelėj ir vėl prarandu pusiausvyrą. Nieko tokio. Gal rytoj. O šiandieną išgelbės stiklainis moliugų ir pusiau saldi arbata. Nerūpestingas mamos balsas, kuris žada, kad sutiksiu aukštą tamsiaplaukį. Nerūpestingas mano atsakymas - gal jis bus ne aukštas ir ne tamsiaplaukis, bet aš jį sutiksiu.

Rodyk draugams

15 per 12: toliau be Tavęs ir už naujas pradžias

2015-01-02

Labai keisti metai, mane ir laužė, ir kūrė iš naujo. Su šviesiais plaukais, šlubuojančią.

Pasukome skirtingais keliais. Nors kartais susitinkam. Buvo gyvenimas su nebepamenu, kiek punktų ir sustyguotos dienos. Pirkinių sarašai ir nauji metų planai. Ir tada nežinojom, kad iš to išaugama ir to pasidaro tiesiog permažai. Tada negalvojom, kas bus toliau ir kad kažkas bus toliau be tavęs. Bet gyvenimas nesibaigia. Nebegrįšiu prie to kas buvom. Nes nebesu, kas buvau. Bet labai toli ir nekeliausiu šiemet. Tiesiog mokinsiuos gyventi toliau, o kai išmoksiu vėl bandysiu kurti ateitį.

1. Pamilti vienatvę. Ir išmokti joje būti su savimi. Juk net šalčiausioj asjendoj yra bent viena palangė, kuri sušildo pėdas ir širdies kerteles. Ir ant jos susikaupia labai daug nuorūkų ir sutirpsta vaškinės žvakės. Kitais metais dar nemesiu rūkyti. Nes kai kurios akimirkos įgyja tikrąjį skonį, tik vienatvės fone. Todėl pasižadu bunant viena peržiūrėti visus  Vudžio Aleno filmus ir išmokti ispniškas dainas. Ir mažiau svajoti apie tai, kas ne mano daliai.

2. Kuo mažiau būti vienai.

3. Paleisti. Sunkiai prisileidžiu. Dar sunkiau paleidžiu. Esu kvailas vaikiškas kaspinas, kurį kažkas pririšo juodaplaukei mergaitei į kasą ir nebesugebu atsirišti. Suprasti, kad ji užaugo. Ir kad man laikas skristi. Gal per daug bijau “vėjų”. Man sakė, kad jie šalti ir skriaudžia. Tiesiog, ji buvo vienintelė prie kurios aš buvau aš. Reikės kažkuo tą tuštumą užpildyt. Tą baisią tuštumą galvoj ir širdyje.

4. Surastį dar vieną tikrą draugą. Ne tą, kurį pamils kiti mano draugai. Tą, kurį pamilsiu aš. Panašų į mane ir skirtingą kaip diena nuo nakties. Ne fainą, ne gražų, ne gerą, ne įdomų, ne talentingą. Tikrą.

5. Nenustoti tikėti meile. Nenustoti jos ieškoti. Tik ne princų, o varlių ir uždėti jiems karūnas, nes man užtenka, kad princesė - aš. Ir vėl įsimylėti vardą. Ir vėl nudegti. Ir nebekęsti. Ir nepadayrti visko ką galiu, o po to gailėtis. Nes man patiko kažkada mylėti ir mes dar ne per senos dažyti plaukus raudonai ir gerti sidrą.

6. Įsimylėti save. Kiekvieną dieną. Ir gyvenimą. Savo. Tokį, koks jis bus toliau. Ir retsykiais, rytais, atsitojus prieš veidrodį mestelti sau vieną, kitą komplimentą. Ir būti gražia sau. Nusiplauti vakarais makiažą ir sielą, bet išlikti spalvota.

7. Pradėti ir pabaigti. Važiuoti ir nuvažiuoti. Rašyti ir parašyti. Žadėti ir ištęsėti. Baigti ir pabaigti. Ieškoti ir susirasti.

8. Neprarasti tikrų draugų. Šie metai labai gerai viską atsejojo. Liko vos kelis grudeliai sėtyje. Tiesiog laikyti juos arčiau širdies. Gyliai savo gyvenime. Atleisti, jei tai galėsiu atleisti. Ir neskaudinti, kai pajusiu, kad jiems skauda. Neprašyti, daugiau nei galiu pasiūlyti pati. Ir pasiūlyti jiems viską ką turiu. Ne tik turėti draugų. Bet ir būti draugu.

9. Nepamiršti tvarkytis šeštadieniais. Ir nepamiršti tvarkyti sekmadienių. Pamilti juos. Sukurti jiems veidą. Įdėti jiems vardą. Tokį jaunatvišką ir žavų, nuo kurio linksta kojos. Ir nebebijoti jo.

10. Volare, cantare… Kuo garsiau dainuoti ir kuo aukščiau skraidyti. Nebijoti nukristi. Nebejoti sulūžti. Nes tai dalis gyvenimo skonio. Saldaus gyvenimo. Girto, jauno, naktinio gyvenimo. Kurio dar reikia. Dar truputį. Kurio dar norisi, kol galim.

11. Neapkalbėti. Neteisti. Ir nemokyti. Nes pati nemoku.

12. Nustebinti kitus. Ir save. Gal tiesiog dingti vieną dieną ir visam. O gal tiesiog vieną vakarą imti ir parašyti tam, kam žadėjau neberašyti ir kieno numerį seniai ištryniau.

13. Užaugti. Šaltą žiemą užsikurti pačiai mašiną ir išvažiuoti į darbą. Ir sukurti savo namus.

14. Išmokti turėti paslapčių.

15. Atšvęsti gimtadienį. Sako pasenstame, kai gimtadieniai pasidaro nebe svarbūs. Šiemet pasistatysiu ant stalo saldžiausią pasaulyje tortą ir pasveikinsiu pati save, tikrai, iš visos širdies.

Atsimenu metus, kai užlūždavo tinklai nuo sveikinimų gausos, o šiais metais mūsų draugų tarpe tai tiesiog nebemadinga. Arba tiesiog nebemadinga aš. Ir pirmą kartą sustinkant naujus metus, kai visi aplinkui bučiavosi, bučiavausi ir aš. Tik ryte nebepaminiau jo vardo. Ir kava vis dar su pienu tik naujame puodelyje.

Rodyk draugams