BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Vasaris, 2014

Kaip greitai pamirštame kelią pas mylimus žmones

2014-02-24
“-Kur gyvena Merė?
-Merė gyvena liežuvyje.
-O kodėl liežuvyje?
-Nes Merė daug kalba.”

Kalbėjomės apie gyvenimą, iš dalies, ir apie orą, pusėtinai. Apie jaunystę, ant laiptų. O kai laiptais nulipome, jau buvome seni.

“-O kur gyvena Bilis?
-Bilis gyvena akyse.
-Kodėl akyse?
-Nes Bilis viską mato?”

Mačiau meilę, bet prieiti ir pasiimti jos neišdrįsau. Mačiau pavasarį, iš toli ateinantį, bet paimti jį už rankos ir persivesti į namus nepagalvojau. Nemačiau Dievo, o kas vakarą Jam meldžiausi. Nemačiau dar pakalnučių…

“-Saimonai, o kur Tu gyveni?
-Aš gyvenu silpnuose ir nelaiminguose.”

Ant stalo netrūko tekilos, o kišenėse visada turėjome cigarečių. Ir skambūs tostai netilo antra para, bet ar buvome tada laimingi? Ar buvome tada stiprūs?

Žavus nepažįstamasis tąnakt merkė akį. Ar tada buvau laiminga?

O kartais mažytėse pilkose akyse - vienintelė svajonė: “aš noriu būti ledų pardavėja”. Ko gero, tada Ji buvo laiminga, nes žmogus, turėdamas svajonę, nuveikia kur kas daugiau, kur kas prasmingiau. Ta svajonė suteikia jėgų kiekvieną dieną būti laimingai.

Ir kartais mažytės akys užauga. Ir iš svajonių kartais išaugama. Ir vienintele Jos svajone lieka praeitis.

Sapnavau, kad jau pumpurai susprogo, žmonės su žmonėmis kalbėjosi garsiau. Aš viską mačiau aiškiau ir pamilau iš naujo. Pabudus supratau, kad tai visai ne sapnas buvo, tik reikia dar prisiminti kelią, atgal į “Pavasarį” ir pas žmones, pas kuriuos kelią būsim pamiršę. Tik dar reikia pasimerkti gyvų gėlių tamsiam žiemos kambary, nusistatyti žadintuvą 15 minučių anksčiau ir pamilti gyvenimą iš naujo.

Rodyk draugams

Sielų koliažai

2014-02-18

Aš turiu tik baltą ir juodą. Pilkos pas mane nėra.

Nesugebu prie Jo betarpiškai prieiti ir paprastai paklausti: “Ej, kaip gyveni?”. Tik džiaugtis, kad užsuko arbatos. Nors trumpam. Tik išlydėti.

Ir susitinkam tik ant laiptų porai sekundžių gyvenimo pokalbio. Paklausiu - pabėgo. Slepiasi po baltu tabako šydu. Ir vėl pro mane praslydo. Vis nepasikalbam, o atsakymų į visus klausimus ir nerandame. Galų gale svarbiausių klausimų užduoti neišdrįstame.

Buvo Kalėdos. Buvo tyli naktis. O dabar pavasaris, be vienos dienos pilnaty. Sako, grįš namo ir būtinai paklausys. Aš Jį namo palydėsiu. Jis po to - mane atgal. Beveik girdžiu  grįžtančių paukščių klyksmą.

http://www.youtube.com/watch?v=3qUfxR6AR_o

Nustojo rūkyti mėtines cigaretes. Kvepia dabar limonadu. Liko iš visko tik mėlynas vilnonis šalikas ir senų simpatijų likučiai. Jo juokas skamba ausyse ir visas Jis toks laikinas man.

Aplinkui kažkas kažką šneka. Linki kažko man, o aš negirdžiu. Per aukšti dažniai. Balsai be obertonų.

Gavau gėlių, kuomet nustojau jomis tikėti.

Bėgo dienos, per kurias pasenau. Bėgo dienos, per kurias taip ir nebeįsimylėjau. Vyko kelionės, tik jau be manęs. Buvo žmonės, kurie mane tik paliko, o buvo žmonės, kurie mane ir pamiršo.

Rodyk draugams

Aš pabudau žiemoj

2014-02-03

Užsitraukia užuolaidos. Užgęsta raudonas apšvietimas.  Išsiskirsto didžėjai ir tyla aplodismentai. Užsidaro klubai. Laikrodis mušą vidurnaktį. Penkioliką po - sustoja. Laikrodžiai sensta. Sensta ir mano naktys. Kiekvieną vasarį. Bet vasaris nebus amžinai. Gal ryte nubusim vėl jaunos? Tik šįsyk, prašau, ilgiau ir prasmingiau. Gal dar vienoje liepoje?

Nakčiai mano šalta. Rankos kišenėse dreba. Kišenėse tik mobilus telefonas ir išlauktos meilės likučiai. Tik pirštinės - skirtingų spalvų. Šalta ir kojoms einant per tuščią pasaulį, nuklotą abejingai besišypsančiomis snaigėmis. Panašios jos man į veidus žmonių, kuriuos kažkada laikėm širdy užrakinę. O kaip gerai, kad paleidom, jei paleidom tikrai.

Tavo mintys apie mane tamsios. Tavo naktys - spalvotos ir baisiai garsios. Daug margų žiburėlių. Neblaivios. Pavargusios. Nemanau, kad jis laimingas super, laimingi nemeta visko, ką turi, o jis metė. Mano mintys apie Tave - vis rečiau. Tik per pertraukėles pirikūro.

Man patinka, kai šypsosi liūdni veidai. Man reikia CocaCol’os burbuliukų burnoje. Ir nikotino beprasmybės juodos. Reikia, kad kažkas už rankos laikytų, nes vienai baisu pasiklyst salėj Tavo balso beieškant. Degtinė, šaltesnė už žiemą ir tuos visus sentimentus, gelia dantis ir truputį sielą.  Skauda galvą nuo vakarykščių pagirių. Vanduo irgi prieš savaitę užšalo čiaupe. Ant nušalusių pėdų gausybė nuospaudų. Valso taip ir neišmokom šokti.

Garsiai rankos plojo. Bet tą vakarą ne mums. Mums ploja žmonės tik tyliai. Taip tylai, kad beveik negirdim. Mes tik norim tikėti. Kartais atrandam savo nišą. Bet tai ne su metais. Juk viso labo kartais - tik atsitiktinumas. O kaip atsitiktinumais netikėjom… Kaip gerai, kad ten kažkada, kažkur, su kažkuo ir už kažką gėrėm. Kitaip veikiausiai nebūtumėm šiandien čia su broliais. Vieni iš kitų bučinių ir apkabinimų, šiltesnių už vilnonius šalikus, nevoktumėm.

Už Tavo lango vasaris su dalele manęs. Jei Tu neberasi kelio atgal ar atsakymų, aš labai nesupyksiu. Į viską šiandien atsakau: ” hell yeah!”.

Kai aš užmigsiu naktyje. Tyloje. Gal Italijos miestelyje mažam. Ar vietiniam lūšnyne. Gal senam klipe, atlikėjo, į kurio premjerą niekas nesusirinko. Kai užmigsiu tarp gerų žmonių, su duobutėmis skruostuose. Arba tarp pajuodusių vaiduoklių. Praeičių nebebijau. Manęs jos nenuskriaus. Užmigsiu su Tavim. Su Tavo pabaiga. Liūdna - linksma? Kaip tik pasirinksim mes. Kaip ją pamatysim.

Aš pabudau žiemoj iš svetimo sapno, akim užmerktom.

http://www.youtube.com/watch?v=YvniWYlpCY0

Mes gimėme žiemoj su ledo krislu akyse. O pavasaris kutena jau  nušalusias pėdas.

Rodyk draugams