BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Gruodis, 2013

Tik niekam nesakyk, kad lauki lietaus Kalėdų rytą

2013-12-28
”O šiąnakt niekam nesimiega -
Mano šuniui, mano lovai, mano sielai.
O šią naktį niekas ir nemiega -
Per daug tvanku vienatvės net kambarinei šmėklai.
Seklios lubos ir atvėsę sienos.
Tiek išgėrus jau nebesimiega.
Gatvės nepakviečia vis, jos man nemielos,
O koks šiąnakt artimas jis man -
Toksai bedievis.”

- O man viskas  gerai - pasigirsta sprangus Jo juokas. Man tik tiek ir tereikėjo Kalėdų rytą.
- Užsuksiu arbatos kada, kai pro šalį eisiu. - Šypsosi berniukas,  iš anos žiemos. Šypsaus ir aš. Žinau neužsuks. Ir nepamils.

Tuomet kai mano naktis, ilgiausia metuose, vis dar naiviai klausė: gal šiemet nesnigs? Aš tyliai laukiau lietaus Kalėdų rytą. Ant balintų palangių. Ant medinių arkliukų pakulinių karčių.

Per daug praeities. Per daug.

Tuomet, kai planuojant naują “14, 15 ar 100 per 12″ gyvenimą tų “dvyliką” pasirodo gerokai per mažai. Ir kaip kasmet jie nusimėto kažkur nauja pradžia tvoskenčiuose kalendoriaus lapuose. Aš tyliai laukiau pabaigos lietaus. Ir laukiau tyliai pradžios žodžių ” Tu tobula mano mergaitė, su trūkumais”.

Kad iš dešimt norų, užmigusių po pagalvėm, išsipildytų bent penki. Tikėti noriu krentančiom žvaigždėm ir likimu. Ne atsitiktinumais.

Pasiklysta tą naktį ir sveikinimai žmonių, kuriems ilgesys beveik į skausmą pavirtęs. Kažkur kitose pašto dėžutėse. Kampučiuose lūpų kitų šypsenų. Ir bandai tikėt, kad tenais jie labiau reikalingi. Tiesiog keistai jaučiuos, kai nepasiilgsti.

Tuomet, kai baigiasi metai, o aš visa, tokia palikta, sena ir viena supuos kėdėj. Ir nepabučiuota Naujųjų naktį.

Girdėti tik teko kokia baisi toji vienatvės ranka. Bet per daug raukšlėta ir melsvon venom vagota pasirodė, kad prie manęs prisikast pajėgtu. Bent ne dabar.

Viskas gerai, visuomet. Nei daugiau nei mažiau. Ir savo laimę iš nikotino dūmų ir kavos tirščių sulipdau kiekvieną popietę, grįžus iš prekybos centro su “maximos” maišeliais, miesto tuštuma atsiduodančiais. Čia miestas - atsakau - žmonės apkalboms laiko nebeturi ir kitų gyvenimų gyvent nebesuspėja. Bando pasivyt expresą su savuoju, į saulėlydį riedantį. Nesėkmingai. Ir pravirksta. Po to nusivalo į išeiginio švarko atlapą ir iškeliauja į darbą. Gyvenimų dar bus. O jeigu ne, tai…

Kuomet vanduo į vyną virs, o katės žmogaus sąžinės balsu prabils, aš tyliai vis dar laukiau lietaus Kalėdų rytą.
O bažnyčios skliautus nutvieskė saulė ir buvo giedras dangus.

Rodyk draugams

Lapkričio 31-oji

2013-12-06

Šiandien aš liūdna. Šiandien noriu būt liūdna. Nes nutinka - įsimylim. Pavasarių net nebelaukę. Net išbalusių žiedų kaštonų. Ir menam vaikus, smėlio užšalusioj dėžėj save žalojančius. Tėvams meluojančius. Nuo “vardo” vienintelio atsiribot nebegebam ir pavadinimų, paranormalių jausmų. Dar šiltas sielas piešiam - svetimas.

Lapkričio neliko.

Auš dienos. Pajėgsiu būt stipri. Ar pamiršiu, kokia silpna esu? Na, o vakarais sena pūkinė pagalvė visas tas mano silpnybes į save sugers. Pravirks permirkus. Naktimis girdžiu už lango kniaukiančią katę. Lyg sąžinę savo pačios.

Kai gatvėse seni prikimę vyriški balsai apie Kalėdas uždainavo, aš tikėjau, kad jos ir į mano dušią atėjo. Susiraičiusios nebaigtose vilnonėse kojinėse užmigo murkdamos kažką apie vienatvę ir raudonus burbulus ant nudžiuvusių šakų. Net kai apvilsi sielą ar pravirkdysi pagalvę, tik noriu, kad Tau nebūtų šaltą. Šią žiemą. Ateinančiais metais. Po to. Ar vėliau. Senatvėj. Kai nieko apie mane nebepaminsi.

Aš pasiilgau Tavęs, bet atrodo, kad Tau viskas gerai be manęs… Jaučiu dar skonį kavos su brendžiu, kurią penktadienio naktim geri. Matau minias, nuo Tavo šypsenos apsvaigusias. Ar vakarais prisimeni dar savo svajonių miestą. Aš naktimis jį sapnuoju. Ir save Tavo akimis. Girtą ir baisiai naivią.

Taip bijojau Tavo blizgančio pasaulio, o laikiaus jo įsikibus. Kaip vyriškų kelnių klešnės laikosi moterys, iš pigių melodramų, su ispaniškom lūpom. Niekada nemėgau Tavo dainų. Niekada jų neklausiau. Melavau Tau savo vardą. Ir save sumelavau. Blaškaus šešėliais ir vėjais šiąnakt. Žinutėmis, praeitimis. Bet vietos nerandu. Nei Tavo pasaulyje. Nei pasaulyje be Tavęs. Pažadu, šiąnakt bus pūga.

Rodyk draugams