BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Lapkritis, 2013

Pavėluoti rytai

2013-11-28

Nebepamenu kada. Išmokau vėluoti. Vėluoti nubusti. Vėluoti susipinti plaukus. Vėluoti išsilyginti marškinius, su rašalo dėmele ant rankovės. Vėluoti ją išskalbti. Vėluoti į paskaitas. O po to ir į gyvenimus. Vėluoti sugrįžti į namus. Vėluoti Tau parašyti. Paimti už rankos ir neleisti sulyti. Pasakyti. Aplankyti. Išsirašyti. Vėluoti išeiti. Pamėgau vėluoti. Tau irgi būna dienų, kai per vieną dieną pavėluoji visur, kur privalėjai nevėluoti? O man kartais atsitinka. Ketvirtadieniais. Ir pavėluoju  išjungti signalizaciją atrakinus duris į niekeno namus, kur sekmadieniais geriu kavą iš svetimo puodelio. Gal kažkam brangiam jis kažkada priklausė? Pavėluoju tas duris uždaryti. Po to kaukia per naktį. Per širdį. Po to užsirakina pačios. Apsaugos net neprireikia. Apsauga net ir neapsaugo. Aplankyti “dingusių vaikų” namus. Atspėti kodą šarvuotų durų. Ir pasakyti “nereikalingiems vaikams”, kokie jie reikalingi kažkam ( nors tik ir raštiškai, nors tik ir ant popieriaus), pavėluoju. Išmokti gatvių pavadinimus ir apvažiuoti visą pasaulį su žmogum, kurio visas pasaulis esi Tu. Per vieną dieną. O po to pasikviesti į namus - paprasčiausiai mėtų arbatos ir suplanuoti šimtus kelionių, kurios niekada neįvyks. Palydėt iki vartų. Ir iki parduotuvės už kampo - cigarečių. Apsikabinti: “nesu laimingas, bet…kaip seniai taip Tavęs nebuvau apkabinęs.” Aš nemėgau vyrų. Bet kaskart, kai jie į mano gyvenimą atėjo, aš juos įsimylėjau.  Be proto. Kai jie iš mano gyvenimo išeina, aš juos nužudau degtinės butelyje ( išimtimis - nusižudo pats alaus bokale), bet kartais pavėluoju. Ir aš nemėgau rudų akių. Nuo vaikystės girdėjau, kiek daug jos meluoja. Sumeluoja vaikystę, o paskui ir viską…kartu pirktas lėles. Bet pavėluoju pasakyti, kad jei mirtum šiandien, aš mirčiau rytoj. Ir paskutinai žodžiai lyg kalkės nusėda burnoj. Pavėluoju susapnuoti. O Tau toks jausmas, kad pėdomis bėgioja skruzdėlytės ir kaip gražiai Tau naktis palatoj šypsos.

Aplink pirštus apsiviję vilnoniai siūlai ir glitūs pažadai, sau ir apsivertusiam pasauliui, neleido pajudėt. Ir vėlavau su Kalėdom, kuomet snigo ir lijo vienu metu.

O gal kartais ir tu vėluoji? Gal pasiūlyti skėtį mergaitei iš geležinkelio stoties? Ji visa sulyta Tavo seniai žilų pažadų? Vaikšto gatvėmis, be skėčio, ir matyt vėluoja į savo traukinį, vagonais, prikrautais netikėtumų.

Rodyk draugams

Mes buvom karo vaikai

2013-11-24
Man per trumpos šio miesto gatvės
Čia net širdys nespėja paklysti.

http://www.youtube.com/watch?v=pxN02OamJrc

“Sveika sugrįžusi į savo miestą” - pasenusi, aplyta stotis lyg kažkada mylėta valkata pasitinka.
Gali būti dabar esu toje vietoje, kurioje visada norėjau būti.
Tarp žmonių, ant kurių ilgai pykau, bet labai pasiilgau.
Gali būt einu savo svajonės link, pilna baimės. Kaip Tavo šypsenos čia trūksta.
-Kokio dydžio buvo Tavo pasaulis?
- Trys namai į priekį.
Ir keturios nelaimingos moterys, kurios šiąnakt savo laimės brendžio butely ieškojo.
Vienos vyrų pavidalu. Ketvirta - jaunystės.
Nepatikėjau, kad tą vakarą kartu su jom sėdėjau.
Nepatikėjau, kad viena iš jų buvau.

Neparašo vis. O aš nepaprašau.

Man patinka senos, siauros lovos.
Kūnai jose artimesni būna. Ir sielos gal?
Mediniais antgaliais ir kreivom spiralėm.
Kvepia jos meile ir mirtimi. Kvepia jos karu.
Nenorėčiau Tavo pavardės nešiot ir auksinio žiedo ant dešinės rankos bevardžio piršto.
O Tu sekioji vis kaip liūdnų žodžių šešėlis. “Gal”. “Norėčiau. Bet…” -  kai nori, bet nebūna.
O pas mus šaltų žiemų nebuvo.
Daugybė meilės siaurose medinėse lovose.
Daugybė šviežio kraujo priešų frontuose.
Komunizmas žadėjo tobulumą.
Ir aišku mes niekuomet netikėjome. Po to subyrėjo.
Parašyk man šiąnakt.
Kuomet jausmai lyg vaikai sieloje karą žaidžia.

Aš tiesiog meldžiuosi, kuomet stiklai dūžta.

Čia gyventi nei gera, nei bloga
Čia net mirtys kažkokios pusėtinos.

Rodyk draugams

25-to kadro efekto istorija

2013-11-19

Sekmadienį. Kiekvieną. Siųsiu Tau laišką. Tuščią. Ar su žodžiais…trim. Pilną manęs. Arba visai besielį. Siųsiu kol sulauksiu atsakymo. Kai atsakymo nebesulauksiu, ateis žiema. Ir užsidarysiu tarp keturių bejausmių sienų. Tegu valgo mane. Lėtai. Iš vidaus. Tegu sušaldo šokoladinius pirštų galiukus. Sielą. Plaukus. Balsą. Mano vardą. Tavo veido grožį. Pledu apkloja kojas, vėliau. Atgaivina tą, kuri liko. Ir lauksiu laukinių pavasarių iš naujo. Guvių.

O Tu lietus. Į skaidrų, šaltą trafaretą stingęs. Susikaupęs už mano lango rėmų. Susirinkčiau  Tave visą. Po antklode paslėpčiau. Surinkčiau, o Tu ištirptum. Noriu, kad nebūtų šalta Tave susitikti vėl.

Tokia graži ir lyriška pradžia. Neturim jėgų ir raktų jai užrakinti. Nuturim - atrakinti. Kaip ir raktų nuo pasąmonės rūsių. Gal tik gandai, kad ten slepiasi devyniasdešimt septyni procentai mūsų sielos. Ir Tu ten gal?

Dvidešimt keturios nuotraukos iš popieriaus virsta į judesį iš gyvenimo. Jei per sekundę parodomos dvidešimt keturios nuotraukos, kiek gyvenimų tilptų valandoje?

25-tas kadras liko nepastebėtas. Nebent raktus nuo pasąmonės gautum. Atrakinęs nustebtum, kiek daug 25-tų kadrų dar laukia savo eilės su užrašais: “Coca-cola”, “sėdėk ir žiūrėk”, “nerūkyk”, “neįsimylėk”. Ir kodėl tas kadras lieka nepastebėtas?

Šiuolaikinėse gyvenimo juostose veiksmo scenos kinta labai greitai. 25-tame kadre rodoma reklama su Tavo vardo raidėm per visą ekraną paskęsta veiksmo jūroje ir…

Užsiklijuoju kortelę su netikru vardu, net pravarde netikra. Ir laukiu kito 25-to kadro žiūrovo ložėje. Ne herojaus.

Buvo antradienis. Skaičiau Tavo žodžius. Surasti intarpus, kurie kažkur nukreiptų. Vietas atrasti su Bold efektu. Bandau. Bet. Išplaukia. Blunka. Žodžiai. Neamžini. Net ne visada nuoširdūs. Tik daiktai. Norėčiau, kad pirštai ryžtingiau  spaustų “trinti” mygtuką ir dažniau.

Kažkur skubu. Mezgu kojines žmogui, kuriam niekada jų nepadovanosiu. O vakarai kvepia vilnoniais siūlais ir balinta kava. Ir manęs čia neturėtų būt, galvoju.

Rodyk draugams

Ir kas Tau pasakė, kad išeiti aš per silpna?

2013-11-14

Teku pasroviui. Tyliai konfliktuoju su pasauliu, į savo pusę butelį dagtinės pasistačius. Bet teku…

Nutraukiu tylą. Kad vėliau ir vėl tylėtumėm. Ir ten, kur baigias žodžiai, prasideda laukimo drama. Vėl ir vėl.

Daugiau filosofijos paskaitų. Daugiau mielų dantisčių. Gerų žmonių aplinkui. Gražių žodžių mano adresu. Karštesnės arbatos vakarais. Šaltų ledų. Daugiau pledų ant silpnų pečių. Daugiau tušo ant blakstienų. Ašarų - mažiau. Mažiau šalnų ir lietaus. Viskas pasimirš ir tekės pasroviui vėl.

Laukiu šįvakar Tavo laiško. Žmogus gali laukti ilgai, tačiau ilgas laukimas atitolina norą turėti tai, ko ilgai lauki.

Gal pasikalbėkime šįvakar? Ne žodžiais. Bangomis. Kaip delfinai išgirsta nuliūdusią sielą, perskaito nuotaikas jos. Viskas jausmų lygmeny. Kur daug didelių jausmų tiesiog delfinariume plūduriuoja. Nors niekada neklausei, kaip man sekasi ir ką aš jaučiu.

Šiltas Tavo megztinis sušildo delnus ir pečius, bet sielos - ne. Šitos sienos Tavim persigėrę. Gal todėl šįvakar aš truputį nerangi. Daug cigarečių prisidegu pirštais nerangiais.

Negrakščiai šoku su leitenantu. Karčiai degtinę geriu ir išeinu anksčiau negu norėčiau. Jis namo šįvakar palydės. Užrašų knygelėj slepiu įplėšta bilietą. Kiek dar bilietų reiks pirkti, kol prie Tavęs išmoksiu jaustis saugiai?

Rodyk draugams