BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Liepa, 2013

Ispaniškos dainos

2013-07-26

Aš tik šiandien supratau, koks gražus mano kiemas. Vasara. Su visomis nuorūkomis, kurias nerūpestingai atitraukę nuo lūpų metėm į drėgną žolę. Gražūs buvo ir mūsų tie vakarai. Visos mašinos, išsirikiavusios prie mano kiemo vartų. Gražius žmonės tie vartai sutiko ir išlydėjo. Gražūs žmonės liko nuotraukose, visai nepasenę, visi laimingi, visi kartu, mano mažutėliam kambary. O muzika tada skambėjo nors tyliai bet visą naktį. Lenktyniavom, kuris pirmas savo mylimą dainą užleis. Ir visas kambarys pritvinkdavo meilės. Pamenu save kamputyje,  iš visos gerklės ispanišką dainą traukiant, nors nė vieno žodžio nesupratau, aš buvau tą dainą įsimylėjus.

Kita įsimylėjusi mergaitė gamino baltą tinginį su riešutais, vežė jį oro uostą mylimam berniukui iš šalies, kur eismas kaire puse vyksta. Kyla gandai, kad dabar jis tik brangų tabaką rūko. Aš tada tyliai, tyliai jai pavydėjau. Aš tada tą ispanišką daina ir įsimylėjau. Norėjau berniuko iš Ispanijos, o sutikau jį vietiniam klube. Ir pasakojau apie jį visiems. Apie mano meilę net Kauno vaikinai kalbėjo. Jie pasakojo man visą vakarą kokią beviltiška menininkė esu, ir dar jie sakė, kad didžėjais geriau nepasitikėt. O aš nusispjoviau ant visų ir šaukiau iš visų jėgų: “Aš tikiu į Dievą, jeigu jis man jį siuntė!”. O po to suaugau…ir supratau, kad nuorūkas rinkti reikia, ir kad brangus tabakas laimės neatneša, o didžėjais geriau nepasitikėt.

Man dar ir dabar patinka ispaniškos dainos. Aš kiekviename skiemenyje jaučiu meilę. Neištobulinta ir nenušlifuota, o visais aštriais kampais, į kuriuos pati pirštus susipjaustau. Po to tais pirštais sužalotais išsitraukiu paskutinę cigaretę. Ir nuorūką delnę palieku. O ta įsimylėjus mergaitė, girdėjau, tam pačiam berniukui lyg šiol kojines mezga, tik vis rečiau ir rečiau “myliu” taria, kol jis sekmadienio rytais laidas per BBC žiūri lovoje. Mano didžėjus savo emblemą susikūrė ir kas vakarą klausosi aplodismentų iš šešių šimtų rankų. Taip pat, tiesa, jis jau nebe mano. Berniukai iš Kauno vis dar atostogauja šventojoj ir toliau naiviom mergaitėm gyvenimo pamokas dėsto, o jos išdidžiai ant jų nusispjauna.

O aš? Man lyg šiol patinka ispaniškos dainos.

Rodyk draugams

Aviečių kvepalai

2013-07-25

Paseno sienos su mūsų prisiminimais. Ir nebespėjau skaičiuot sutiktų vardų, veidų pamilti. Paleidau iš rankų slidžią savo gyvenimo tėkmę. Ir stebėjau. Tik stebėjau. Kaip jie bėgo pro šalį, retsykiais primerkdami akį, ranką ištiesę ir kvietę drauge. O nieko tada nesinorėjo, jokių norų tada neturėjau, ir buvau kažkuo panaši į tave. Nebuvo nei linksma, nei gera. Buvau kažkuo panaši į tave. Tirpo cigaretės lūpose ir puošnūs žodžiai. Tik po krislelį kartėlio, ir meilės, ne visada grynos, ant taurės kraštelio užsiliko ir toje taurėje sustojo laikas. Mano jaunystė, sudėvėta lyg laimingoji suknelė, kavos puodeliai, kuriuose nuskendo nerūpestinga vasaros tyla, tos penkios sekundės, per kurias tavo akis įsimylėjau. Penkios sekundės amžino jausmo, kuris ir kaulus sudūlėjusius į gyvenimą prikelia.

Kai tu atėjai, nepasikeitė nei dangus ir rytai, tikėsi tu ar ne, liko tie patys. Degtinė vis dar saldi ir oras vis dar kvepia avietėm. Ir rūsiuose vis dar šalta ir drėgna.  Į mylimų gyvenimus sugrįžo meilė, jie ir juokėsi ir verkė, prisiekė man daugiau neįsimylėt ir po paros rodė nuotraukas jau kitų meilių, įtikinėjo, kad tai gražiausias žemėj, o nieko gražaus aš tada ten nemačiau.  Čia tik aš. Aš nebejutau tos drėgmės ir šalčio. O gal laiko tiems jausmams nebeturėjau, aš buvau pilna tavęs. Tavo svajonių ir tavo jausmų, tavo  baimių ir meilių tavų…aš buvau tu. Dalis kažko, ko net nepažinojau.

O kaip greit užsimiršta, kad nežinau mėgstamiausio tavo filmo ir kokią arbatą mėgsti. Ir kokia nebesvarbi pasidaro mėgstamiausia tavo spalva ar pavardė. O gal vis gi tai žinoti reikėjo….

Mano saujoje miršta avietės. Ir šaltos jų sultys varva mano riešu į išsausėjusią žemę. Oras šiandien sklidinas cukraus. Ir rytais mane vis dar pažadina paukščiai. Ir aš tas jų dainas  niūniuosiu po šaltu dušu ir dar vakare, prieš užmigdama. Ir pasiilgsiu tavo jaunystės, bet ilgėtis žmogiška. Man patinka tai labiau nei tavo gyvenimą gyvent…”

Rodyk draugams

Vėl ir vėl trumpa naktis

2013-07-19

Čia jau naktis. Labai trumpa. Ir dienos trumpos mūsų vasaros trumpos. Tu retsykiais vis dar sugrįžti, bet  priblėsęs jau lyg liepa išbalinta ir išplauta penkių žiemų. Ir aš Tavęs dar laukiu, nuolankiai juokiuosi iš mūsų pokštų, kurie seniai mums nebejuokingi…”

Grįžti gal, kad pasiilgai? O jeigu ne, tai nieko nesakyk, nes mylėsiu melą ant Tavo lūpų.

Mes geriame degtinę visus langus į vasarą pradarę ir norime tikėt, kad  esame draugai, nors mane labiau nei ji tavo akys degina.  Ir man viskas dar patinka, tavo pokštai seniai nebejuokingi…Galbūt primerkęs akį man, niekada nesužinosi kiek naktų be perstojo aš tą akimirką sapnuosiu, ir nusijuokęs vis kartosi, kokia naivi esu, vėl ir vėl… Prašau, pažadink mane, iš šios nakties. Nepagailėk, vis vien po kelių valandų ji pasibaigs. Pažadink iš sapno apie tave, net jei pabusti nepajėgsiu, lyg paauglė palikti mylimos lėlės, vaikystės. Ir sunaikink naivumą, vėl ir vėl…

Bet Tu sėdi šalia, skaitai rusišką romaną iš mano rankų, ir kiekvieną pastraipą stikleliu užgeri. Ir net juokas ima, aš taip gražiai skaitančio vyro dar nepažinojau. Bet mes žinom, niekada tau to nepasakysiu… Ir dar vieną pastraipą užgeri stiklu. Ir mes vis dar tikim, kad esame draugai, nors tu tik šiandien ėmei mane pažinti, o aš jau vakar supratau, kad be tavęs gyventi nebemoku.

“Mes taip sėdėsime ne vieną trumpą naktį. Manau, taip ir neišdrįsi pažadinti manęs. Ir gersim už tavo jaunystę ir populiarumą, laikiną. Už tavo neperskaitytas knygas ir knygas, kurių  aš niekada neparašiau. Už  mano visus įkvėpimus ir talentus.  Už  gimtadienius, ne kartu sutiktus. Už laikus, kai dar nebuvome draugai.”

Rodyk draugams

Apie baimę ir laimę iš Tavo rankų

2013-07-11

Ar matai dar viltį, mano meilę, languose, seniai beržais susprogusiuose? Ar matai jų kančią, kuomet grumiasi su vėju ir eilinį kartą pasiduoda. Aš tuos langus, mano meile, labai seniai įsimylėjus. Ar matai gatves, ne vieną karą nešusias? Aš tų karų, kaip maža mergaitė lygi šiol bijau, atleisk…bijau ir vyno, jis mano lūpomis pasauliui mano skausmą dalina. Bijau akių Tavo. Bijau suprasti, kad eilinį kartą patikėjau žmonijos išpūstu burbulu, iš muilo. To žodžio, už Tavo šypseną gražesnio. Galbūt už patį Dievą galingesnio. Skambesiu į pokštą panašaus. Mielasis, ar gali būt, kad bijau aš LAIMĖS? Ir enkuosi būt stipri, geriau nei laimę. Kiekvieną dieną pėdom kruvinom pasaulį apibėgti, jei prireiks. Išrėkti sielą, skausmo pilną, man tinka tai labiau nei juoktis. Renkuosi plaukus be laiko baltus, nei džiaugsmo kupinas akis.  Bučiuoti antkapius geriau nei Tavo lūpas, jie nedegina ir neprimena, kokia esu silpna.

Man patinka gyventi ir likti jaunai viduje, o ne išorėje, nes myliu visas savo raukšleles ir žilus plaukus. Jie primena man kaip su juo buvo sunku, bet šaunu. Primena kaip kaulus laužė jo ambicijos, didelės ir banalios. Visas sistemas, kurias sukūrėme gyvenimui palengvinti, bet gavosi atvirkščiai. Pusę metų kurie mano mano kūną į tūkstančius dalių supjaustė ir padovanoji jį, kuris tą patį su mano sielą padarė.

Aš jau nebepykstu.

Rodyk draugams