BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Birželis, 2013

Pavargus nuo jaunystės vasara

2013-06-17

Bijau kiekvieno Tavo žodžio. Bijau, kad gali būti paskutinis. Myliu ir nekenčiu, tos baimės gerklėj užstrigusios, pirštus užšaldžiusios, kuomet jie vangiai po klaviatūrą klaidžioja. Kuomet mintis į tokią painiavą surišą ir visą naktį atrišt jos negaliu. Bijau, kad Tu tokios baimės neturi ir kad į tą tylą Tau nusispjaut. Kad užmiegi ramus ir pabundi manęs neprisiminęs… Ir mes tylim, nuslystam į pradžią ir baigiam pamiršti viens kito vardus. Tau nesvarbu, o aš per daug bijau…todėl ir tylim. Tylim dažnai…

Pamiršę juoką to veido, kurio, užsimerkus, prisimint neišeina. Penkių minučių bendrą kelią, kuriame ir žaizdos ir gyvenimas buvo, bet tik ne meilė. Ir viskas užgijo. Sako,vasara gija dar greičiau.

Ir reikia skubėti, kol dar aguonos nepražydo. Kiekvieną Tavo žodį mylėt, kol jis ne paskutinis. Pasibučiuot ant smėlio, kol vasara, pavargus neužmigo. Apsvaiginti visas baimes stiklinėje degtinės ir atvėsint alėjas po mūsų pranašautu lietumi. Išgerti arbatos su tuo, dėl kurio dar dar žiema rankos iš jaudulio puodelio neužlaikė, bet šiandien aš abejinga ir rami. Tik dar bijau dėl vasaros, amžinai jaunos…ji mano akyse pradėjo senti, ir dėl Tavo žodžių, galbūt šį sykį paskutinių…

Rodyk draugams

Papasakok, mielasis

2013-06-12

“Aš dar nevaikščiojau Tavo gatvėmis, mylimomis. Ir nežinau ar būčiau pajėgus surinkti akmenis, kuriuos rinkai Tu. Tu nepažinojai manęs ir nepažįsti, bet įtikėjai, kad galiu lietų sustabdyti, tuomet kai Tavo naktį paverčiau pasivaikščiojimu važiuojančiais traukiniais. O aš taip ir nesužinojau, kas kart Tavęs netekus, ar dar turėsiu. Ir turbūt vietoje to, kad Tavęs ieškočiau buvo lengviau atsisveikint.  Ir viskas ką aš dariau, kaskart nuolankiai atsisveikindavau. Mokėjau paleist, norėjau mokėt…”

Ir gali būti, man dar reikės Tavęs, kuomet mano dangų juodą padarysi. Kai lūpos žadą praradusios… garsiai pravirks iliuzijos apie netikrus tobulus žmones. Ir praeitis tobula, kažkodėl  tokia tada nepasirodė, o Tavo išpranašautame lietuje mirko kartoniniai žmonės. Sunkiai kvėpavo, ant žvyrkelio, pavargę jų gyvenimai. Ir gali būti,  tarp jų ir manasis, netekęs savo “tobulo” žmogaus. Nerangiai stojuos po lietaus ir einu po dangum, nebe Tavo pranašautu, su savo juoku, netobulu, su savo vasara, su visomis savo nesėkmėmis, jaunystėmis ir senatvėmis. Į savo apleistą gyvenimą sugrįžus, be tobulų žmonių.

Mielasis mano, pasakyk, ar šiąnakt lys?

Rodyk draugams