BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Balandis, 2013

Po visko.

2013-04-10

Patiko Tavo veidas vakar. Ir siutina iki beprotybės Tavo nuotaikų kaita…

Nesupratimas Tavo, kokia Tavo laimė svarbi manajai….

Ir ką prisiminsim po visko? Surepetuotą pokalbį apie orą?  Ir tylą, kuri nepriminė jaukios! Neišsipildę planai. Griūvusios strategijos. Intrigos. Ir vaikiškos. Ir per daug suaugusios. Žiema, užsitęsusi iki begalybės…

Nieko bendro. Nei dainų, nei nuotraukų su Tavim. Tik žiema ir tirpstantis jos sniegas. Ir išgąstis mūsų akyse, kai supratom, kad priklausom vienas kito gyvenimams…prasvajotiems, pragertiems.

Ir vėl dažaus blakstienas, išgirdus skambutį į duris. Ir namo grįžtu keliais, kurie veda pro Tavo namus, nesusilaikau…ir užeinu, ir pabėgu. Ir myliu. Ir nekenčiu. Tavo veido nuostabaus, žvitrių akių, prikimusio balso… Ir visas Tu tik mano popsinių sapnų įvaizdis realybėje. Atleisk.

Leisk prisiminti naktis, kai Tavo vakarykštį prisiminimą po storiausiom anklodėm splėpiau, kad ryte tokį pat ryškų atrasčiau, bet čia jau po visko… Ir kaip pirštai cigaretės neužlaikė, tik dėl to, kad Tu į mane žiūrėjai. Kaip šimtą kartų bučiavau sienas, kurias Tu lietei. Kelius įsimylėjau, kuriais ėjai…o po visko, tai ir vėl bus TIK keliai. Tik Tu. Mažas. Su visais vienodas. Nespalvotoj nuotraukoj stovintis vienodų kareivėlių minioj. Kalbantis vėjus, ne mano kryptimi  pučiančius. Berniukas, vilnoniu šaliku. Nemylimas. Vienas. Ir jau toks nesvarbus.

Bet čia jau po visko. Čia po žiemos, begalinės. Patiko Tavo veidas vakar. Ir siutina iki beprotybės Tavo nuotaikų kaita…

Rodyk draugams

Laimingas, o ne įskaudintas

2013-04-03

Po šėšėliais šiltais, trapiais, užsislapsčiusi, mažytę viltį, stipriai šaltuos delnuos užspaudus, nuo savo laimės slapstausi. O naktim bandau atspėti kokioj gatvėj jis savąja pragėrinėja ir iš kokio cukraus jo širdis padryta. Bijau jo jaunų akių, jos per mano veidą į visas mano kančias žvelgia, ir žino jis ką aš galvoju ir ką pasakyt ketinsiu jam po minutės. Bet jis dar jaunas, ir mano skausmo surinkt nepajėgus…Jis tiki dar kad norai su žvakutėm pildosi ir kad laimę mes loterijoj išlošiam. Ir kartais jis tiki, kad meilė yra…laisva, be sąlygų, kaprizinga, ori…

Isteriškai juokiasi, kai aš verkiu…verkiu tyliai, kad jo juoko neužgoščiau…tikiu tik jis šiemet man pavasarį prišauks…ir tik iš jo delno sula vėl bus saldi. Vėluoja, kai labiausiai jo laukiu ir nerūpestingai apkabina…ir taip vieną žiemą, kiekvieną vakarą…aš po truputį pamilau viską ką myli jis, ir mano draugai tapo mūsų draugais. Ir nebeužteko mano laimei jo akių du kartus per savaitę, nebeužteko jo juoko penktadieniais, nebeužteko apkabinimo, nerūpestingo…

Uždaryk duris išeidamas, kai išgersim kartu visus puodelius arbatos. Aš nesivysiu. Ir Tavo žinutes išmoksiu be jausmų ištrinti. Ir visas naujas Tavo meiles palaimint. Būti drauge, kai kitą bučiuosi. Net išvaryti, kai sugrįžti norėsi. Uždaryk stipriai, kad vėjai neprasmuktų. Jie man nuolat kalba, kokia laiminga Tavo rankose būčiau ir koks melas saldus Tavo nuostabiai rudų akių. Išeik, man nereikia apkabinimų. Kažkodėl manau, esu stipresnė už Tave. Išeik tą naktį, po kurios pavasaris ateis. Po kurios ledas atitirps po mūsų kojom. Išeik dar jaunas. Išeik tik draugas. Išeik dar   laimingas, o ne įskaudintas.

Šiek tiek senamadiškas ir kvailai romantiškas, panašus į Paryžių.

Rodyk draugams