BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Balandis, 2011

Taksi

2011-04-14

O Tu myli mane…dėl mano netvarkingai garbanotų plaukų… Dėl pagiežingo žvilgsnio, dėl baltai dažytų lūpų? Ar dėl to, kad pasigeriu nuo stiklinės vandens? Ar kaip gracingai tirpsta cigaretė mano baltuose pirštuose? Sidabrinės sruogos rudeniniuose mano plaukuose. Ir liūtis mano pilko dangaus akyse.  Kai mes šalto miesto taksi, važiuojam į pasaulio kraštą. Kai suplėšai romanus, iš kurių gimiau ir išverkiu dažus iš juodų savo akių. Jos viskas, ką Tu turėjai geltoname šalto miesto taksi.

Išjungiu šviesas. Ir lyginu plaukus…Aš nusišypsau aksomine šypsena, Tu jos dar nematei. Ir bruknių sultymis padažau lūpas.

Bučiuoju kitą pavasarinio miesto taksi.

Rodyk draugams

Laukėja ir Jos dainos apie Jį.

2011-04-08
Tavo vardą įraižyta senoje geltonoje žvakidėje užliejo sunkus medumi kvepiantys vaško lašai. Bandžiau juos sustabdyti, bet išslydo iš mano nudegusio delno.

Baimė, kad Jis taps Tavim…niekada Jam to neleisk, neleisk man…

Ir šis lyrinis vakaras taip sunkiai gula ant mano pavargusių vokų, ir visi menai susilieję į vieną jį… Mano dramatizuoti jausmai, kažkur užstrigę gerklėje. Dabar, šią sekundę aš išgyvenu Jį. Ir po minutės nukraujuosiu Juo. Ir vėl idealizuoju, keikiu…ir vėl myliu. Iš tobulo vakaro koliažo pavogus virtaulią jo šukę smeigiu sau į širdį, Dabar aš ten. Ten gyvensiu. Gyvensiu JĮ.

Ir kokio smėlio,kokio rūko tą vakarą į akis Jis man pribėrė, kad dabar Juo taip tikiu. Tikiu labiau nei Tavimi, nei savimi, labiau nei meile.

Jis nulenkė mano išdidžią  sielą. Jis - mano pavasaris, sugeltas mano du šimtus metų ir trisdešimt žiemų trūkusios vienatvės. Ir aš Jo amžina laukėja…rytą, pradedanti dainomis apie Jį.

Rodyk draugams

melodija ne iš mūsų laikų…

2011-04-04
Ir  Tu gal tik kartais vienišas. Ir aš kažkur pasimetusi…

Ar tarp senų, nespalvotų nuotraukų berasiu mūsų meilę?…vargu.

Ir gal dar kada įsimylėję, mes gatvėje išvysim vienas kito laimingas akis, nes nei Tu, nei aš Tavosioms akims tos laimės įkvėpti nesugebėjau.

Tu žinai, aš dabar namuose, kuriuose niekada negyvensim kartu. O Tu?…Tu kažkur mano miesto gatvėse. Kurioje? Man seniai nebeįdomu. Vienoje iš tų gatvių, kurias skrodėm apšerkšnijusiom naktim. O mūsų dienos? Jų nėra. Niekada ir nebuvo, kažkodėl aš Tau ten nepalikau vietos.

Dabar tik mano akys atsispindinčios kiekvienoje meksikiečių serialo aktorėje, ir mūsų meilės iliuzija romantiškuose paveikslėliuose…

Tu ir toliau per daug svajoji, o aš užstrigusi vieneriuose metuose, per daug gyliai kapstausi po laimę. Aš tuoj tuoj būsiu laiminga. Laiminga rytais, kai mane pažadins melodija ne iš mūsų laikų…

Į ugnį  sukiši baltas rankas, ištrauki pačią raudoniausią žariją ir įmeti į stiklinę ledinio vandens. Tu rankoje laikai stiklinę mūsų meilės. Aš ją išpyliau dar naujųjų naktį. Aš ją iškeičiau į puodelį mėtų arbatos su vienu šaukšteliu cukraus, kambaryje, kuriame mes kartu nemiegosime.

Rodyk draugams