BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Liepa, 2010

Po dvidešimt keturių valandų prasidės nauja diena…

2010-07-31

Ne iš lėto, ne po truputį…Netikėtai. Žaibo staigumu. Aš išnyksiu iš Jo gyvenimo. Visam…Net prisiminimuose negrįšiu…niekada. Nes nenoriu niekam būti galvos skausmu, šiukšlė po kojom, bloga asociacija…o ypač Jam.

Išdrįsiu, nors rankos gal virpės. Nesigailėsiu, nors gal dar ir nepadariau visko ką galėjau.

Susinaikinsiu Jam. Ir sunaikinsiu Jį sau. Savo naujausią meilę pačiomis gražiausiomis akimis. Pirmas gražias žinutes, nereiškusias man nieko, ir šiurkščias paskutines, tapusias viso gyvenimo svarba. Kaip eilėraštį galėčiau visas jas Jam padeklamuoti, o Jis taip ir neprisimintu, kam buvo jos skirtos. Sunaikinsiu visas sukneles, kurias saugojau Jam ir dar vienam mūsų susitikimui. Jis visus juos atšaukė. Ir Jo gyliai įstrigusi atvaizdą, kurį taip gerai išmoko atkopijuoti mano sapnai ir praeiviai gatvėse. Rytą, kai iš niekur širdyje atsiradęs džiaugsmas privertė tylomis ištarti Jo vardą. Man liko para, kad pamirščiau Jį…O Jis taip toli…ir čia šalia. Prieš mėnesį pamačiau berniuką su tuo pačiu megztiniu ir nedrąsių žalių akių žvilgsniu. Dabar bandau užmiršti vyrą, sutrypusi man širdį ir savo vienatvę  taip greit nužudžiusį kitos glėby.

O aš pamesta ir nusižeminusi padovanosiu Jam paskutinę žadėtą rožę. Ir susinaikinsiu Jo akyse. Jis nieko nematys ir nepajus. Neleisčiau, kad Jam skaudėtu…Jam ir neskaudės. Tik gal raudonų rožių žiedlapių lietus Jam primins mane…ir Jis tikės, kad kažkur toli vis dar Jo laukiu. Tik ir…gal… O aš jausiu viską…Man skaudės. Tai aš lysiu prie Jo kojų…Po dvidešimt keturių valandų prasidės nauja diena…Visai visai nauja…Tik Jis dar nežino, kad ten Jo nebebus.

Paskutines valandos ir minutės…O Jam jų visai ne gaila. Mes nebeturim laiko…o gal dar galim suspėti?

Dar kartą praeisiu pro vietą, kur pirmą kartą pamačiau savo berniuką ir atsisėsiu ten kur Jis sėdėjo. Atsistosiu ten, kur aš stovėjau. Prisiminsiu viską, kad po to visam laikui užmirščiau. Kad dar tūkstantį kartų eičiau pro tą vietą, pro Jo sėdinčio ir stovinčios manęs šešėlius ir….nieko nebe paminčiau. Aš svajojau, kad Jis mane sustabdys iki paskutinės sekundės…

Ir man raką ištiesė galantiškas jaunuolis. Aš sutikau eiti su Juo, tik vėliau sužinojau, kad Jis vardu Rugpjūtis. O Jis nieko nežinos ir nepamins…

Tik gal raudonų rožių žiedlapių lietus Jam primins mane…

Rodyk draugams

… VA TAIP ATRODĖ MŪSŲ LIEPA!!!

2010-07-30

Aš jaučiu laivę, bet kodėl man niekas nesakė, kad ji panaši į tuštumą…Išsivadavau iš taisyklių, bet nežinojau, kad taip išduosiu pačią save…Bet sunkiausia-stovėti pusiaukelėj, žiūrėti į ten iš kur atėjai ir suprasti, kad vis tiek niekada tokia jau nebebūsi kokia atėjai, atsisukti į ten kur eini ir suprasti, kad pasiekus kelio galą tapsi viena iš tų, kurių taip nekenčiu:belaisvė išdavikė, nusikaltus tuštuma.

Kitokia. Tačiau bijau, kad Jis tai sužinos. Ar netampu tokia kaip visi? Nutylėdama, kai nepritariu, ragauju gyvenimo pusę, kuri man neskani. Dalinu save tiems, kurie man nepatinka. Kurie to neverti ir niekada nebus verti. Užgesinu liūdną žvilgsnį, kad visi galvotu, juk aš viena iš jų- atbukusi. Rimčiausius klausimus juodu jumoru užglaistau, nes niekam nepatinka rimti. Formas ir tiesas matau tik pirštais apgraibytas. Akyliau žiūrėti nėra tikslo, nebemadinga. Išmokau šitą rolę, ja paprasta ir patogu vaidinti: visada, o svarbiausia visiems sakyti TAIP, būti tik vienoje pusėje- savo, ir niekada neklausti- o kur tai nuves? Dabar aš pažįstu viso pasaulio žmones, bet nei prie vieno iš jų man draudžiama prisiliesti. Dabar visur yra mano namai, bet nei vienuose iš jų aš nesijaučiu saugi. O numarinti ilgesį, pamiršti meilės skonį ir ne taip jau sunku…bent jau taip sakė Ji. Su ašarom kovoti nereikia, šiais laikas jos tik dar viena madinga makiažo priemonė. Ir masinis svajonių genocidas. O kam jos? Pasaulinis “noriu”ir “reikia” karas. Visi puikiai žino kas nugalės. Kas dabar aš? Aš dabar tokia panaši į Ją- tik gal mažiau įgudusi daužyti širdis, silpnesnė ir ne tokia geidžiama vulgarios pasaulio puses. Bet Ji mane visko dar išmokys taip, kaip kažkas  išmokė Ją. O kas…?

Mūsų spontaniški šuoliai į įvairaus tipo ir saugumo avantiūras. Ir nuo sapnų, per daug panašių į realybę, pavargusios naktys. Mūsų kambarys, aptemęs nuo vienatvės. Mes naktį maudomės lediniam vandeny ir supamės geležinėmis sūpuoklėmis…Ir aš nebesvajoju apie Jį…ir Ji nebesvajoja apie Jį…Aš apsivilkusi laimingąją suknelę einu ieškoti naujo nuotykio.

Bet nemeluosiu..Man visai patinka ši laisvė. Man patiko taip skaudžiai išduoti save. Aš stoviu pusiaukelėj ir žinau-aš eisiu iki galo kartu su Ja. Tik aš dar nežinau ar pasiryš Ji eiti iki galo su manim. Aš žinau, kad niekada nebebūsiu, kokia buvau. Bet gal taip ir geriau? Man truputi gaila tos…bet Ji buvo per daug naivi, per daug įsimylėjus, per daug griežta sau ir kitiems…

…Jai… O dabar Ji myli mane ir dar kartais aš myliu Ją. Ji nebebijo manęs, o man ne kyla noras Jos teisti.  Man nusispjauti ant kitų, taip kaip jiems nusispjauti ant manęs. Aš nebežinau kas yra gerai, o kas,po velnių, blogai. Dabar mes dažnai būname šiukšlėmis sergančiame mieste, kartais svetimuose cigaretėmis kvepiančiuose butuose. Ji geria ir rūko,o aš tiesiog negalvoju. Apie nieką. Apie Jį ir greitai gimsiančią meilę. Apie Ją ir greitai gimsiantį pasibjaurėjimą. Apie save…buvusią…esančią ir…busimą. Stebiu pigią gyvenimo parodija ir užtvirtintai, tačiau be patirties ją vaidinančius aktorius…Man  kartais patinka…Kartais įdomu…Neblogas spektaklis…Atbukę nuo vaidybos aktoriai su geismo iškamuotom akim ir mėnesio trumpumo aštrus siužetas.

… VA TAIP ATRODĖ MŪSŲ LIEPA!!!

…ji buvo braškių ir jogurto skonio su trupučiu druskos…

….O KAIP ATRODYS MŪSŲ RUGPJŪTIS?

Rodyk draugams

Trys paros kai mus skiria tik durys

2010-07-29

Kaip seniai ir kokia graži buvo mūsų pradžia. Tu jos net nebe pameni, o ir aš prisiminiau tik dabar, kai prie mūsų taip greitai šliaužia šalta tyli pabaiga. Tu jos net nematai. Tu tik dar pasakyk…Žinau, mes nebe turim laiko…bet pasakyk, ar tai Tu mane palikai? Ar vėl apkaltinsim mano likimą? Ar tai aš vėl padariau kažką blogai, ar per daug gerai? Mes du niekingi melagiai. Žinai Tu man pažadėjai…daug man pažadėjai… Pažadėjai man vieną dieną. Aš Tau prisiekiu man būtų jos pakakę. Prižadėjai artumą. Tai buvo viskas ko norėjau. Prižadėjai nebūti toks, koks buvai. Ar ne per daug prisižadėjai brangusis? Žinau ką Tau pažadėjau…nedaug, bet tai turėjo būti amžina…Aš prižadėjau sau…ne Tau…tik sau kovoti dėk Tavęs iki pabaigos. Ar jau pabaiga? Atsakyk brangusis? Ar ištesėjau savo žodį ar pamelavau?

Žinau…Tu man pasakei man dar nepaklausus. Bet nebūk žiaurus! Sušauk garsiau! Čia kažkas verkia. Čia garsiai verkia mano širdis. Ir aš neišgirdau …nenorėjau išgirsti…

Aš buvau Tau labai gera…Tu man- be proto abejingas. Aš labai ilgai beldžiausi į kruvinas nuo mano krumplių duris. Tu apsimetei kurčiu. Apsimetei, kad nieko nėra. Aš apsimečiau kvaila. Apsimečiau, kad nepatikėjau…Ir aš vis dar ten stoviu…Kartkartėmis padaužau į lipnias nuo kraujo duris. Bet jau rečiau. Tu irgi vis dar ten užsidengęs ausis. Kartkartėmis jas atsidengi pasiklausyti ar nesiliovė beldimas. Liko trys dienos…Trys dienos prie Tavo durų…aš jau lyg ir norėčiau eiti, nes lyg ir supratau, kad Tu jų neatversi…bet jau pabaigsiu laukti pabaigos.

Ir pravirkstu…Garsiai iš visos širdies… nesusilaikau…Bet, ačiū Dievui, tu užsidengęs ausis. Tik pavieniai praeiviai. Ir gailestis jų akyse kvailei laukiančiai prie durų, kur ryškiai krauju užrašyta “NESULAUKIAMAS”…Ir liepos lietus…taip plaunantis tas pačias Tavo duris…to užrašo jis taip ir nenuplovė…ašarų taip pat…

Trys paros kai mus skiria tik durys ir prieš akis amžinybė, kai mus skirs nežinojimas ir nepažinojimas…

Užsidenk ausis brangusis, nes aš sukaupsiu paskutines jėgas ir dar kartą pabelsiu į geležines duris…dar tris paras ir tris dužius, ar tiek atleisi man? Ar tiek užteks, kad bučiau išpildžius pažadą?

Ar tiek užteks, kad trys paros leistu man išeit ir palikti Tave nežinomybėj?

Rodyk draugams

Objektyvi meilė

2010-07-21

Aš to nepažįstu…

Tai neturi vardo…

Šis žodis neišsakytas…

Jo nėra jokiame žodyne, tarmėje ar simbolyje…

Tai nėra chaosas ar mirtis…

Tai yra forma, bendrystė ir būdas…

Tai yra begalinis gyvenimas…

Tai yra LAIMĖ.

Tu temoki iš Jo priimti vien laimę…bet Jis toks pat žmogus, kaip ir Tu. Jis kenčia- Tu nusisuki. Palaiminti tie, kurie tiki nematę. Akli tie, kuriems reikia įrodymų. Juk savo sielos Tu nematai. Ar tai reiškia, kad jos ir neturi? Turbūt neturi…Net prisiminimai neamžini. Grožis ne amžinas. Amžina tik tai meilė, kaip kokie amžini jausmai. Nėra ir nebus laimės be skausmo. Skausmo be laimės. Nėra nei grynos juodos, nei grynos baltos. O žmogus be jausmų tik mechaninis robotas. Gyvenimas be jausmų tik nuobodi monotonija. Ir jei jau esi tokia drąsi, kodėl taip bijai verkti, taip bijai mylėti- juk toks Tavo likimas? Toks visų žmonių likimas. Galų gale- kiekvienas mes savo likimo kalvis. Kodėl išmokai iš manęs blogą pabaigą, bet taip ir nesugebėjai išmokti gražios pradžios? Pažiūrėk į mane ir pasakyk, ar Tau tikrai taip nereikia mano meilės? Aš vis dar galiu ją užmušti. Jei Tau tikrai jos nereikia, aš dar galiu Tave užmiršti….Ir vis dėl to, nėra nieko amžino…

Vadinasi, dar daug kam nėra sukurti žodžiai…

Rodyk draugams

Beprotiškas meilės romanas (meilės kampu)

2010-07-19

Kokie beprasmiai Tavo norai. Tu nori būti tik vienadienė meksikiečių serialo žvaigždė. O aš noriu būti tik laiminga ir…noriu, kad laimingas būtų Jis. O meilė tai ne žiūrėjimas vienas į kitą, tai- žiūrėjimas viena kryptimi. Meilei įrodymų nereikia…Kodėl viskas kas gražu privalo būti sugriauta vien tam, kad Tau būtų efektingiau? O aš dažnai myliu ir dažnai verkiu…ir pažįstu kartų “NE” skonį, kurį taip dažnai taria Tavo lūpos. Leisk atspėti, Tu jo dar neragavai. Kai aklinai užrakini duris ir ilgai  nebe atrakini spynos užrūdija. Tu lieki anapus durų, kurios saugo jausmus. Ir Tu, tikrai, dar norėsi sugrįžti bet…per vėlu, nes likimas nemyli nieko. Kodėl moki kurti tik skaudžias istorijas? Kodėl Tavo pasakos prieš miegą pravirkdo tokiu kaip aš - tokius kurie Tave dar myli? Ir Tau galima viskas…viskas, išskyrus mylėti. Šito Tu negali. O nepamirštamų nebus! Nesijaudink, šituo pasirūpins Tave įsimylėjęs likimas…

Š Širdyje atrodo visko tiek daug, o čia tik trys eilutės…

Rodyk draugams

Nuo manęs teka saldus lietus.

2010-07-15

Geriu šilta vasaros lietų. Man pabodo Jo įsivaizduojamų lūpų skonis mano burnoje. Pakeliu akis į dangų, tegu sunkus lašai išplauna Jo atvaizdą. Ir mane visą lietus nuplauna nuo Jo. Nuo Jo nebylaus žvilgsnio, nuo jo žodžių neatitikusių jausmų, nuo egzistavimo mano ir taip mažam pasauly. Lietus ištirpdė cukrinį Jį…o gal tik aptirbdė? Nuo manęs teka saldus lietus.

Aš šiltais pirštų galiukais prisiliečiau prie  plonos Jo odos, prie vienišo Jo gyvenimo. Truputį arčiau nei išdrįstu prisiliesti. Jis taip išsigando. Jis žvelgė į mane, kaip į aštriausią peilį aplietą Jo saldžiu krauju. Jo baimė mane įskaudino. Jo baimė nudegino mano pirštus. Bet šįvakar lietus nuplovė nuo jų paskutinius pelenus.

Aš šaltais pirštų galais stumiu Jį iš savo lietingo vakaro.

Jis lengvas, kaip oras. Nesipriešina. Neprašo pasilikti ir žinau, kad neprašys. Bet vis tildau “Nieko nesakyk, nieko neprašyk, nesipriešink…aš nepersigalvosiu”. Bet jei tik paprašytų persigalvočiau.

Stengiuosi rečiau žiūrėti į Jo nuotrauką. Dabar tik kartą į minutę. Stengiuosi nematyti Jo keistų meilės nuotykių reklamų.

Stengiuosi užpildyti Jo paliktas tuščias kėdes, bet visada palieku puse savo kėdės. O jei sugrįš? Jis bus pavargęs.

Ir gal tik atrodau dėl Jo, kaip lengvabūdė šešiolikmetė, pametus galva. Dabar man jau geriau. Lietus viską nuplauna. Saulės viską išdžiovina. O  Jis cukrinis. Galiu sutvarstytais, tačiau jau tvirtais pirštais įrašyti Jį į istoriją. bet niekada neišbraukti. O jei sugrįš? Galiu tvirtai stovėti ant nuo nuospaudų gyjančių kojų. Daugiau Jo nebesivysiu. Bet palikau gyliai įrėžtas pėdas. O jei norės sugrįžti? Visada paliksiu tiltą, nebaigus pjauti virvių…kad galėtu…kad dar galėtu…

Bet šiandien lietus lijo stipriai. Šiandien buvo audra.

Ir aš dar nebuvau pažiūrėti ar tiltui nieko nenutiko.

Rodyk draugams

nes aš visada prisiminsiu Tave mano nakties prince.

2010-07-13

Kitoks nei visi Jie! Net gi kitoks nei Tu! Todėl kad nemyliu. Bet negaliu, kaip be nakties.

Tik Jis vienintelis bus amžinai. Net kai Tavęs nebebus.

Po įsimylėjusio pavasario. Po aistringos vasaros. Po verkiančio rudens. Jis vis tiek būtinai sugrįš,kaip labiausiai žvaigždėta žiema mano gyvenime. O aš busiu Jo karštas vasaros dangus. Jis neleis man užmigti dar tūkstančiai naktų. Aš jau nebepykstu…Ir dar  kartais Jis manyje atras pavėsy ir įkvėpimą, taip kaip aš su Juo niekada nesijausiu tokia vieniša, kokia esu iš tiesų. Jis vis dar bus pati ilgesingiausia daina kokia kada nors girdėjau. Aš vis dar busiu Jo visos neperskaitytos knygos. Nes tik Jis tas, kuris gali mane pričiupti! Nes tik aš ta, kuri gali pričiupti Jį! Juk mes puikiai žinom, kad nenusileisim nei vienas, bet jei reikėtu abu perduotumėm savo orumą vienas dėl kito.

Aš eilinę naktį bandau Jam įrodyti kokia esu tobula. Jis eilinę naktį bando man įrodyti, kad yra kitoks. O aš tai jau seniai supratusi, kartoju Jam- “Dar neįtikinai!”. Jis norėtu mane pasiimti į savo pasaulį, bet nenori ateiti į manąjį. Aš norėčiau Jį turėti savo pasaulyje, bet niekada neičiau pas Jį…Man patinka jo priklausomybė nuo arbatos. Jam patinka mano priklausomybė nuo cukraus. Jam patinka mano liepa. Jam patinka, tai kad aš niekada nemiegu. Aš dažnai tokiomis naktimis būnu Jam per daug neklystanti. Aš nenoriu, kad Jis nusiviltu manim. Jis dažnai tokiomis naktimis mane netyčia įžeidžia. Jis nori man būti atviras. Tik dėl Jo aš esu ta, kurią sapnuojama naktimis. Tik dėl manęs Jis yra tas, dėl kurio nemiegama.

Tu kitaip  atėjai…Prižadėk, niekada neišeiti, taip kaip išėjo jie visi! Aš žinau, Tu sugalvosi kažką orginaliau…Ir visada prisimink, kad buvo tokia viena ir ji buvo kitokia...

…nes aš visada prisiminsiu Tave mano nakties prince.

Rodyk draugams