BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Trys tylios eilutės’ kategorija

Visi mes kilę iš vaikystės

2014-11-04

Namai - tai ne vietai. Namai - tai jausmas, kurį susikuri. Kartoju sau kas rytą prie ataušusios kavos. Tai kodėl tos pačios dainos vienose namuose groja garsiau nei kituose. Yo no sé por qué.

Ant sienų spalvoti pelėsiai ir sustoja visose balose vanduo. O Tu įsiliejai tarsi mažytė upė į didžiulę jūrą, apie kurią naktimis rašei. Ir savaime nepasikeitė niekas, išskyrus jausmus. Tiesiog, greitai užaugom iki staktos viršaus ir netapom tuo, kuo svajojom tapti. Ir seniai mano šuniukas nesutelpa rankinėj.

Šiemet pilnatis ir nukrito visi lapai. Tu išvažiuoji. Tu sugrįžti. Aš vėl prisirišu. Aš vėl išlydžiu. Nebenoriu apie Tave rašyt, o rašosi vis vien. Labai brangūs man visi Tavo “labas rytas”. Labai drasko visi Tavo “noriu namo”.

Tu nesurezgi trijų sakinių. O aš klausiu iš mandagumo. Nejaučiu šiandien Tavęs čia. Norėčiau, bet nejaučiu. Galbūt nepajausiu ir rytoj. Galbūt ir niekada. Galbūt man šiandien tai nebe taip svarbu. Ir galbūt nebe taip skauda visi tie dviveidžiai atstumai. Jie tiesiog užgyja ir tampa praeitim. Ir iriuosi dviviete valtimi viena savo baloje. Ne man tos jūros apie kurias rašei. Nes mano jūra maža ir turi keturis krantus.

Kažkam specifinė. Kažkam nenušlifuotas deimantas minioje. Nejauku, kai apiberia konfeti. Tu man uždedi klouno skrybėlę. Jis kadais piešė ilgas blakstienas.

O aš nenoriu būti nei balta, nei juoda. Tiesiog noriu būti. Sakyti, kad man nerūpi, kai niekas man neruošia gimtadienių. Man nerūpi, kad niekas į savo gimtadienius manęs nekviečia. Nes aš gimstu kas dieną. Kaskart iš naujo. Kaskart nauja. Ir ne Tave matau vos gimus. Su gimtadieniu.

Pilni stiklainiai medaus, bet ne vasaros.
Karčia tūlžim kartais spjaudomės.
Tavo lūpos sulipę nuo tylos, mano - nuo ašarų.
Drugelių pievoj nėra, o mes juos dar gaudom.
/
Sekmadieniai sunkūs, sekmadieniai erdvūs.
Suspėjam numirti, suspėjam išgerti, bet nesimelsti.
Kerpi ryšius. Nemąstyk du kartus, neverta.
Tau ant sielos sunku, o žirklės jau kerpa.

Rodyk draugams

Sako laimė, kai kutena, bet kodėl nejaučiu?

2014-09-22

https://www.youtube.com/watch?v=5vOCHif6XKk

Norėčiau mažo kambarėlio. Su senu patefonu tamsiausiam kampe. Ir džiovintomis rožėmis kiekviename knygos puslapyje. Ir rudenine panorama mėtiniuose languose. Kur dažnai ant palangės sėdėtų dabartis. Ir retai apsilankytų praeitis su Tavo šešėliais. Kur mokėčiau būti viena. Iš tikrųjų. Kur įrašyčiau kiekvieną savo gimtadienį. Nes gal taip tie metai neišsitrintų. Ir prisigertumėm dviese. Ant laiptelių. Vidury savaitės. Su “Sangrios” buteliu.

Ir čia niekada nelytų. Daugiau niekada. Ir Tu šiandien nebe toks tobulas. Nebe toks.…bet kas iš to? Jei joks lietus mūsų nebe sujungs.

Norėčiau netikėto bučinio. Nebūtinai švelnaus. Nebūtinai svajingo. Užtektų netikėto. Norėčiau pamilti kitą ir jo vardą ištarti kitu balsu, nei tariu  Tavąjį. Norėčiau, kad pamiltų mane. Va, va tokia. Per giliai mąstančią ir rūkančią kaip kaminas. Nuobodžią ir per vėlai einančią miegoti. Bet mes tik susitinkam, pasimylim ir nusisukam. Ir neprisimenam kada buvę skaistūs.

Spalvingas miestas, na, o virš jo bespalvis šiemetis ruduo. Ir mėlynomis kaip jūra akimis Tu žvelgsi į juodą dangų. Kuomet visi surado, ko ieškojo, aš vis dar ieškau ten, kur tamsu. Suradus bėgu ir aš virstu į naktį, juodesnę už miesto kates. Ir ten tyliai kniaukia vieniša širdis. Ir ten tyliai dainuoju liūdnas dainas. Ir ten tyliai deklamuoju  nerimuotas eiles. Ir viskas čia lyg ir tvarkoj. Viskas čia lyg ir iš mano vaidmens. Viskas čia iš mano “mažo kambarėlio”. Juk aš mėgstu “bepročius” ir mergaites, kurios dainuoja liūdnas dainas.

- Kiek daug minčių šitoj mažoj galvelėj.
- Blogų minčių?
- Kaip ir priklauso. Tik kelios blogos mintys.

“Blyksteli diena ir - vėl naktis. Laikas - tik tam, kad pasentum.”

Rodyk draugams

Linasėjos knygų dešimtukas

2014-09-17

Man visuomet buvo gražūs skaitantys žmonės. Jie ir patys it atskira knyga. Unikali, paliesta pirštais, bet iki galo nesuprasta. O dabar gausybė nusitrynusių viršelių ir autorių pavardžių ant pustuštės lentynos. Išblikusios citatos ir likę tik kabutės. Aš pasiilgau šviežio popieriaus kvapo ir to jausmo, kai užverti paskutinį puslapį ir žinai, daugiau niekada jo neatversi.

( Prieš kelias savaites perskaičiau Dominykos knygų dešimtuką, idėja tikrai smagi (ačiū!), tad dalinuosi ir aš).

1. Tomas Staniulis Diena, kurią verkiau visą“. Kai ją skaitau, man visuomet lyja: Man patinka ašaros, bet aš nemėgstu verkti. Norėčiau atgaivinti tai, kas buvo - mūsų gyvenimą, mūsų meilę (…) Nes aš juk lietus. Ir moku atgaivinti gelstelėjusius pasėlius… Todėl lyju. Iki lietaus sezono pabaigos. Ir iškeliauju į kitus kraštus, kitas valstybes, kitus kontinentus….

http://nykea.blogas.lt/saltos-dienos-ir-ju-juoda-spalva-298.html

2. Romualdas Juodeika “Laukinės aguonos“. Ir atradau tą pirmosios (amžinosios) meilės laikinumą. Trapumą, skaistumą ir purvinumą komunistinės Lietuvos šešėliuose: “Ir kiti…ir kiti…Daug jų, visa galerija. Trumpam sutikti ir gerai pažįstami, garbinti ir nesuprasti, kiekvienas šiek tiek prisilietęs prie tavęs, kažką davęs, kažką atėmęs, kažkur pastūmėjęs ar sulaikęs… Ir tu stovi šalia jų visų, gal ir jiems kažkuo atsilyginęs, ar likęs skolingas, stovi lyg vis dar neužbaigtas paveikslas….”

http://nykea.blogas.lt/laukines-aguonos-288.html

3. Ray Bradbury “Pienių vynas“. Karštas, kaip vasaros dienos, persismelkusios močiutės virtuvės kvapais. Svaigus, kaip vasaros nuotykis, leidžiantis į kelionę laiko mašina. Su paslaptingos daubos ir niekada nepamatyto serijinio žudiko drumzlėmis taurės dugne. Pienių vynas.

4. Es-Sibajas Jusefas “Mes nesėjame dyglių”. Amžinybės laikinume. Purpurinėse ateities vizijose. Bespalvėje šiandienoje. Sutiktuose žmonėse. Pamatytuose vietose. Mirties prasmėje ir beprasmybėje. Ir visur kur, kur mes buvom ir nebuvom, susibadome į dyglius, kurių daugelis iš mūsų niekada nesėjo, bet visą gyvenimą rinko.

5. Aleksandras Beliajevas “Pasaulio valdovas”. Graži ne rusiška fantastika, o realiais jausmais. Tokiais tikrais, tokiais nuoširdžiais ir netobulais, visiškai priešingais “Minčių mašinai”.

6. Stivenas Kingas “Švytėjimas”. Kultinis Kingo romanas, mano pasąmonėj atvėręs nuoširdžios baimės vartus. Supažindinęs su žmogaus pasąmonės nenuspėjamumu ir fantazijos galia. Kasdienybės baugumu ir sniego skoniu burnoje.

7. Stivenas Kingas “Kerė”. Kokia iš tiesų yra “nešventa” ir griaunanti religija. Kiek iš tikrųjų yra skausmingos patyčios. Koks iš teisų galingas yra paprasčiausias buvimas savimi.

8. Irvin D. Yalom “Meilės budelis”. Man Irvinas Yalomas ne tik nuteisė, bet ir išteisino meilę: “Saugokitės pernelyg stipriai ir be išlygų prisirišti prie kito žmogaus; tai nėra, kaip daug kas mano, tvirtos meilės įrodymas. Užsidariusi savyje, savimi mintanti, nieko kitiems neduodanti ir niekuo nesirūpinanti meilė pasmerkta žlugti. Meilė - tai ne aistros blyksnis tarp dviejų žmonių; yra didžiulis skirtumas tarp įsimylėjimo ir meilės. Meilė - veikiau būsena, davimas, o ne potraukis; santykis su visuma, o ne su pavieniu žmogumi”.

9. Gertchen Rubin “Laimės projektas”. Ir taip aš praleidau metus stengdamasi dainuoti rytais, tvarkytis spintas, tinkamai pykti, skaityti Aristotelį ir daugiau šypsotis. Iš tiesų per metus laimingas būti neišmoksi, to reikia mokytis visą gyvenimą. Tačiau per metus laiko gali atsakyti sau į svarbiausius klausimus: “kas tavo gyvenime yra iš tiesų svarbu?” ir “ar pakankamai dėmesio tam skiri?”

10. Erikas Fromas “Turėti ar būti?”. Du gyvenimo modeliai išnagrinėti iki kraštutinumų. Ne viskam būtina pritarti, kad galėtum iš visko pasimokyti: “Jei aš esu tai ką turiu ir jei aš prarandu tai ką turiu, kas aš tuomet esu?”

http://linaseja.blogas.lt/nes-mes-ne-herojai-tureti-ar-buti-1087.html

Rodyk draugams

Visi jį pamilsta ir įsileidžia į širdį

2014-09-03

Jis namuose užkuria židinius. Verda žalią arbatą  su citrina ir vienu cukraus ant elektrinės, šeštą ryto. Užmeta akį į  Tavo profilio nuotrauką. Liūdnai nusišypso. Palydi į darbą su delčia. Ir su delčia sutinka. Išverda kavos. Kviečia pasivaikščiot. Jam patinka žali senvagės suoliukai.

Mano Asjendoj auga du ąžuolai.
Varteliai sulūžę, naktį atsidaro patys.
Kai paklausiu, kas naujo, Tu niekada nežinai,
Atsiranda kaktoj raukšlelės ir užsimerkia akys.
Mano kambary krenta lapai ir keičiasi metai.
Mano kambary gyvena ispaniškos dainos.
Tavo blakstienos su manosiomis šneka
Apie bevertę valiutą ir kylančias kainas.

Jis slepia Tavo plaukus po mėlynai languotu kapišonu. Mano lūpas išdažo bruknių uogienės spalva. Dovanoja pūkuotas šlepetes ir kaštonų karolius. Garsiau groja būgnais mano gyvenime ir spalvina dieną. Suserga juoku ir serga savaite.

Būčiau lėlė su sulūžusia koja,
Juodom akim ir didele nosim.
Mano spintoj gausybė pustų sijonų,
Pasiskolink viena jei nori,
Aš iš Tavęs niekada nesijuoksiu.

Kai būna piktas trankosi į langą, lyja ir lūžta į gabalus. Panašus į Tave, su krepšiu ir lagaminu, autobusų stoty sulytą. Pridega cigaretę po cigaretės. Pila stikliuką po stikliuko ir nurimsta. Nusišypso ir šviečia saulė mano pasauly iki pirmo lietaus. O aš linkteliu nuleidus akis ir išeinu, suvaidinus savo rolę, iš Tavo gyvenimo, nebereikalinga.

Nors esu ir būsiu. Ir skaudžiai lis į sielą kažkada mylėtas lietus.

Visi Jį pamilsta ir įsileidžia į širdį. Išdrįsta ištart, kaip Jo pasiilgo ir nebenori pakeisti Jo. Sako: “tik būk- ir to pakaks. Jei nori vėju, jei nori lietum.” Tai leisk ir man Tave pažinti. Leisk Tave įsimylėti.

https://www.youtube.com/watch?v=zf1ADijyhqU
Uždaryk man lietų papuošalų dėžutėj.
Dabar! Kad viskas būtų tobula.
Paskolink namus, manieji sudužo.
Grėbsim lapus kartu ir rinksime obuolius.

Rodyk draugams

Nusišypsok, sustok, paskui pareik namo

2014-04-15

Daugiau neieškosiu Tavęs, beribėse savo miesto gatvėse. Pasislėpsiu už pro asfaltą besikalančios žolės. Autobusuose, kuriais nevažinėji. Po veidais, už kurių manęs neatpažintum. Po balsais, ne mano tembro. Po tyla. Po laukimu. Po gyvenimu.

Pilu stikliuką po stikliuką. Ant Tavo delno krenta kartūs lašai (ne saldūs, kažkodėl, ne saldūs). Ir geriam už viską mes. Už vėsius vakarus. Ir už šeštadienius. Už pasiklydimus. Už veiksmo filmus. Už viską, ką tik nori,  tik ne už mus. Bet mūsų ir nėra. Nepatogu ant Tavo sofos. Atleisk, bet norėčiau jau namo.

Tik neliūdėk vienišais vakarais. Greitai šalta daugiau nebebus. Nežinai, galbūt šįvakar paskambins žmonės, kurie visada sugrįžta. Nusišypsok. Velniškai patinka, kai šypsaisi. Ir atleisk, kad nesugebi manęs mylėt.

Džiauguos kažkada Tave suradus.

Spėsim dar įsimylėt. Suklysti su kitais. Bandysim dar vėliau tas klaidas taisyt. Tik ne šįvakar. Šįvakar nebereikia daugiau nieko, gerai?

O rytais pasaulis būna pasikeitęs. Prisiekiu. Galbūt mylim mažiau nei vakar vakare. Galbūt mažiau ir pasiilgstam. Gal skauda švelniau ir miego norisi labiau. Šaukia pamišę bažnyčių varpai. Žmonės bėgioja stadionuose. Aš ir šįryt noriu pabusti anksčiau, o su kaikuriais, tiesiog, nelemta. Kažkodėl.

Noriu susirinkt visus pavasarius ir sukioti juos vis atgal ir atgal. Nepasenti. Žydėti su kaštonais. Ir įsimylėti kiekvieną dieną.

“Nusišypsok, nes mus išskyrė lyguma,
Lediniai ežerai, neperregimos pūgos,
Užuolaida, kurią matai užmigdama
Ir tamsūs traukiniai, tarp Daugpilio ir Lugos.”

Rodyk draugams