BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Drugeliai neišskrenda iš namų’ kategorija

Mes pričiupsim pavasario vėją

2015-02-24

Gera ir bloga, vienu metu, šalia Tavęs.  Neišdrįstu kartais prieiti arčiau, ištarti “labas”,  kažką kvailo pakuždėti į ausį. Nemoku būti tokia, kokia įsivaizduoju esant. Per vėlai supratau, kaip žavu nelaimingai įsimylėti. Supratau, kuomet sutikau savo meilę. Regis, šįsyk, laimingą. Ir mūsų žodžiai tobulai ramūs, tobulai juodi, tobulai gilūs. Gyvi. Tokie laimingi. Tokie kaip pabaiga.

Laukiu svečių visą dieną, jiems atėjus neatidarau durų. Laikas viską atitolins, atsibusim ir nebepažinsim. Bet prižadu atsikelti anksčiau ir laukti vasaros kartu su Tavimi, kaip išsigelbėjimo, kurio mes verti, net jei verti ir nesam. Kaip antro šanso sau, net jei nieko ir nekeisim. Užmerksiu tavo akis ir papasakosiu, kad užaugom didesni nei iš tiesų užaugom. Ir kad meilė pas mus buitimi niekada nepavirto. O visos tavo  nuodemės, tai tik juodos avelės, kurias segiesi į suveltus plaukus,  prieš svetimus vyrus. Bet tai tik tol kol atsimerksim. O iš tiesų, visada laukiau tik vieno svečio.

Kažkas mums parašė: koks milžiniškas skirtumas - būti drauge nes kartu yra gera ir būti drauge nes atskirai blogai. Kažkas teisingai mus suprato. Viską ką jaučiam įrišam tauriam meilės pavidale, kai ko gero net nežinom, kokia ji yra. Ir ne taip jau tai svarbu, kaip ji atrodo. Ne taip liūdna šiandien, jei jos nėra tarp mūsų ir niekada nebuvo. Nebejauti šalto lietaus ir peršlapusių batų, skausmo, kai atsitrenki į sienas, iš odos ir sielų. Ir jausmo, kai ateina pavasaris visai be laukimo. Šiandien man tikrai nesvarbu ar tu man vėl pameluosi ir pasakysi, ką laukiau išgirsti. Šiandien  man svarbiau, kad nesiliautum kalbėti su manimi. Net kai viską viens kitam  išsakysim arba nieko viens apie kitą nebežinosim. Mes visada galim  susutoti ir pakalbėti apie nieką, kuriame už visų daugtaškių ir atodusių žodis po žodžio sutaplinsim visa save.

O vėliau gal išmesim  kaip šiukšlę, kuri apsvaigindavo mane vien savo žvilgsniu, šiukšlę, kurios prisilietimas man buvo vertingesnis už visus milijonus…

- Laikykis - man sakai ir išeini. Atsibundi ir pavasaris, o net nespėjai jo laukti.

Na, o aš tik mažytis paukštelis, kuris kas vakarą savo “bloguose” rašė kaip išskris. Aš tik paukštelis su kojomis ir žmogaus vardu, kažkam pačiu gražiausiu, tas kuris sparnų neturi.

Rodyk draugams

Ar žinai, ko ateinu? Manoj širdelėj stiklas.

2014-12-14

Mūsų sniegas nebe baltas. Baltos tik tai sienos. Ir gula jos ant mūsų pečių. Ir spaudžia mūsų sielas. Ir vakarais, kai sutemsta, varva vienatve. Ir žadam žadam, kad dažysim jas žalia. Ir kiek sykių dažėm. Ir kiek sykių nenudažėm. Aš nemyliu šitų sienų. Ir baltos spalvos. Ir aš pati nespalvota šiandien. Su jomis susilieju ir tampu tik siena, kurią praeiviai ketina nudažyti. Kurią ir Tu kažkada dažei savo mėgstamom spalvom. Ir piešei jai veidą. Ir kūrei sielą. Bet buvai tik kojytės basos žalioj žolėj.

Ir baltos lūbos suteikia vilties, kad už jų dangus. Ir jis yra. Virš kiekvieno atskiras dangus. Skirtingų spalvų. Ir žadam žadam prakirsti lūbas ir išskristi. Neišskridau. Gal kitą žiemą. O gal dar ne laikas. O gal ir nenoriu. Gal mano dangus baltos lūbų spalvos.

O Tu ištiesi rankas ir čiupinėji savo dangų. Ir klausiu, švelnus jis ar bados? Gūžteli pečiais ir dažai raudonai plaukus. Ir slepiesi po vilnonių siūlų ir virbalų jaukumu. Ir nuleidi rankas. Ir mažiau galvoji. Mažiau jauti. Mažiau, mažiau. Tiesiog gyventi. Nes gyventi reikia. Nes gyventi noris. Ttiesiog mylėti kažką, nes taip pasirinkai. O aš per daug klausinėju ir niekada nebūna tam atsakymų. Ir jų turbūt nereikia. Ir numetu savo sparnus kažkur į kampą. Ir nebežiūriu į lūbas. Aš dažniau vaikštau. Dažniau pro duris. Po ne baltą sniegą.

Laukiu Tavo pirmo kalėdinio “Blog’o”. Nors pas Tave nėra eglutės, tik geltoni ir raudoni žaisliukai. Gal Tau jų ir pakaks įsikvėpti. O aš visą kambarį išpurškiau dirbtiniu sniegu, nes tikrasis - kažko ne baltas. Ir velyvais vakarais stoviu prie užrakintu bažnyčios durų. Nes apsimetu, kad tikiu. Ir šitaip lengviau.

Toks vėjas šįryt mane pervežė namo. Toks vėjas šįryt užputė cigaretę ir visus žodžius, kuriuos Tau pasakyti ketinau. Tad va taip, tyliu. O Tu sakai - tyla Tau tinka.

Atleisk, jei šį vakar neatrašysiu. Atleisk, jei nebeatrašysiu niekada. Aš tik - atsitiktinis įprotis iš ties.

Rodyk draugams

Toliau be Tavęs

2014-12-03
Pasiilgau. Visas toks išpuoselėtas, su savo dviprasmybėm. Su savo ironija, su savo naivumu, visu nekaltumu, visa agonija guli man ant krūtinės ir šiąnakt nemiega. Bet rytas. Ir reikia kletis. Ir aš keliuosi. Pradarau langą, pamiršus, kad vakar buvo žiema. Dažausi, pamiršus, kad vakar pamečiau Tavo dovanotus auskarus. Juokiuosi - bus proga padovanot kitus. Bet padovanojo kažkas kitas. Ieškau dainos šitam rytui
….ir toliau be Tavęs. Gal sunkiau bus, bet. Toliau be Tavęs. Gal graudžiau bus, bet. Toliau be Tavęs.
Atsimenu, kai sloga sirgdavom vienu metu. Kai bučiuodavomės minusinėj temperatūroj. Aš visada nušaldavau lūpas. Aš atsiminsiu, kaip mane šiandien pasitinko vaikiškos ranytės. Kaip vaikiškos rankytės išlydėjo. Visas autobusų meilės istorijas. Aš atsiminsiu, kaip mane šiandien pasitiko tuščias kambarys.
Žadėjau sau kitą savitgalį paragauti portveino. Bet kitas savaitgalis niekada neatėjo. Žadėjau didžiausiam klasės padaužai sukurti eilėraštį apie geltonkasę klasės atsiskyrelę. Bet ji daugiau niekada neatėjo. Žadėjau būti šalia Tavęs, kai Tau bus sunku ir šluostyti Tavo ašaras mėtinėm servetėlėm. Žadėjau pamiršti savo didžėjų, kuriam aną žiemą žadėjau numegzti kojines. Ir pažadų nepildžiau.
Sakiau - man dar ne žiema. O kaip pamišus visus puoliau su ja sveikint. Ir snigo. Pavienėm snaigėm ant garbanotų plaukų. Šis ruduo iš tiesų buvo be galo ilgas. Ar tik man?
Ir jei pklausčiau Tavęs ar manęs pasiilgai?
Be abejo, atsakytum-
Be abejo.
O mano gatvė labai seniai nekvepia jazminais.
Gal tiesiog atėjo laikas ir mažytė mergytė užaugo. Buvo priversta užaugti.
O man kaip ir tau apie jausmus kalbėt nebeišeina. Nes po ilgų pokalbių su “sienom”, tiesiog pradedi tylėt.
Mylėti tylą.

Rodyk draugams

Bėganti paskui aitvarą

2014-10-22

Rašau tik melą Tau. Rašau tik pramanus. Rašau, kad užsimirštum ir niekada nepamirštum manęs. Mainais prašau, leisk man būti laisvai ir laimingai. Leisk būti aitvaru Tavo pilkam danguj. Negaudyk manęs, nes daugiau nebepakilsiu. Aš netikiu, kad Tu šaltas vėjas, sulaužęs man kojas.

Tavo pasauliui nereikia mano priekaištų. Tavo pasauliui reikia fakto. Tavo pasauliui nerūpi mano plaukai lygūs ar garbanoti. Tavo pasauliui nereikia žinoti, kad viską dariau, jog jis būtų šviesesnis, kai jo mentėse jau kalėsi juodi sparnai.

- Savo namuose jaučiuosi lyg turistas.
-Tu visada čia buvai turistas, tik to nežinojai.

Ateina pilnatis ir nuskandina mano miestą, o “jo gyventojai tampa griaučiais. Griaučiais, kurie juodojoje rinkoje perdavinėja kramtomą tabaką. Griaučiais, kurie geria stiprią arbatą. Griaučiais, kurie mėnesienoje lošia kortomis. Man praeinant jie pasisveikina, kalendami dantimis - sveika sugrįžus namo.” Griaučiais, kuriuose atpažinau savo draugus. Griaučiai, kuriuose atpažinau savo dievus. Griaučiais, kuriuose atpažinau save. Griaučiai, perkritę ant šalto duobėto asfalto meldėsi visą naktį, kad gražintų jiems sielą, migdolinius kūnelius ar tiesiog laimę. Griaučiai, kurių maldų, mano Dievas neklausė.

Ruduo nusėdęs plaučiuose su tabako dūmais. Nepavyksta iškosėt. Praeiviai su gailesčiu žiūri, kai šlubuoju link Tavo namų ir atgal. Mobilus vakarais priekaištauja, dienomis net nekalba. Svetimi analizuoja mano sielas. O aš tik lietaus debesis, kai verkiu. Kai juokiuosi -  tik žaibas. Aš svajoju, kad mano kambarys kvepėtų kokosais ir žydėtų gėlės. Arbatinėse grotų itališka muzika, o danguj skraidytų aitvarai. Bet niekada jų nelaisčiau. Niekada nėjau gerti arbatos į miestą ir neleidau aitvarų. Viso labo, aš daug norėjau.

Ir eičiau, kur tik noriu, bet nerandu alternatyvų visam pasauly Tau. Kartais, vidury nakties, vis dar norisi Tave pažadinti ir papasakoti, ką sapnavau. Ir pažadėti milijoną dalykų, kuriuos daryčiau kitaip, jei būtum šalia. Bet nedaryčiau, ko gero, jei būtum šalia, nieko nepakeisčiau. Ryte kalbuosi su Tavo kavos  puodeliu ir linkiu “labos nakties” tuščiai vietai. Ir dar niekada nebuvau tokio sveiko proto, kaip esu dabar. Tiek daug mano gyvenimo slėpėsi Tavo šešėlyje. Tiek daug manęs. Pažadėjau neleisti sau būti aukai. Pažadėjau Tavęs neteisti ir nesigailėti.

- Man patinka žiūrėt į veidrodį.
- Ką ten matai?
- Likusi savo gyvenimą.
- Liūdnas jis…
- Bet jis mano.

Rodyk draugams

Velnias irgi kartais verkia

2014-10-04

Man patinka vaikščioti tokiomis vėsiomis ir senomis rudenio gatvėmis. Tokiomis senomis, kaip Tu seniai dingęs iš mano gatvių. Kiek mačiau, neatradau didesnio skausmo, kaip sielvarto akimirka prisiminti džiaugsmo akimirką. Ir baisu pažvelgti į savo vidinius demonus. Baisu todėl, nes bijom nieko ten nepamatyt, išskyrus pačius save. Ir pragaro taip bijom vien todėl, nes žinom, kad jį sukūrėm patys. Man nesvarbu, kad Tu netiki į Dievą. Gėris ir blogis. Dorybės ir nuodėmės. Teisingumas ir niekšybės. Štai iš ko mes susidedam. Klausimas tik tas, ko mumyse daugiau.

Na, o ryt ir vėl užsidėsim kaukes ir šypsosimės, taip gražiai kaip tik bemokam. Nors vidus dar serga. Serga nuo pykčio. Serga nuo vienatvės. Serga nuo praeities. Serga nuo depresijos. Bet nieko tokio.

Ryt vėl įkvėpsim oro, smilkalų kvapo, ir nueisim išsivirt arbatos. Nors ir šiandien keltis nenorėjom. Bet va taip paprastai, nueisim išsivirt arbatos ir pritrūksime citrinos.

Ryt vėl šukuosiu ir tiesinsiu plaukus. Ir kris ant kilimo jie, kaip gelsvos ražienos vasarai pasibaigus. Kažkada mylėtos ir glostytos šiltų rankų. Šiandien vienos ir atšalusios. Bet nieko tokio.

Ryt gal vėl netikėtai atrasiu dvi cigaretes senam rankinuke. Nors nepamenu kada jos jau buvo pirktos. Ir kam. Su kuo rūkytos.

Ryt gal vėl sugrįš žmonės, kurių nebežinau ar laukiu, bet žinau, kad pasiilgau. Sugrįš. Pasakys “Labas” ir aš vėl atleisiu tą laukimą. Tiesiog šypsosiuos. Gal skaudės. Bet nieko tokio. Tiesiog tai skausmas.

Ryt lis lietus gal. O jei ne - skaitysim knygą, kurioje dar nerandu savęs. Bet gal atrasiu. O jei ne, tai nieko tokio. Pasėdėsim ant laiptelių. Dviese. Kol sušalsim.

Ir dar daug ‘ryt”, “poryt” išgyvensim kaip šiandien. Vaikščiosim to pačio miesto gatvėmis, tik po skirtingais dangumis. Ir tarsim tuos pačius žodžius tik skirtingiems adresatams. Gersim tą patį lietų, tik skirtingų skonių ir tą patį alkoholį, tik skirtingom progom. Neatsiprašysim atitolę. Neatsiprašysim prisilietę. Neatsiprašysim pasiilgę. Tiesiog tylėdami lauksim dar vieno “ryt”. Tikėsim, kad jis kažką pakeis. Bet.

Nežinau, ko nori mano pamišelė siela. Ar jau džiaugtis suradus, ko ieškojus. Ar laikytis prie praeities prisirišus devyniom virvėm. Tiesiog, atleisk man, kad nesugebu įvertinti akimirkos žavesio tą akimirka.

Rodyk draugams

Tai rožiniai muilo burbulai

2014-09-05

https://www.youtube.com/watch?v=YKft1vWk6IU

Kartais aš tik vėjas. Supuosi vienas sau. Kartais nukrentu ir nieks nepamato. Ir niekam neskauda. Nieks neaplanko. Kartais jaučia mane. Kartais girdi. Bet niekada nemato. Būčiau laimingesnis vėjas, jei tilpčiau Tavo kišenėje, kairėj pusėj, šalia širdies. Bet netelpu. Kažką jau ten nešiojies. Pakelį cigarečių, o gal pirštines.

Pastatysiu pasaulį, kur rytas visada labas, o sapnai saldūs. Bet Tu vis tiek kas kartą to linkėsi. Beprasmiškai, bet tauriai. Ir būsiu saulė ten. Ne vėjas. Šviesiu Tau. Ne pusiu. Ir sulipdysiu likimą mums. Iš plastelino. Kaštonais apklijuosiu. Bus gražesnis. Sugalvosiu, ko noriu. Ir rinksiuos pati. Sukursiu naktis, kur žmonės daugiau myli ir mylisi, nei miega. Nes šitokią naktį, negi miegosime? Tokia esu ir toliau tokia būsiu. Ir aš niekada nepasikeisiu, nes mano pasauly žmonės nesikeičia. Čia žmonės tiki. Čia niekada nieks nesibaigia, bet visada prasideda. Čia nesvarbu, kad susipykstam. Svarbu, kad susitaikom. Čia nepamirštam pažadų. Čia nebūna melodramų ir gyventi truputuką nuobodu.

Ir netikėk viskuo, ką Tau pasakojau apie laimę. Tai rožiniai muilo burbulai.

Pasiilgau žiemos. Su aukštakulniais per sniegą. Per savo baimes. Bet baisu, kad neišdrįsiu. Už lango miestas ploja. Ferverkais atsidūsta. Garsinu muzika savo kambary, kad Tavo juoko negirdėčiau. Žinau, ir tu ten. Tave matau. Užmerktom akim. Pro stiklą liečiu. O “aš naminė tavo kanarėlė/ man nešalta, tik truputį neramu.”

Rodyk draugams

Tūkstantis mano vardų

2014-08-31

Stovėti svetimam balkone, kažkur ketvirtam aukšte, ir žvelgti į pilką miesto panoramą, pro mėtinius tabako dūmus. Pasiilgau. Paskutinis vasaros vakaras glosto nuo jaunystės įkaitusią širdį ir tyliai tyliai niuniuoja lopšinę, jai užmigdyti, prieš rudenį, o miego aš dar nenoriu. Noriu žiūrėti į bėgantį laiką, į Tave. Pasakyk, kad šypsaisi, kaip ta pirmą dieną.

Šnekučiuojamės su vienatve, per pieniškos kavos pertraukėles, tarp keturių baltų sienų. “Kokia norėjai būti? Su kuo norėjai būti? Kur esi? Kuo kvepi? Kas panašu į Tave? Dar cukraus?”. - “Man kelia baimę mano jausmai.”

Galėčiau išplėšti visus dienoraščio lapus, bet mes vis vien nepasikeistumėm, tiesa? Nei mūsų sprendimai. Nei mūsų išsiskyrimai. Nebent mūsų vardai. Nepadarėm visko, kad būtumėm tokie, kokių viens kito norėjom. Buvom viens kito blogoji pusė.

- Kokia yra Tavo šalis?
- Pilkas dangus, žali laukai ir daug lietaus. - ir išėjai iš namų, kuriuos sukūriau tik mums. Ir viskas ką darėm buvo, kaip Tu norėjai.

Vėl pakilusi virš žemės bandžiau išmokti skraidyti, bet vėl susilaužiau sparnus, atsitrenkus į murinę sieną. Aš mažytė Tavo gulbė, nulaužytais sparnais. Lieka randai, gylus, negyjantys….

Vėl glostau Tavo vienišą pasaulį. Vėl nudegu pirštus. Bandau įpūsti Tau savo sielą, sielų teoriją išradus prieš metus. Karštu, sūriu vandeniu plaunu veidą. Nepalengvėja.

Leiskit man verkti. Leiskit nepamiršti. Leiskit nekęsti.

Ir tikrai, per dažnai žvalgaus į dangų, nors ir pro gipso lubas.

- Tu tokia….
- Mm….?
- Niekada nenuvilianti. - o aš negaliu atsistebėti Tavo pasirinkimais.

Rodyk draugams

Žilos supynės

2014-08-20

https://www.youtube.com/watch?v=IsytNFvRx8E

Savo vasarą ir jaunystę palikau sūpuotis ant žilų supynių. Toliau slinko beprasmės dienos. Keistai myli. Keistai gyvena. Keistai svajoja, juda ir supasi toliau aplink kitų gyvenimai, o manasis - sustingęs baltame gipse guli.

Jis tyli - ir Jo nebėra. Aš ilgiuos ir aš Jo dar laukiu. Spėju, kad Jį mylėti lengva. Bet jau ne vasara, o jis ne lietus. Nepakeisiu likimo, nei Tavęs… Galiu pakeisti tik save. Galiu atleisti. Galiu išeiti. Galiu pabūti. Dar šiek tiek. Galiu paleisti. Galiu laikyti. Galiu paliesti. Galiu pamišti. Nebemylėti galiu. Užrakinti duris ir išmesti surūdijusius raktus, bet kad ir kiek durų beužrakinčiau- Jis niekada nevaikšto pro duris. Tai gyvenimas. Skverbiasi pro keturių pilkų sienų plyšelius, į sielą, į kraują, į plaučius.

Toks svetimas dangus.  Toks šaltas artumas ir nekvepia Nida rūbai spintoje. O po to gersime vasarą už tai, kad po dviejų savaičių lapai nusidažytų geltona spalva ir gal jau galėsime po juos braidyti basomis. Kol pritrūks citatų iš prancūziško filmo. Pakeisim vakarykščius idealus, kad rečiau verktumėm ir gal dažniau juoktumėmės.  Kad geltonas miestas būtų pilnas meilės. Girdėti pažadai nusės giliam laiko šuliny, kad žadėtumėm naujus, nes norisi kažkuo tikėti. Iš auksinių narvelių išleisim paukščius, kuriems lemta gyventi po atviru dangum.

Lija po Tavo dangumi.

Rodyk draugams

Ar grįžtant į namus mes neprasilenksim?

2014-08-01

https://www.youtube.com/watch?v=XL8MOLCI_t8&hd=1

Tavo vasara išėjo sutemus, kai nieko nebuvo namuose. Be laiškų. Be raštelių.  Lauki jos  su šalta “Coca cola”. Išėjo  paprastai, kaip akimirkos žavesys ir išsinešė iš Tavo akių žalias spalvas. O jei ji ir nebesugrįš, aš niekada Tau to nepasakysiu. Leisiu jos ieškoti nepažįstamose gatvėse, kolos šaldytuvėliuose, keliuose, kuriais kas diena grįši namo, žalioje spalvoje nepažįstamo akių.

Neatlikti darbai  įstrigę  kalendorių puslapiuose. Gal rudeniop pamilsim naujus vardus. Gal kitų metų vasarą ant to pačio vardo rašysim datą, tos dienos, kai tą vardą pamiršim. Ir dar daugybė “gal“ mėtosi po kojom ant nešluoto kilimo. Aš nepajėgsiu viena.

Karštu, nuo kaprizingo vaiko  ašarų, aštriais akmenimis grįstu keliu kas diena grįši namo. Kažkur palikus nusivylimą, apgailestavimą, negrįžtančio laiko. Grįši kokia išėjai, beveik tokia. Tik kaklą apsivijęs nuovargis smaugs ir neleis ištarti  “Labas”.

Ilgiuosi Tavęs.

“-Gal galiu Tave pakviesti vakarienės?

-Nežinau. Aš tiek kartų apie tai svajojau, kad dabar per daug bijau nusivilti.

-Tada aš kviesiu Tave tiek kartų, kol viskas bus taip kaip svajojai.”

Laukiu Tavęs. Sugrįžtančio(s). Išeinančio(s). Ieškau savo laimės barako koridoriuose ir nepopuliariuose miesto klubuose. Vaikštau tomis pačiomis gatvėmis, nes kas kart ten sutinku praeitį. Bijau vienatvės. Bet labai ilgai būnant vienai ir skaičiuojant laiką, bėgantį sienomis,  viskas tapo taip jauku, taip šilta, taip miela, taip savaip kitoniška, kad pamilau save. Pamilau mūsų maištingas sielas.

Rodyk draugams

Mi casa Tu casa

2014-04-04

https://www.youtube.com/watch?v=HiX6fOvC4Uc

Tiek daug iš manęs norėjo jis. Tikėjo. Naktimis mano vardą kliedėjo. Ir niekada netilo jo telefonas. O man jis - tik dar vienas praleistas skambutis. Nebuvau ir aš nekalta, kažkieno buvusi ar busima, kuomet naiviai šypsojaus, kai jis man pasaulį pirko ir statė tiltus, kuriems retas leidimą turėjo. Supratau jį iš puse žodžio. Kuomet užuominomis apibėrė auksu. O, kaip jis žibėjo mano pelenų karalystėj. Kietai vairuoja. Lyg šleikštulio maloniai šypsos. Supykęs - spardo. Ir žodžiais ir kojom. Neverk, tai tik mano svajonės…dabar buvo. Dar  truputis aukso ir supirkism net oriausias sielas. O, kaip žiba Tavo pažadai.

A storm is coming, frank says
A storm that will swallow the children
And i will deliver them from the kingdom  of pain
I will deliver the children back the their doorsteps
And send the monsters back to the underground
I’ll send them back to a place where no-one else can see them
Except for me

Viskas gerai, naktele. Nors labai mėgome auksą ir svajojom apskriet savo miestą su mersu. Bet čia pilna duobių. Viskas gerai. Nors ne apie tokius vyrus svajojome, kuriuos išsirinkome. Ir ne tokias profesijas. Ne tokius kūnus. Ne tokį pavasarį. Ne apie tokius namus. Bet mano namai - vis dar Tavo namai.

Viskas gerai. Tikiu žinau, čia tas variantas, kai klaidingi sprendimai nuves į tinkamas vietas. Ar eisi kartu?

Nors buvai man Klaidas, aš nebuvau Tau Bonė. Mielasis, šios knygos ne apie mus. Nežinai koks sunkus pirmas žingsnis. Palikai vidury juodos gatvės. Nepalaukei. Nepalydėjai. Nebepaskambinai. Neparašei. Ir po to niekada nebeužsukai arbatos. Rūkėm balkone po dvi. Aš apie Tave daugybę istorijų girdėjus, o apie mane Tu nieko nežinai. Sakiau niekada nemylėsiu rudų akių ir Tavo juokas mane gąsdina. Tu buvai tik saldus berniukas ant savo pjedestalo. Nukritęs niekada neužsigaudavai.

Rodyk draugams