BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Be temos’ kategorija

Se esfuma tu Amor

2018-03-11

Labai gali būti, kad šitiek laiko miegojau. Ir pabudau tiktai šįryt su nuo pagyrių plyštančia galva. Ir į mano asjendą sugrįžo pavasaris, po keturių metų pavasario nebuvimo. Ir įkvėpiau aš, irgi po keturių metų pirmą kartą. Ir pradėjau kvėpuoti, nors pradžioj baisiai skaudėjo.

Pasirodo visą mūsų gatvė žino mus. Ir geriau jie už mus žino visus mūsų išėjimus ir sugrįžimus. O ji sėdi šalia. Ir dėlioja viską į savo vietas. Nupirko daug lentynų ir viską mano gyvenime sustatysi į savo vietas. Pasakys man, kada šįvakar man jau bus paskutinė čierkutė ir su kuo galiu išeiti parūkyti. Tai prasmė. O aš pasipuošiu nauja suknele ir postringausiu čia susirinkusiems vyrams apie stiprias moteris, kol jie šypsodamiesi užsimerkia prieš mano ir mūsų būsimas klaidas. Išsiverks ant mano peties, papasakos apie savo buvusias ir busimas, o aš niekada nebūsiu viena iš jų.

Šitą scenarijų aš žinau. Praeitis visada sugrįžta. Grįžta po laiko su naivia šypsena veide:  “žiūrėk sugrįžau, juk manęs taip laukei, juk dėl manęs kažkurią liepą taip verkei”. Nebelaukiu, mielasis, nebenoriu, nereikia. Stovim balkone. Ir pasakoja man, koks jaunas ir kvailas buvo. Kad buvau jo geriausia klaida ir pati stipriausia baimė, kurios iki šiol įveikti negali. Kad prisimena gėdingiausias akimirkas su manimi ir kaip po to visas ėjo tik blogyn. Atsisėda ant kėdės, gailiai,  žiūri į mane ir ilgai stebi, kaip kalbu su kitu, kol užmiega prie apvalaus stalo. Aš irgi viską prisimenu, bet, atleisk, man seniai neįdomu, aš jau nauja telenovelė.

Girdėjau, kad Tu dar gyveni. Kažkur rūkai mano miesto balkonuose. Gal užmiegi nebe vienas, bet vienas pabundi. Turbūt vis dar mėgsti alų ir krepšinį, ir grįžti sekmadienį vėlai vakare. Ir dar girdėjau, kad šį pavasarį nebeveiks tavo kerai.

Rodyk draugams

Nusišypsok, nes mus išskyrė lyguma

2018-02-25

Kažko tai per ilgai nešvinta šį pavasarį, o temsta vis dar per greitai. Palūžtam vienumoje ir vienumoje atsistojam, nes… keista, bet gyventi norisi ir toliau. O ar ir šiandien Tau vis dar  niekur niekada neprivaloma?

….ir aš pykau, kaltinau Tave, dėl daug ko. O, galų gale, Tu elgeisi su manim tik taip, kaip aš Tau leidau elgtis. Parodei, kur sudėti visi mano rūbai ir paskutinį kartą pakartojai, kad manęs čia niekas niekada nelaikė. O aš tik ramiai sėdėjau ir klausiau. Kartojau sau tyliai: “o kaip kitaip atrodo meilė, jei ne taip?”. Ne taip.

Na, o dabar aš vėl princesė. Tik šiek tiek stipresnė.  Ir jau nebeskaudina Tavo gatvė. Ir ji vėl svetima. Ir tu vis svetimesnis. Nors mintis, kad nuo šiol gyvenimas atrodys tik taip, vis dar kažkokia nejauki.  Grįžtu namo, nusiaunu batus ir viskas čia jau taip seniai nebe mano. Pečius užgula nepakeliama vienuma ir todėl kalbuosi su vis pilnėjančia pelenine, kavos puoduku ir ant dugno nusėdusiais tirščiais, su tuoj pražysiančia orchidėja, o su tavimi - ne. O su Tavimi viskas jau iškalbėta. Ir viskas pasakyta buvo dar tada kai kalbėti net nebuvome pradėję. Gal dar ir galėčiau pasakyti tau, kad per tuos metus aš iš tiesų labai pavargau nuo Tavęs, ir kad šiandien pasiilgau šiek tiek, ir kad jau nebepykstu. Ir kad labai gerai atsimenu tą dieną, kai sustojom vienas kitą mylėti. O ji iš tiesų buvo labai senai. Bet tau įdomu niekada nebuvo. “Ir tau neturėtų rūpėti” -atsakytum.

O naktimis paskambina vėlai,  ir kalbina mane apie harmoniją, pusiausvyrą ir turiningumą. Kalbėk, nepadėk ragelio, Tavęs klausyti galėčiau ištįsą naktį, bet pasibaigia sąskaita, pasibaigia mintys ir, galų galę, mes pasibaigę.

Nemaniau, kad dar ko nors norėsiu, bet šiandien aš norėjau užsidėti aukštakulnius. Ir užsidėjau. Ir dar noriu pavasario. To klaikiai šaukiančio ir pjaustančio širdį. Ir pabūti nepriklausoma, nuo to ką tu pagalvosi ir ką tu padarysi.  Ir apskritai nuo nieko. Kas vakarą bučiuotis, o ryte palikti. Ir galų gale pražydus kaštonams įsimylėti dar didesnį nevykelį, ir pradėti dar vieną neskoningą melodramą pavadinimu “kuris stipresnis?”. Nes turbūt dėl to ir norisi gyventi.

Rodyk draugams

Bet šią naktį.

2018-02-18

Praėjo šitiek laiko, ir visi laipsniai nusėdo užmaršty. Ir Tu neprisimeni tos dienos.

Praėjo šitiek laiko ir Tavo mergaitė nebelaukia Tavęs ant palangės sujauktuose namuose.

Praėjo gimtadieniai. Praėjo meilės dienos vienišam kambary. Praeis didžiausios metų šventės. Ir pavasaris praeis. Ir aš neparašysiu Tau. Ir aš nebegrįšiu.

Ar iš tikrųjų mums reikėjo tiek kartu bandyti vėl, kad suprastumėm, jog mums nepakeliui? Nepsėjau padėkoti prieš išeinant, o ko gero tau to net nereikėjo, bet ačiū. už skausmą ir meilę, lygiai per puse. Ačiū, kad buvai žmogus išmokęs mane mylėti. Mmylėti Tave man buvo taip paprasta. O dabar sugrįšiu ten, iš kur kadais mane pasiėmei. Nes visos pradžios prasideda čia. Nes viskas čia apie mane ir nieko Tavo absoliučiai čia nėra. Ir mūsų čia nėra.

Ir aš jau nebegyvenu nulytam balkone, čia negyvena ir pavasaris. Aš vėl pamėgsiu kavą su pienu ir cukrum. Atskambinsiu praleistiems skambučiams, nors tai užtruks. Pasimatuosiu juodą plaukų spalvą ir leisiu savo ranką kažkam paliesti intymiau negu norėčiau. Paragausiu alaus iš jo stiklinės ir pabučiuosiu jo skruostą, nors šaltą ir svetimą, bet aš juk saulė. Ir suteiksiu nors ir šimtą galimybių.

Ateis pirmadienis. Ir mes vėl kursim savo istorijas iš naujo. Ir Tavo mergaitė prie saulės susitiks su berniuku, nešinu baltomis rožėmis. Ir aš bandysiu įsimylėti save, o Tu gal mokysies pamilti kitus. Ir lėtai prisminsim, kas buvom prieš tai.

Bet šiąnakt aš noriu dar taurės šampano ir surūkyti dar vieną. Ir aš pažadu Tau, kad būsiu stipri, bet kartais leisiu sau prisiminti pradžią, o ne pabaigas.

Rodyk draugams

O kas toliau už mus?

2017-10-28

Turbūt NEBEmeilė, jei, kas vakarą grįžus namo, klausi  savęs “ar dar meilė?”. Keliuos trečią ryto, kad, prieš išeinant į darbą, suspėčiau pažiūrėti meksikiečių melodramą. Garsiai isijungiu Enrique Iglesia ir nebesaugau niekeno miego.

Išeinu parūkyti, o visi žiebtuvėliai mano balkone užšalę, nors dar tik tai Spalis. Užsidedu storiausią savo striukę, o žmonės juokiasi, kad aš kaip vasarą. Ir krenta pirmosios snaigės, tik labai abejoju, kad kam nors jos dar rūpi. Turbūt NEBEmeilė, nes neplautų indų krūva kriauklėje stringa gerklėje labiau nei “tavęs pasiilgau”. Pasidažau lūpas raudonai ir keliaju į kažkur. Palieku Tavo rūbus mėtytis, taip kaip atradau.

Gal nemoku kurti namų ir sušildyti sielos. Stringa gerklėje tas žodis, kaip užnuodyto obuolio kąsnis. O Tu juk sakei, kad ne namams kūrti buvau sukurta. Iš ryto per daug skubu ir palieku neklotą lovą, vakare skubu per mažai ir nepaklota lova vis vien  pasilieka.

O prie mūsų vakarienės stalo sėdi du tylūs puodukai. Nesikalba jie ir, žinom abu, nesikalbės. Man jau praėjo tos baimės, kad negrįžti namo per ilgai, kad nežinau, kur esi, ir ar šiąnakt sugrįši. Dabar bjau, kad laikas neina taip ilgai, kaip kad tu namo eidavai, jis eina greitai. Daug ką pasiima nepaprašęs ir nebegrąžina. Jis eina, o aš vis ant Tavo dulkėtos palangės laukiu, apsikrovus popierinėm nosinaitėm ir tabletėm nuo gripo, visa pikta, kaip tas mūsų kaktusas , kurio taip niekada ir nepalaisčiau.

Kažkas išgaravo  taip pat netikėtai, kaip atsirado, palikę gylius įdrėskimus, bet ačiū Dievui, ne randus. Kažkas kūrią gyvybę, net neįtardami, kaip kažkas jiems pavydi.  Kažkas paskambina vis rečiau, kažkas vis rečiau atsiliepia. Kažkas sako “pasiilgau”, nors jiems tai visai nebūdinga, kažko tai visai nepaliečia. Aš kaupiu Maximos maišelius spintoje su idėja kadanors išeiti. Tu atrandi gyvenimo prasmę įmestam tritaškyje ir draugų būry, apilnk aplaistytą stalą. Baigiam išgyventi ir šį rudenį, tiesa? Klausi kitų vis “o kas toliau?”, tačiau savęs to paklausti vis dar nedrįsti.

Rodyk draugams

Paskutinę naktį suliję ir peršlapę kojas

2017-10-08

Būnu pikta. Ir žiūriu iš aukščiau, su tokia saldžia panieka, į Tave. Pameluoju ir iškart prisipažįstu, apgaunu ir net nebandau pasislėpti, garsiai Tavęs nekenčiu ir labai tyliai man Tavęs vis dar reikia. Bet Tu daug žiauresnis.

Apsimetu visažine, o Tu vis klausi “Kodėl?”. Ir man taip sunku Tau prisipažinti, kad Tu dėl nieko nekaltas, kad kalta tik tai aš. Kad laikaus įsikibus praeities ir dar negebu suprasti, jog užaugom, o Tu vis klausi “Kodėl?”. Nes mielasis anksčiau buvau geresnė ir anksčiau buvo geriau.

Visa perlyta laukiu stotelėj penkiolikto autobuso ir seku kiekvieną vairuotoją, akimis, pralekiantį autostrada. Laikaus įsikibus vienos nakties vasaros romano, nes kažkada šventai tikėjau: “turėsiu vyrą, turtingą, gražų ir gerą”. Nes man taip niekas ir neišdrįso pasakyti, kad iš tiesų gyvensiu taip, kaip gyvenu.

Sėdim skirtinguose lovos kraštuose. Tau tiek nedaug tereikia, dar kelių čierkų ir pameluoti sau, kad iš tiesų nevykelis nesi. O man reikia tiek daug… Tiek daug, kad išgeriu per daug kavos iš ryto, per daug cigarečių surūkau. Per daug ilgai verkiu balkone,kai Tu nematai, per ilgai sėdžiu laiptinėj, prieš paskambindama į duris, per ilgai keliu ragelį ir vis vien niekas nepasikeičia.

Vis dar surandam gražių vietų. Bet Tu neketinai manęs pasiimti, o aš neturėčiau čia būti. Likom po vieną, kaip visas pasaulis mums sakė, bet, Tu žinai, viskas bus gerai.

Nemokėjau  ir jau nebeišmoksiu būti Tavo asmenine saule, kurią nešiotumeis kairėj rudeninės striukės kišenėj. Gaminti kaip Tau patinka, su ne per daug druskos ir ne per mažai citrinos. Kalbėti tik tiek, kad Tau nepabostų klausyti ir per daug neklausinėti, eiti kartu pas Tavo draugus ir neišduoti, kad šiandien mums pagyrios. Ir rengtis palei Tavo nuotaikas jau nebeišmoksiu. Ir nebenoriu išmokti. Atsiprašau.

Rodyk draugams

Bėga tavo dienos be manęs

2017-09-04

“Nusiramink, nepakeičiamų nėra” - išgirsti kaskart, imus tikėti, jog kažkam esi vienintelė. Ir šitą vasarą, su bubble ledais rankuose, jau keičia depresuotas ruduo ir miesto švenčių fejerverkai virš šlapių skėčių. Mūsų asjendas pakeičia kambariukas antrame aukšte, be vartų, be ąžuolų, su užsikimšusia kriaukle. Tiesas, kurių laikeis įsikibus, kaip išsigelbėjimo nuo beprasmybės po cigaretės dūmo, pakeiktė vienkartiniai žmonės ir vietos, kurios niekada nebus mūsų vietos. Atsibundi svetimoje lovoje, su nuo pagyrių plyštančia galva, ir supranti, kad ir tu kažką pakeitai kažkuo kitu. Laukia autobusų stotelėje, o aš vis svarstau, ar atpažinsiu iš karto. Turbūt likom pažįstami tik tiek, kad nežinom ar bučiuoti į žandą ar tiesiog pasakyti “labas”, tad paspaudžiam vienas kitam rankas. Daug nejaukios tylos tarp eilučių, vaiskiai žydrų akių, kuriuos, tiesą sakant, niekada nežavėjo. Aš kažkur skraidau, o jis kalba, aš visada labiau mėgau klausyti. Kad pradėčiau kalbėt, man dar trūksta šiek tiek degtinės. “Ir jos bus, jeigu reikia” - sako jis. Ir žinai ką, jos būna. Būna tiek, kiek reikia ir trūputuką daugiau, o po to visą kitą. Ir, galų gale, išmokstam įsimylėti, ne todėl, kad pražydo kaštonai, o iš skurdo ir nevilties. Gal ištiesų taip ir atrodo meilė -  liūdna. Liūdna, kad grįžus skauda visą kūną, bet ne širdį. Kad jaučiuos šiek tiek neteisi, bet tik ne kalta. Kad nepasiilgstu, kaip anksčiau ir paskambinu tik iš įpročio. Na žinai “labas, ar tu dar gyvas? Čia aš, kaip matai, apie tave vis dar nepamirštu pagalvot”. Tai va tiek ir lieka iš tos mano didžiosios  meilės, ant mėnulio briaunos - devyni tušti  alaus buteliukai po sullūžusiu stalu. Valausi makiažą nuo patinusių akių, nes man nebesvarbu ar atrodysiu graži, kai Tu pagaliau grįši namo. O su Tavim Mieloji, man gera visur. Gera skęsti Šventojoj, gera nusivilti saldžiausiais vasaros ledais. Gera net ten, kur gera nėra. Kur skaudžiai smerkia ir parodo, kad ištiesų gyveni ne taip. Na, o mes juk tai žinom, bet gyvenam taip toliau, nes nei lėšų, nei laiko kažkam keisti nėra. Mes kartais mėgstam užsimerkti ir įsivaizduoti kad mūsų ilgimasi taip, kaip ilgimės mes. Kartais mėgstam visą save atiduoti į svetimas rankas, kurios kūria savo istoriją, kurios savo praeitį turi, kurių dalim mes niekada nebuvom, kurioms per sunku mus laikyti. Mes nemėgstam kai atsibostam, bet kartais ir mūms būna atsibosta. Ir viskas gerai, nes dabar visa tai dar neskaudina.

Rodyk draugams

Už tai, kad moterys išliktų gražios ir stiprios, o vyrai jauni ir švelnūs!

2017-01-07

Dabar nėra ko gėdytis, kur slėptis. Tokie nuogi palikom viens prieš kitą. O Tu žinai, kad nemėgstu prieš tave stovėt nuoga. Tad susirenku visą savo drąsa, kuri liko nusėdus kartu su lūpų dažais ant vakarykščių šampano taurių. Aš išeinu, nes ir taip per ilgai užtrukau ten, kur niekas niekada nebuvo mano. Kur nemokėjau prižiūrėt gėlių, skaičiuot biudžetų, sukurt tau namų vien iš savo jaukumo.

Ir vieną pirmadienį, kai visas miestas su visais jausmais užšąlo, aš išėjau, kaip tie stiprūs žmonės filmo pabaigoj, nors nebuvau stipri ir pabaiga gal dar nebuvo. Be minties, kad mane laikysi, pasivysi, paskambinsi. Kad saugosi mano daiktus, ne tik todėl, kad nėra kur jų daugiau padėt ir dalelytę manęs kasryt nešiosies su savim į darbą. Be dramų. Be pykčio.

Ir nei aš, nei tu nenorėjome bloga. Aš dabar trokštu galvoti, kad man tiesiog buvo metas NAMO, ir mes dėl to nekalti. Kad kitur manęs reikėjo labiau nei ten, kur užsibuvau, kad tavęs kažkam reikėjo labiau nei man, ir kad mums tiesiog reikėjo kažko kito. Ir man jau ramiau, ir aš po truputėlį imu jaustis laisva, nuo kvailų baimių, meilių, naivių idėjų, nuo pavydo ir kaltės. Aš tiesiog imu gyventi kitaip, ne iš naujo, nei blogiau nei geriau, tiesiog kitaip.

Iš kažkur atsiradę žmonės sako, kokia aš miela, na o aš mielai šypsausi nutylėdama, kaip kartais nemielai išduodu, palieku, pamirštu. Man sako, lengva tave pamilti, bet tik tiek, ir niekada - mylėti. Kad mano akys tokios ramios ir liūdnos…. O tu pridurtum, kad gyventi nemoku, kad esu didelė ieškotoja naudos, bedarbė. Tebunie. Man šiandien nebe taip jau skauda, ką tu manai. Šiandien aš noriu iš naujo sutikti metus ir pakelti tostus, už ta ikad moterys visada išliktų gražios ir stiprios, o vyrai jauni ir švelnūs.

o Tu juk žinai, kad žinutė kurios lauki neateis. Ji ateis tada, kai laukti jos nustosi.

Rodyk draugams

Be dvylikos minučių dvylika

2016-12-30

Daug raudono vyno šią žiemą. Daug laiko praleisto su tais, su kuriais laiko praleist niekada, regis, neketinai. Daug pasiaukojimų ir daug paukotų kitų. Daug miego, gal net per daug, o sniego mažai. Bet taip buvo ir pernai.

Daug pokalbių pažįstamų, bet svetimų žmonių. Daug pokalbių, kuriuos girdi, bet juose nedalyvauji. Daug žodžių, kurie neišspaudžia jokios minos, bet taip stipriai suspaudžia širdį, kad surukai po dvi.

O aš netapau protingesnė. Ir rūpi man vis dar labiau paverkt dėl meksikietiškai prarastos meilės nei dėl nesutaupytos skalbimo mašinos. Gali sėdėti šalia visas toks suaugęs, ir kalbėti, kad gyvenu lyg šešiolikos, kad pučia vėjai galvoj, kad nemoku dirbti. Ir aš sėdėsiu šalia ir daug dalykų tau pažadėsiu, ir galbūt daug ką darysiu kitaip. Bet ištikrųjų nepasikeisiu. Nes va toks laikas, kai mes jau nesikeičiam. Tad nesmerk manęs labai. Aš noriu tikėt, kad būtent dėl to kažkada mane pabučiavai.

Kad iki šiol tikiu, jog gatvėje dar sutiksiu savo mėlinakį princą. Kad meksikiečių melodramas žiūriu kalba, kurios nesuprantu ir vidury savaitės apsivelku savo puošniausią suknelę su aukštakulnius, o lūpas dažau raudonai. Ir rankomis mosuoju šiek tiek per daug.  Kad štai čia aš - su visom šitom žaizdom, vienatvės šuorais, geiduliais, nesėkmėm ir svajonėm…

Kad ir aš kažkada tave bučiavau butent todėl , kad šiandien tu toks šaltas. Ir kad galbūt Tau vakare ir vėl nebus nuotaikos. Kad daugybė dalykų tau šiandien įdomiau nei aš ir kad mėgsti koketuot su kita, vidury nakties išeiti į klubą.

Todėl linkiu kitus metus sutiksti su tuo, ko šalia nori ištikrųjų, nieko neaukojant. Naujam miesto bare ar senam savo kambary. Keliant šampano taures ar nealkoholinį alų, nieko nesmerkiant, o tiesiog dar vienais metais kartu pasenstant. Saliut!

Todėl linkiu kitais metais nieko nekeisti ir svarbiausia nepasikeisti. Todėl sugrįžtu šiandien į savo kambarį, kuriame nebuvau lygiai metus. Ir pažadu kitais metais nemylėsiu tavęs mažiau, bet ir neaukosiu daugiau savęs.

Rodyk draugams

Arba Tu atėjai ir pasibaigė ji

2016-12-23

Palauk. Pasakyk man, nors taip ir netapom geriausiais draugais, pasakyk man, kieno Kalėdos būsi šiemet? Kam šiemet, mielasis, būsi dižiausiu stebuklu. Pačia brangiausia dovana?

Kai kuriuos griliandos pasensta, sudūla, įplyšta, bet nekieda nesuplyšta ir viska iškenčia kartu, nors atskirai gal būtų geriau, bet tai juk nebūsim mes ar ne?

Ir aš tavo žodžiuose, mintyse, tavo rankose tapau bedarbe, bename elgeta prie tavo namų durų, bet tai juk ne aš ar ne?

Sustokim. Palaukim kol atrasim savo išsigelbėjimus, tokius skirtingus kaip ir mes. Kai vėl įkvėpsim ir nenustosim kvepuot. Kai nustosim ieškoti laimės kituose žmonėse ir pradėsim kurti ją patys. Tada išdrįsim pasirinkti skirtingus kelius.

Visos eglutės nupuoštos blizgučiais, kurie ir ant Tavo veido užsilikę. Atrodo, jau nieko nebenoriu. Ir ne taip svarbu ar busi su manim, kai vanduo į vyną virs. Ir ar sprogstantį dangų stebėsim kartu. Stovi prieš mane, toks manim nesusidomėjęs, ir net lūpų nepraverdamas liepi rinktis tave ar save. Ir gali būti, labai tikiuosi, kad kitais metais aš visada rinksiuosi save.

Ar žinai, kaip vaikystė man pasibaigė? Ir tada atėjai Tu. Arba Tu atėjai ir pasibaigė ji su visais Kalėdų stebuklais.

Rodyk draugams

Čia kiaurą dieną niekas nebebūna brangūs

2016-11-15

Sakai, atrodau šiek tiek pavargus. Nešvyčiu. Ir jau seniai. Ir kitų laimingais padaryti nebegebu, nes pati savąją laimę pamečiau tarp besibaigiančio galiojimo prekių lentynų, tarp sunkių palečių, kurių, tiesą sakant, aš niekada nepakeldavau, tarp nuostolių kasos stalčiukuose. O gal ir kur kas seniau. Vis dar pabundu ketvirtą ryto, kartais apkabinta stiprių rankų, kartais palikta. Ir sapnuoju žmones, kurių seniai nebėra mūsų kambary. Kai visi išeina kažkur, kažkokiais reikalais, palieku viena ir beprasmė, ir klausau liūdnas dainas. O vakarais, išjungus visas dainas, bandau šiltai pasitikti tuos, kurie grįžta į namus. Apkamšyti visus pilkais vilnoniais megztiniais, išvirti kavos su pienu ir cukrum, pašildyt sriubos ir taukšti, taukšti, taukšti, kaip ta šviesaplaukė iš serialo, kuri vėliau susėdę žiūrim kartu. Bet mano savininkas, piktų akių ir paniško juoko, jums pasakytų, kad nemoku kūrti namų. Kad vis lėkštes ne toj lentynoj sudelioju, kad nulaužau gėles, vakarienę dažniausiai persūdau, o prekybos centre išleidžiu per daug. Kad pažadinu jį naktį, eidama į balkoną.

Prisigėrę vyšnių vyno mes nebesibučiuojam. Parūkom balkone ir patylim, savo svorio problemas panalizuojam ir nueinam miegot. Per daug dažnai tavęs atsiprašinėju, kišu nosį, kur nedėrėtų ir slapčia paskaitau žinutes. Bet… atleisk. Norėčiau Tau papasakot, kaip ilgai aš šiandien negalėjau užmigt, kaip ilgai tavęs aną savaitę laukiau, kaip norėjau tau būti graži kažkada ir kaip šiandien visai nebeskaudina tavo visi žodžiai. Bet tau neįdomu arba, ko gero, viską tu apie mane jau žinai. Tad susuku tavo žvilgsnį į iliuzijos popieriuką ir nešiojuos kišenei, lyg šokoladinį saldainį. Ir visiems šaukiu, prikimus, kad aš įsimylėjus. Nors iš tiesų nepažįstu aš tavęs, nors, iš tiesų, labiau bijau negu myliu.

Po visą miestą bastausi, kaip benamė katė ir iškau vietos sau. Neprašmatnios, kur nelytų ir labai smarkiai nesibartu. Su vilties šlakeliu, kad tada atrasiu ir save. Bet ko gero, turėtų būt atvirkščiai. O Tu žadi toli išvažiuoti. Išmokti pasitikėti savimi ir anglų kalbos. Atrodo, kad užaugom tik šiais metais, bet netapom nei geresnės, nei protingesnės, gal tik svetimesnės. Išmokom tokių dalykų, kaip “gyvenimo tempas” ir “nusileisk ant žemės”. Pamiršom dalintis, bet neišmokom taupyti. Pamiršom pasipasakoti. Pamiršom būti kitokios. Pamiršom paragauti pirmo sniego ir sušių, kurių dar niekada neragavom. Prisidžiovinti lapų, prisirinkti konkorežių, laukti Kalėdų, tikėti  stebuklais, atrasti laiko smulkmenoms ir viena kitai. Rodos pamiršom daug daugiau nei išmokom. Bet nepamiršom būti. Ir kartais vis dar kartu.

Rodyk draugams