BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Apie liepą, kuri kvepia vėju ir laisve’ kategorija

Rugiuose prie bedugnės

2014-07-24

Pabandyti… bet laiku sustoti… ir gerumo niekam niekada už dyką nedalinti… Neįsimylėti ir nebemylėti šaltų akių.

Baigiantis vasarai pagaliau atradau savo mėgstamiausią kavinukę, kuri buvo keli žingsniai nuo mūsų namų. Įsimylėjau itališkos muzikos vakarus su Tavim. Ir kavą su šiltu pienu. Nugalėjau savo baimes. Dariau gerus darbus. Buvau stipri. Nesistenk manęs suprasti - tiesiog mylėk mane!

Prisidirbome bėdų. Susipykome su visais savo draugais. Dar nematėm jūros šią vasarą. Gal nebematysim. Bandėm pamiršti “Juos”. Buvom silpnos. Bet visada kartu ir mano pasaulis vertas tiek, kiek Tu jam suteiki vertės.

O kažkur rugiuose pamesti visi mano raktai ir adresai pas Tave. Gal prie bedugnės? Siauroj antraštėj nusitrynus pirmo mūsų susitikimo data. Sėdėjom nuleidę drėgnas kojas. Ant obels sunoko mūsų obuoliukai. Neparagavom. Ieškojom laimės toj pačioj bedugnėj, o mus vis vijosi brangus laikas.

Rodyk draugams

Kaip skaudžiau nukristi Tu nebežinai

2014-07-16

Pusė prabėgusios vasaros ant netaisytų svarstyklių sveria, buvo daugiau lietaus ar saulės. O visko, vis vien, buvo tiek, kiek ir reikėjo. Tik laiko vis pritrūko man. Neišmokei lyg šiolei Tavęs pasivyt. Ir nepadeda čia man net aplamdytas senas reno.

Tiesiog, reikia man Tavęs. Savo ir mūsų gyvenime. Kambaryje mūsų. Kur nevysta gėlės. Šiandien dar nevysta, leisk tuo patikėt. Tikėk ir Tu, ir nepranašauk ateities, bent po kol kas. Žinau, kad negali amžinai, bet bent kol kas pasilik čia. Prašau. Gražūs Tavo juodi garbanoti plaukai.

Galvos skausmas didesnis už širdies. Ir taip gerai. Taip geriau nei buvo prieš tai. Mano draugai šiek tiek savanaudžiai ir aš juos šiek tiek savanaudiškai myliu.

Užsivilkusi raudoną suknelę švenčiu gimtadienį, kurį visada pamirštu, nes dažnai neteisingai prioritetus sustatau į lentyną šalia, dažnai, neteisingai neperskaitytų knygų.

Ir neteisingai ilgiuosi neteisingų žmonių.

Vis dar labai Tave myliu. Bet taip ir neišgirsta manęs mano mylimi žmonės.

Mano dainos per liūdnos Tau.

Nuvažiavusi į Tavo miestą nerandu savęs ten.

Rodyk draugams

Šalto, šlapio miesto ir pilkų skėčių mano vasara

2014-07-11

Daug mėtinių cigarečių pamestų naujo rankinuko dugne. Po to išsirikiuoja barako balkonuose ir skęsta juoduose dūmuose, mintyse ir dar juodesnėse svajonėse kiekvienas sau. Savoje vasaroje.

Mes ir. Sėdėjom ant laiptelių. Ir nebeskaičiavom kelinta čia mūsų liepa ir cigaretė, sutirpusi lūpose ir nuorūka nusėdusi stiklainio dugne.

Pagaliau išmokome važiuoti. Dabar galėčiau nuvažiuoti į visus Tavo svajonių miestus, bet Tavęs nerasčiau ten. Tu nebemoki svajoti.

O kartais savo vasaras leidžiame toli. Čia laikas sustoja. Atsisėda ant palangės šalia apvytusios palergonijos ir žiūri susikrimtęs į žilas barzdas, į senatvę, į mirtį, kurios aprašyti taip nieks ir neišmoko. Varto dulkėtus albumus, prikimštus nespalvotų, suplyšusių nuotraukų. Liūdnai linguoja galvą. Čia niekas niekada nefotografavo jūros.

Glaudžiu skruostą prie stiklo, už jo sušalęs miestas. Žiūriu kaip lyja ant manęs. Žiūriu kaip sustoju. Žiūriu kaip laukiu. Kaip įsimyliu kažkieno akis. Žiūriu kaip prabėga pro šalį. Labai džiaugiuosi, kad kai kurių  žmonių į savo dienoraščio lapus niekada neįrašiau.

Bet vis vien vakarui sutemus už juos meldžiuosi vėl.

Rodyk draugams

Aviečių kvepalai

2013-07-25

Paseno sienos su mūsų prisiminimais. Ir nebespėjau skaičiuot sutiktų vardų, veidų pamilti. Paleidau iš rankų slidžią savo gyvenimo tėkmę. Ir stebėjau. Tik stebėjau. Kaip jie bėgo pro šalį, retsykiais primerkdami akį, ranką ištiesę ir kvietę drauge. O nieko tada nesinorėjo, jokių norų tada neturėjau, ir buvau kažkuo panaši į tave. Nebuvo nei linksma, nei gera. Buvau kažkuo panaši į tave. Tirpo cigaretės lūpose ir puošnūs žodžiai. Tik po krislelį kartėlio, ir meilės, ne visada grynos, ant taurės kraštelio užsiliko ir toje taurėje sustojo laikas. Mano jaunystė, sudėvėta lyg laimingoji suknelė, kavos puodeliai, kuriuose nuskendo nerūpestinga vasaros tyla, tos penkios sekundės, per kurias tavo akis įsimylėjau. Penkios sekundės amžino jausmo, kuris ir kaulus sudūlėjusius į gyvenimą prikelia.

Kai tu atėjai, nepasikeitė nei dangus ir rytai, tikėsi tu ar ne, liko tie patys. Degtinė vis dar saldi ir oras vis dar kvepia avietėm. Ir rūsiuose vis dar šalta ir drėgna.  Į mylimų gyvenimus sugrįžo meilė, jie ir juokėsi ir verkė, prisiekė man daugiau neįsimylėt ir po paros rodė nuotraukas jau kitų meilių, įtikinėjo, kad tai gražiausias žemėj, o nieko gražaus aš tada ten nemačiau.  Čia tik aš. Aš nebejutau tos drėgmės ir šalčio. O gal laiko tiems jausmams nebeturėjau, aš buvau pilna tavęs. Tavo svajonių ir tavo jausmų, tavo  baimių ir meilių tavų…aš buvau tu. Dalis kažko, ko net nepažinojau.

O kaip greit užsimiršta, kad nežinau mėgstamiausio tavo filmo ir kokią arbatą mėgsti. Ir kokia nebesvarbi pasidaro mėgstamiausia tavo spalva ar pavardė. O gal vis gi tai žinoti reikėjo….

Mano saujoje miršta avietės. Ir šaltos jų sultys varva mano riešu į išsausėjusią žemę. Oras šiandien sklidinas cukraus. Ir rytais mane vis dar pažadina paukščiai. Ir aš tas jų dainas  niūniuosiu po šaltu dušu ir dar vakare, prieš užmigdama. Ir pasiilgsiu tavo jaunystės, bet ilgėtis žmogiška. Man patinka tai labiau nei tavo gyvenimą gyvent…”

Rodyk draugams

Apie baimę ir laimę iš Tavo rankų

2013-07-11

Ar matai dar viltį, mano meilę, languose, seniai beržais susprogusiuose? Ar matai jų kančią, kuomet grumiasi su vėju ir eilinį kartą pasiduoda. Aš tuos langus, mano meile, labai seniai įsimylėjus. Ar matai gatves, ne vieną karą nešusias? Aš tų karų, kaip maža mergaitė lygi šiol bijau, atleisk…bijau ir vyno, jis mano lūpomis pasauliui mano skausmą dalina. Bijau akių Tavo. Bijau suprasti, kad eilinį kartą patikėjau žmonijos išpūstu burbulu, iš muilo. To žodžio, už Tavo šypseną gražesnio. Galbūt už patį Dievą galingesnio. Skambesiu į pokštą panašaus. Mielasis, ar gali būt, kad bijau aš LAIMĖS? Ir enkuosi būt stipri, geriau nei laimę. Kiekvieną dieną pėdom kruvinom pasaulį apibėgti, jei prireiks. Išrėkti sielą, skausmo pilną, man tinka tai labiau nei juoktis. Renkuosi plaukus be laiko baltus, nei džiaugsmo kupinas akis.  Bučiuoti antkapius geriau nei Tavo lūpas, jie nedegina ir neprimena, kokia esu silpna.

Man patinka gyventi ir likti jaunai viduje, o ne išorėje, nes myliu visas savo raukšleles ir žilus plaukus. Jie primena man kaip su juo buvo sunku, bet šaunu. Primena kaip kaulus laužė jo ambicijos, didelės ir banalios. Visas sistemas, kurias sukūrėme gyvenimui palengvinti, bet gavosi atvirkščiai. Pusę metų kurie mano mano kūną į tūkstančius dalių supjaustė ir padovanoji jį, kuris tą patį su mano sielą padarė.

Aš jau nebepykstu.

Rodyk draugams

…Ir aš nieko nedarysiu, tik penkias savaites auginsiu plaukus, dėl Tavęs

2012-08-24

…ir kiekvieną dieną, iš trisdešimt penkių, apie Tave galvosiu.

Kiekvieną rytą, kai saulė patekės vėliau nei vakar. Kiekvieną valandą, kai sunkiais lašais, per mūsų langą, vasara varvės į nebūtį. Ir kai laukinės aguonos nužydėdamos dainuos, kaip pasiilgo vasaros ir kokie pikti rudenį laukai. Kai mūsų kambariai prisigers rodyklių dūžių, tokių greitų, lyg bėgtų jos pas mylimą. Tu būsi tas, dėl kurio aš bėgsiu per rudenius, į žiemas, į piktus laukus. Tu vis dar būsi man vasara, kai medžiai nebepamins lapų kvapo, o pakelės užmigs ledo glėbiuose. Tas pas kurį aš eisiu, eisiu per vaikystę, per jaunystę, eisiu į senatvę. Tu būsi toks, koks buvai. Lauksi su vaiko šypsena veide. Ir mes vėl būsime maži.

Ir kiekvieną sekundę, kuri supsis šilkinėse voratinklio gijose. Akimirką, kuri praleido šansą, tapti nuostabiausia mano gyvenime. Kai viskas tirps. Tuštės braškių laukai ir raudonuos bruknynai. Cigarečių dūmai belsis vėl į balkonų duris ir į pasiklydusią sielą, aš vis dar lauksiu. Lauksiu savo devynių minučių laimės, kurioms penkias savaites plaukus auginau.

Ir Tu, apgirtęs nuo karšto pienių vyno, glostai mano ilgus plaukus. Sakai, jie kvepia liepom, kurių kvapą mes abu pamiršę. Tu sakai girdi, kaip juose smuikuoja žiogas. Visai kaip tomis naktimis, kai nebuvom drauge. Kai šalia savęs girdėjom svetimus balsus. Kai į savo dienas žvelgėm lyg į nematytą kiną. Ir išsekinę savo vakarus, miegot nuėjom ne kartu. Kai dar buvom silpni po viena. O, meile, aš maniau, jau nesugrįši. Aš Tavęs lyg vasaros laukiau penkias savaites ir penkis metus.

Ir viskas ką sakai, jau tampa istorija. Tačiau kalbėk…

Rodyk draugams

Po dvidešimt keturių valandų prasidės nauja diena…

2010-07-31

Ne iš lėto, ne po truputį…Netikėtai. Žaibo staigumu. Aš išnyksiu iš Jo gyvenimo. Visam…Net prisiminimuose negrįšiu…niekada. Nes nenoriu niekam būti galvos skausmu, šiukšlė po kojom, bloga asociacija…o ypač Jam.

Išdrįsiu, nors rankos gal virpės. Nesigailėsiu, nors gal dar ir nepadariau visko ką galėjau.

Susinaikinsiu Jam. Ir sunaikinsiu Jį sau. Savo naujausią meilę pačiomis gražiausiomis akimis. Pirmas gražias žinutes, nereiškusias man nieko, ir šiurkščias paskutines, tapusias viso gyvenimo svarba. Kaip eilėraštį galėčiau visas jas Jam padeklamuoti, o Jis taip ir neprisimintu, kam buvo jos skirtos. Sunaikinsiu visas sukneles, kurias saugojau Jam ir dar vienam mūsų susitikimui. Jis visus juos atšaukė. Ir Jo gyliai įstrigusi atvaizdą, kurį taip gerai išmoko atkopijuoti mano sapnai ir praeiviai gatvėse. Rytą, kai iš niekur širdyje atsiradęs džiaugsmas privertė tylomis ištarti Jo vardą. Man liko para, kad pamirščiau Jį…O Jis taip toli…ir čia šalia. Prieš mėnesį pamačiau berniuką su tuo pačiu megztiniu ir nedrąsių žalių akių žvilgsniu. Dabar bandau užmiršti vyrą, sutrypusi man širdį ir savo vienatvę  taip greit nužudžiusį kitos glėby.

O aš pamesta ir nusižeminusi padovanosiu Jam paskutinę žadėtą rožę. Ir susinaikinsiu Jo akyse. Jis nieko nematys ir nepajus. Neleisčiau, kad Jam skaudėtu…Jam ir neskaudės. Tik gal raudonų rožių žiedlapių lietus Jam primins mane…ir Jis tikės, kad kažkur toli vis dar Jo laukiu. Tik ir…gal… O aš jausiu viską…Man skaudės. Tai aš lysiu prie Jo kojų…Po dvidešimt keturių valandų prasidės nauja diena…Visai visai nauja…Tik Jis dar nežino, kad ten Jo nebebus.

Paskutines valandos ir minutės…O Jam jų visai ne gaila. Mes nebeturim laiko…o gal dar galim suspėti?

Dar kartą praeisiu pro vietą, kur pirmą kartą pamačiau savo berniuką ir atsisėsiu ten kur Jis sėdėjo. Atsistosiu ten, kur aš stovėjau. Prisiminsiu viską, kad po to visam laikui užmirščiau. Kad dar tūkstantį kartų eičiau pro tą vietą, pro Jo sėdinčio ir stovinčios manęs šešėlius ir….nieko nebe paminčiau. Aš svajojau, kad Jis mane sustabdys iki paskutinės sekundės…

Ir man raką ištiesė galantiškas jaunuolis. Aš sutikau eiti su Juo, tik vėliau sužinojau, kad Jis vardu Rugpjūtis. O Jis nieko nežinos ir nepamins…

Tik gal raudonų rožių žiedlapių lietus Jam primins mane…

Rodyk draugams

… VA TAIP ATRODĖ MŪSŲ LIEPA!!!

2010-07-30

Aš jaučiu laivę, bet kodėl man niekas nesakė, kad ji panaši į tuštumą…Išsivadavau iš taisyklių, bet nežinojau, kad taip išduosiu pačią save…Bet sunkiausia-stovėti pusiaukelėj, žiūrėti į ten iš kur atėjai ir suprasti, kad vis tiek niekada tokia jau nebebūsi kokia atėjai, atsisukti į ten kur eini ir suprasti, kad pasiekus kelio galą tapsi viena iš tų, kurių taip nekenčiu:belaisvė išdavikė, nusikaltus tuštuma.

Kitokia. Tačiau bijau, kad Jis tai sužinos. Ar netampu tokia kaip visi? Nutylėdama, kai nepritariu, ragauju gyvenimo pusę, kuri man neskani. Dalinu save tiems, kurie man nepatinka. Kurie to neverti ir niekada nebus verti. Užgesinu liūdną žvilgsnį, kad visi galvotu, juk aš viena iš jų- atbukusi. Rimčiausius klausimus juodu jumoru užglaistau, nes niekam nepatinka rimti. Formas ir tiesas matau tik pirštais apgraibytas. Akyliau žiūrėti nėra tikslo, nebemadinga. Išmokau šitą rolę, ja paprasta ir patogu vaidinti: visada, o svarbiausia visiems sakyti TAIP, būti tik vienoje pusėje- savo, ir niekada neklausti- o kur tai nuves? Dabar aš pažįstu viso pasaulio žmones, bet nei prie vieno iš jų man draudžiama prisiliesti. Dabar visur yra mano namai, bet nei vienuose iš jų aš nesijaučiu saugi. O numarinti ilgesį, pamiršti meilės skonį ir ne taip jau sunku…bent jau taip sakė Ji. Su ašarom kovoti nereikia, šiais laikas jos tik dar viena madinga makiažo priemonė. Ir masinis svajonių genocidas. O kam jos? Pasaulinis “noriu”ir “reikia” karas. Visi puikiai žino kas nugalės. Kas dabar aš? Aš dabar tokia panaši į Ją- tik gal mažiau įgudusi daužyti širdis, silpnesnė ir ne tokia geidžiama vulgarios pasaulio puses. Bet Ji mane visko dar išmokys taip, kaip kažkas  išmokė Ją. O kas…?

Mūsų spontaniški šuoliai į įvairaus tipo ir saugumo avantiūras. Ir nuo sapnų, per daug panašių į realybę, pavargusios naktys. Mūsų kambarys, aptemęs nuo vienatvės. Mes naktį maudomės lediniam vandeny ir supamės geležinėmis sūpuoklėmis…Ir aš nebesvajoju apie Jį…ir Ji nebesvajoja apie Jį…Aš apsivilkusi laimingąją suknelę einu ieškoti naujo nuotykio.

Bet nemeluosiu..Man visai patinka ši laisvė. Man patiko taip skaudžiai išduoti save. Aš stoviu pusiaukelėj ir žinau-aš eisiu iki galo kartu su Ja. Tik aš dar nežinau ar pasiryš Ji eiti iki galo su manim. Aš žinau, kad niekada nebebūsiu, kokia buvau. Bet gal taip ir geriau? Man truputi gaila tos…bet Ji buvo per daug naivi, per daug įsimylėjus, per daug griežta sau ir kitiems…

…Jai… O dabar Ji myli mane ir dar kartais aš myliu Ją. Ji nebebijo manęs, o man ne kyla noras Jos teisti.  Man nusispjauti ant kitų, taip kaip jiems nusispjauti ant manęs. Aš nebežinau kas yra gerai, o kas,po velnių, blogai. Dabar mes dažnai būname šiukšlėmis sergančiame mieste, kartais svetimuose cigaretėmis kvepiančiuose butuose. Ji geria ir rūko,o aš tiesiog negalvoju. Apie nieką. Apie Jį ir greitai gimsiančią meilę. Apie Ją ir greitai gimsiantį pasibjaurėjimą. Apie save…buvusią…esančią ir…busimą. Stebiu pigią gyvenimo parodija ir užtvirtintai, tačiau be patirties ją vaidinančius aktorius…Man  kartais patinka…Kartais įdomu…Neblogas spektaklis…Atbukę nuo vaidybos aktoriai su geismo iškamuotom akim ir mėnesio trumpumo aštrus siužetas.

… VA TAIP ATRODĖ MŪSŲ LIEPA!!!

…ji buvo braškių ir jogurto skonio su trupučiu druskos…

….O KAIP ATRODYS MŪSŲ RUGPJŪTIS?

Rodyk draugams

Trys paros kai mus skiria tik durys

2010-07-29

Kaip seniai ir kokia graži buvo mūsų pradžia. Tu jos net nebe pameni, o ir aš prisiminiau tik dabar, kai prie mūsų taip greitai šliaužia šalta tyli pabaiga. Tu jos net nematai. Tu tik dar pasakyk…Žinau, mes nebe turim laiko…bet pasakyk, ar tai Tu mane palikai? Ar vėl apkaltinsim mano likimą? Ar tai aš vėl padariau kažką blogai, ar per daug gerai? Mes du niekingi melagiai. Žinai Tu man pažadėjai…daug man pažadėjai… Pažadėjai man vieną dieną. Aš Tau prisiekiu man būtų jos pakakę. Prižadėjai artumą. Tai buvo viskas ko norėjau. Prižadėjai nebūti toks, koks buvai. Ar ne per daug prisižadėjai brangusis? Žinau ką Tau pažadėjau…nedaug, bet tai turėjo būti amžina…Aš prižadėjau sau…ne Tau…tik sau kovoti dėk Tavęs iki pabaigos. Ar jau pabaiga? Atsakyk brangusis? Ar ištesėjau savo žodį ar pamelavau?

Žinau…Tu man pasakei man dar nepaklausus. Bet nebūk žiaurus! Sušauk garsiau! Čia kažkas verkia. Čia garsiai verkia mano širdis. Ir aš neišgirdau …nenorėjau išgirsti…

Aš buvau Tau labai gera…Tu man- be proto abejingas. Aš labai ilgai beldžiausi į kruvinas nuo mano krumplių duris. Tu apsimetei kurčiu. Apsimetei, kad nieko nėra. Aš apsimečiau kvaila. Apsimečiau, kad nepatikėjau…Ir aš vis dar ten stoviu…Kartkartėmis padaužau į lipnias nuo kraujo duris. Bet jau rečiau. Tu irgi vis dar ten užsidengęs ausis. Kartkartėmis jas atsidengi pasiklausyti ar nesiliovė beldimas. Liko trys dienos…Trys dienos prie Tavo durų…aš jau lyg ir norėčiau eiti, nes lyg ir supratau, kad Tu jų neatversi…bet jau pabaigsiu laukti pabaigos.

Ir pravirkstu…Garsiai iš visos širdies… nesusilaikau…Bet, ačiū Dievui, tu užsidengęs ausis. Tik pavieniai praeiviai. Ir gailestis jų akyse kvailei laukiančiai prie durų, kur ryškiai krauju užrašyta “NESULAUKIAMAS”…Ir liepos lietus…taip plaunantis tas pačias Tavo duris…to užrašo jis taip ir nenuplovė…ašarų taip pat…

Trys paros kai mus skiria tik durys ir prieš akis amžinybė, kai mus skirs nežinojimas ir nepažinojimas…

Užsidenk ausis brangusis, nes aš sukaupsiu paskutines jėgas ir dar kartą pabelsiu į geležines duris…dar tris paras ir tris dužius, ar tiek atleisi man? Ar tiek užteks, kad bučiau išpildžius pažadą?

Ar tiek užteks, kad trys paros leistu man išeit ir palikti Tave nežinomybėj?

Rodyk draugams

Objektyvi meilė

2010-07-21

Aš to nepažįstu…

Tai neturi vardo…

Šis žodis neišsakytas…

Jo nėra jokiame žodyne, tarmėje ar simbolyje…

Tai nėra chaosas ar mirtis…

Tai yra forma, bendrystė ir būdas…

Tai yra begalinis gyvenimas…

Tai yra LAIMĖ.

Tu temoki iš Jo priimti vien laimę…bet Jis toks pat žmogus, kaip ir Tu. Jis kenčia- Tu nusisuki. Palaiminti tie, kurie tiki nematę. Akli tie, kuriems reikia įrodymų. Juk savo sielos Tu nematai. Ar tai reiškia, kad jos ir neturi? Turbūt neturi…Net prisiminimai neamžini. Grožis ne amžinas. Amžina tik tai meilė, kaip kokie amžini jausmai. Nėra ir nebus laimės be skausmo. Skausmo be laimės. Nėra nei grynos juodos, nei grynos baltos. O žmogus be jausmų tik mechaninis robotas. Gyvenimas be jausmų tik nuobodi monotonija. Ir jei jau esi tokia drąsi, kodėl taip bijai verkti, taip bijai mylėti- juk toks Tavo likimas? Toks visų žmonių likimas. Galų gale- kiekvienas mes savo likimo kalvis. Kodėl išmokai iš manęs blogą pabaigą, bet taip ir nesugebėjai išmokti gražios pradžios? Pažiūrėk į mane ir pasakyk, ar Tau tikrai taip nereikia mano meilės? Aš vis dar galiu ją užmušti. Jei Tau tikrai jos nereikia, aš dar galiu Tave užmiršti….Ir vis dėl to, nėra nieko amžino…

Vadinasi, dar daug kam nėra sukurti žodžiai…

Rodyk draugams