BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

O vis dėl to kaip gaila

Šitiek daug kalbamės apie meilę, o Tu vakarais skaitai knygas apie ją. Gal tai jausmas, kai kiekvieną vakarą praleidi jo namuose, bet vis tiek kaskart prieš išeinant bijai, kad šįsyk jis nepalydės. Nebenorės lydėti. Ir pro jo balkoną žvelgi į jūsų pabaigą.

Ir viskas laikina. Laikinas pavasaris tirpsta mūsų lietinguose delnuose užleisdamas vietą kažkam, ko mes dar nejautėm. Bet laikiniausia ką mes turime, tai gyvenimą, mirtį ir meilę. O aš sugrįžtų kas vakarą pas Tave, kad priminčiau jog už tai laikinesnė esu aš. Ir sukuriu dramą iš vėjo, iš tavo neapgalvoto žodžio, įskaudinu mus abu ir išeinu, nes kažkada man taip patiko, kaip priversti Tave žiūrėti filmus, kuriuos tariuosi mylinti, kuriuose tariuosi atradusi save.

Kažkodėl kažkada turėjau pamilti lietų, ir netekti jo vieną pavasarį, kai gėrėme degtinę ant jo sofos. Ir nakties, su viskuo kas buvom, su visa dienos šviesa. Kažkodėl naujųjų metų naktį turėjau pabučiuoti nepažįstamąjį ir dabar kiekvieną rytą pabundu jo lovoj. Ir kartais švelnios jo rankos neleidžia man kvepuot. Ir sugalvoju aš jam šimtą vardų, o nei vieno tikro ir klimstu vis gilyn. Negailėk manęs, aš visada vienoje saujoje laikau sugniaužus laisvę. Aš visada šiek tiek pasiruošusi išeiti, pasidažius raudonai lūpas.

O visa šalta ir juoda mažytė mirtis įsitaiso mūsų mylimų žmonių gyvenimuose ir kažkaip nebejauku šalia jų stovėti, apkabinti nejauku, nors visada myliu, o jie kvepia mirtim ir dar ilgai ja kvepės. Bet apie ją vėliau. Ji tokia mažytė, bet jos per daug pas mus. Ir gražiai tu užputi žvakes ir pjaustai širdį man verkdama.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą