Ne todėl, kad aš viena iš jūsų
Nusišypsok, nes mus išskyrė lyguma
Apie liudesį dainuojanti | 2018-02-25 | komentarai (2)

Kažko tai per ilgai nešvinta šį pavasarį, o temsta vis dar per greitai. Palūžtam vienumoje ir vienumoje atsistojam, nes… keista, bet gyventi norisi ir toliau. O ar ir šiandien Tau vis dar  niekur niekada neprivaloma?

….ir aš pykau, kaltinau Tave, dėl daug ko. O, galų gale, Tu elgeisi su manim tik taip, kaip aš Tau leidau elgtis. Parodei, kur sudėti visi mano rūbai ir paskutinį kartą pakartojai, kad manęs čia niekas niekada nelaikė. O aš tik ramiai sėdėjau ir klausiau. Kartojau sau tyliai: “o kaip kitaip atrodo meilė, jei ne taip?”. Ne taip.

Na, o dabar aš vėl princesė. Tik šiek tiek stipresnė.  Ir jau nebeskaudina Tavo gatvė. Ir ji vėl svetima. Ir tu vis svetimesnis. Nors mintis, kad nuo šiol gyvenimas atrodys tik taip, vis dar kažkokia nejauki.  Grįžtu namo, nusiaunu batus ir viskas čia jau taip seniai nebe mano. Pečius užgula nepakeliama vienuma ir todėl kalbuosi su vis pilnėjančia pelenine, kavos puoduku ir ant dugno nusėdusiais tirščiais, su tuoj pražysiančia orchidėja, o su tavimi - ne. O su Tavimi viskas jau iškalbėta. Ir viskas pasakyta buvo dar tada kai kalbėti net nebuvome pradėję. Gal dar ir galėčiau pasakyti tau, kad per tuos metus aš iš tiesų labai pavargau nuo Tavęs, ir kad šiandien pasiilgau šiek tiek, ir kad jau nebepykstu. Ir kad labai gerai atsimenu tą dieną, kai sustojom vienas kitą mylėti. O ji iš tiesų buvo labai senai. Bet tau įdomu niekada nebuvo. “Ir tau neturėtų rūpėti” -atsakytum.

O naktimis paskambina vėlai,  ir kalbina mane apie harmoniją, pusiausvyrą ir turiningumą. Kalbėk, nepadėk ragelio, Tavęs klausyti galėčiau ištįsą naktį, bet pasibaigia sąskaita, pasibaigia mintys ir, galų galę, mes pasibaigę.

Nemaniau, kad dar ko nors norėsiu, bet šiandien aš norėjau užsidėti aukštakulnius. Ir užsidėjau. Ir dar noriu pavasario. To klaikiai šaukiančio ir pjaustančio širdį. Ir pabūti nepriklausoma, nuo to ką tu pagalvosi ir ką tu padarysi.  Ir apskritai nuo nieko. Kas vakarą bučiuotis, o ryte palikti. Ir galų gale pražydus kaštonams įsimylėti dar didesnį nevykelį, ir pradėti dar vieną neskoningą melodramą pavadinimu “kuris stipresnis?”. Nes turbūt dėl to ir norisi gyventi.

Patiko (4)

Rodyk draugams

komentarai (2) | “Nusišypsok, nes mus išskyrė lyguma”

  1.   liuciferis rašo:

    Man patinka tavo jausmų išliejimo forma, malonu skaityt nors istorija ne apie laimingas akimirkas, bet priverčia nusišypsot, graži kuryba.

  2.   pirmyn rašo:

    Gražu. Tikra. Pažįstama.

Rašyk komentarą


El. paštas