BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mes pričiupsim pavasario vėją

Gera ir bloga, vienu metu, šalia Tavęs.  Neišdrįstu kartais prieiti arčiau, ištarti “labas”,  kažką kvailo pakuždėti į ausį. Nemoku būti tokia, kokia įsivaizduoju esant. Per vėlai supratau, kaip žavu nelaimingai įsimylėti. Supratau, kuomet sutikau savo meilę. Regis, šįsyk, laimingą. Ir mūsų žodžiai tobulai ramūs, tobulai juodi, tobulai gilūs. Gyvi. Tokie laimingi. Tokie kaip pabaiga.

Laukiu svečių visą dieną, jiems atėjus neatidarau durų. Laikas viską atitolins, atsibusim ir nebepažinsim. Bet prižadu atsikelti anksčiau ir laukti vasaros kartu su Tavimi, kaip išsigelbėjimo, kurio mes verti, net jei verti ir nesam. Kaip antro šanso sau, net jei nieko ir nekeisim. Užmerksiu tavo akis ir papasakosiu, kad užaugom didesni nei iš tiesų užaugom. Ir kad meilė pas mus buitimi niekada nepavirto. O visos tavo  nuodemės, tai tik juodos avelės, kurias segiesi į suveltus plaukus,  prieš svetimus vyrus. Bet tai tik tol kol atsimerksim. O iš tiesų, visada laukiau tik vieno svečio.

Kažkas mums parašė: koks milžiniškas skirtumas - būti drauge nes kartu yra gera ir būti drauge nes atskirai blogai. Kažkas teisingai mus suprato. Viską ką jaučiam įrišam tauriam meilės pavidale, kai ko gero net nežinom, kokia ji yra. Ir ne taip jau tai svarbu, kaip ji atrodo. Ne taip liūdna šiandien, jei jos nėra tarp mūsų ir niekada nebuvo. Nebejauti šalto lietaus ir peršlapusių batų, skausmo, kai atsitrenki į sienas, iš odos ir sielų. Ir jausmo, kai ateina pavasaris visai be laukimo. Šiandien man tikrai nesvarbu ar tu man vėl pameluosi ir pasakysi, ką laukiau išgirsti. Šiandien  man svarbiau, kad nesiliautum kalbėti su manimi. Net kai viską viens kitam  išsakysim arba nieko viens apie kitą nebežinosim. Mes visada galim  susutoti ir pakalbėti apie nieką, kuriame už visų daugtaškių ir atodusių žodis po žodžio sutaplinsim visa save.

O vėliau gal išmesim  kaip šiukšlę, kuri apsvaigindavo mane vien savo žvilgsniu, šiukšlę, kurios prisilietimas man buvo vertingesnis už visus milijonus…

- Laikykis - man sakai ir išeini. Atsibundi ir pavasaris, o net nespėjai jo laukti.

Na, o aš tik mažytis paukštelis, kuris kas vakarą savo “bloguose” rašė kaip išskris. Aš tik paukštelis su kojomis ir žmogaus vardu, kažkam pačiu gražiausiu, tas kuris sparnų neturi.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą