BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kodėl visos gėlės nužydi mano rankose?

Rytai virsta vakarais. Gyveni arba tiesiog lauki dar vieno ryto, dar vieno vakaro. Sekmadieniais vis neprisiruoši atsiversti knygos, paskambinti, atsigulti anksčiau, o vakarais venomis vis dar teka jaunystė. Ir retsykiais leidi sau ryškiau pasidažyti, perdaug išgerti ir kokietuot su pasauliu.  O Tu leidi sau mylėti ir sutirtpti glėby lyg pliusinėj temperatūroj besvorė snaigė. Pabusti silpna rytais.

Šiandien gaila, kad ne mes visas tas dainas apie meilę ir degtinę sukūrėm. Kad taip ir neišdrįsom susipažint su žmonėmis, su kuriais kadais mylėjomės svajonėse. Dėliojom jiems įvairiausius vardus ir jų skruostus dažėm neoninėm spalvom. Galiausiai supranti, kad labiausiai tinka jiems tikrasis vardas, kurio taip ir nepaklausei. Tikiuosi kada nors atleisi man, kad vakarais vis dar apie Tave pagalvoju.

Sakinio gale dėlioju nieko nereiškianti “iš kurios pusės pažiūrėsi”. Ir tau tai keista. Velniškai bijau paslysti, bet nesutinku griebtis tavo parankės. Ir kaip sugedusi plokštelė kartoju: “meilė  - auksas kvailiams”. O tu šypteli retkarčiais. Nesupranti, kam ta ironija. “Bet man patinka” - galų gale sakai ir pasiūlai parūkyt.

Niekada pabaigoje taip ir neparašiau “ir visgi kaip gerai, kad susitikom”. Kad gėlės nužydi mano kambary. Kad labiau ilgiuosi plinaties ir lietaus, o ne jų tikrųjų vardų. Kad labiau myliu praeitį, nei dabartį. Kad dabar labiau mėgstu jazminų arbatą. Ne žalią. Bet tu turbūt žinai.
Žinai, kaip skauda, kai pajauti kad net karščiausios lūpos prisilietusios prie tavųjų atšąla. Ir švelniausios rankos liesdamos tavo odą suskeldi. Ir visgi liečia.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą