BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Liepa, 2018

Kaip skaudžiau nukristi aš nebežinau

2018-07-24

Atleisk, kad niekada neišdrįsiu pasakyti, bet man tai reiškia daug. Reiškia daug, kai nuramini mano isteriją vidury nakties, nuauni batus ir girtą paguldai į lovą.  Kai pusvalandį ieškai mano pamesto auskaro ir sakai, kad niekada man nebeleisi skalbti rūbų rankomis. Reiškia daug, kai per pačias juodžiausias pasaulyje pagyrias, pliaupiant įtūžusiam lietui visas šlapias lydi mane namo. Kai tiesiog mielai nusišypsai ir nuvalai nubėgusi tušą. Kai prašai pas mane užsukti arbatos. Atleisk, kad niekada neleidau. Bet aš tokia. Žinai, man patiko miegoti ant Tavo kelių, kol vežei mane namo ir tvarkei visas mano pasaulio problemas. Rūkyti Tavo balkone. Ir baisiai patiko Tavo kaimynai, tokie jauni, kaip mes prieš kokį dešimt metų. Patiko, kad kai jiems sakiau, jog tarp mūsų nieko nesigaus, tu tiesiog mane pabučiavai. Tu toks.

Niekada nebuvai ir nebūsi mano meile. Ir ačiū Dievui, tai - prakeiksmas, niūresnis už šią dieną. Bet esi mano mažytis liepos netikėtumas, kuris padėjo pamiršti tai, ką pamiršti turėjau seniai. O dėl praeities aš padariau viską, ką galėjau, ir paleidžiu ją rami. Ir tiesą sakant, kai žiūri į mane ir siūlai šiąnakt likti pas Tave, aš siaubingai bijau įsimylėti Tavo butą, Tavo mėgstamiausią kavinę, Tavo draugus, tokius nesuvokiamai atsipalaidavusius, ir Tavo beprotišką juoką. Man jau yra taip nutikę. Todėl nelieku, nepabučiuoju atsisveikindama, nepaskambinu vakare, ryte nesutinku pagulėti dar truputėlį ilgiau. Todėl vos išaušus aš išeinu ir žaidžiu žaidimą, kurį moku geriausiai “Viskas, nuo ko bėgi, Tave vejasi”. Ir aš nenoriu, kad kada nors tai pasikeistų. Bet tu visą laiką šypsaisi lyg nujausdamas, kad kortos netrukus apsivers, ne mano naudai.

Nebe suskaičiuoju kelintą kartą mano telefonas mirksi nuo  skambučio, nelaukto, nemielo. Atsiliepiu, apgirtęs balsas: “tai kada su manimi degtinę gersi?”.  ”Su vynuogėm?” -klausiu.  ”Ir vynuogių bus”. “O ką švęsim?” -nepasiduodu.  ”vienatvę…” sako kažkaip liūdnai “už liūdesį gersim ir vienatvę”.  ”Tai, kad aš jau laiminga, pavėlavai”.

Vėl skambutis. “Nemiegi?”-klausia. “Aš šiąnakt nemiegosiu”. “ Tik nevaikščiok po miestą viena, gerai?”. “Gerai”.

Rodyk draugams

Tu neišdrįsi manęs palydėti, aš neišdrįsiu Tavęs paprašyti

2018-07-04

Sakei, kad lija visada, kai galvoji apie mane. Baisu, kad šią liepą tiek lija, o Tavo mintys apie mane vien juodos. Žinau, kad viską sugadinau ir kad atsiprašyti jau neužtenka, bet jėgų daugiau kažką daryt nėra. Jas išeikvojau bandydama iš naujo sulipdyti tai, ko sulipdyti jau nebuvo įmanoma. Tad liekam stovėti ir tylėti vienas prieš kitą. Tu tyli iš pykčio, aš - iš kaltės. Tu - vis dar mano lietus. Aš - vis dar Tavo saldi degtinė. Gražiai nusišypsai paskutinį kartą. Gražiai apsiverkiu Tau nuėjus. O gal dar neišeikime, dar pastovėkime. Juk neužmigsime, vis tiek neužmigsime…

Net gražiausios meilės istorijos perilgai užsitęsios tampa niekam nebeįdomios. Tad nusprendžiau niekada nebesugrįžti. Ir kai dabar manęs paklausia: “Na, o ką šįkart beviltiškai myli?”, viliokiškai atsakau: “Aš netikiu į meilę”. Laiptinėj pabučiuoju nepažįstamąjį, jis sako, kad niekada manęs nepamirš, o aš neprisimenu kuo jis vardu. Palieku įdrėskimus ant svetimo vyro nugaros, gal taip gydau savuosius. Sutinku dar kartą susitikti.  Niekas nekaltins jei išsiskirsime, niekas nekaltins jei liksim drauge.

O vis tiek pati laimingiausia jaučiuosi šalia savo saulės. Nors ir nepasiseka išspausti šypsenos nepalenkiamo konsultanto. Nors vakarais jai sunku ištrūkti, o manęs neišleidžia parūkyti su žaviais kaimynais po balkonu. Senas gruzinas klube tyliai į ausį dainuoja Eros Ramazzotti ir turbūt šią akimirką galėčiau įsmylėti. Gal tokia yra meilė, ne žavi išvaizda ir ne žodžiai, kuriuos sakyti reikia. O tiesiog tokia, kaip sena itališka daina. Išdalinam vasaras karštoms naktims ir šaltiems rytams jo balkone. Šampano taurėms prekybos centro pagriovy. Kelionėms su nepažįstamu į nežinomybę ir liekam tuščios su rudeniu rankose. Ir liekam dviese nuo pradžių iki galo. Šitokį vakarą negi paliksime? Kam gi paliksime?

Rodyk draugams