BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Kovas, 2018

O meilė ne amžina, be Duracell’io baterijų

2018-03-18

Ir praėjo tiek laiko, kad sustojau skaičiuoti. Ir atėjo pavasaris, nepaklausęs, ar aš jau galiu, ar aš jau pasiruošus. Tu pravažiuoji pro mano stotelę, nemirkteli, nelinkteli, nepamojuoji. Šalta. Ir tapom svetimi, tau nuvažiavus. Ir tai gerai. Galbūt, dabar iš tikrųjų gerai. Pamirštu akis, “grieką” nešiojančias…

Šeštadienį susitinkam jaukioj kavinukėj trise ir kalbam apie sudaužytas širdis, ir juokiamės iš savęs anksčiau, ir aš viena iš jūsų, su sudaužyta širdimi, juokiuosi iš mūsų. O po to laisvės aikštėj bandau iš naujo pamilti lietų, ir leidžiu jam mane vestis kur tik tai nori, kaip anksčiau, tik be jokios kibirkšties. Praeinam pro tavo namus ir apkabina mane tvirčiau, ir gal iš tikrųjų jis supranta daugiau negu pasako. Bet žiūriu į jo akis ir vis dar gražios, ir kartais pajuntu dar tą cinkelį. Ir suprantu, kad problemas jis traukia ne mažiau nei tu. Ir turbūt jau turėčiau bėgti, bet apsikabina kaip anksčiau, paglosto plaukus ir pabučiuoja į kaktą. Keista, kad anksčiau tai buvo be galo brangu. Keista, kad grįžtam taip paprastai, kaip išeinam.

Ir sutinku išgerti degtinės su apelsinų sultymis tarp jaunų mergaičių ir kvailų berniukų. Išeinam parūkyti ir mokau tas mergaites tiesų, kuriomis pati niekada nesivadovavau. Vaidinu “Teresa” čia esantiems vyrams. Garsiai kalbu. Juokiuosi dar garsiau. Ir tyliai viską smerkiu.

“-Bet tu ne tokia, tu gera. Visada buvai man gera.

- Nesu aš gera, aš visokia.”

Rodyk draugams

Se esfuma tu Amor

2018-03-11

Labai gali būti, kad šitiek laiko miegojau. Ir pabudau tiktai šįryt su nuo pagyrių plyštančia galva. Ir į mano asjendą sugrįžo pavasaris, po keturių metų pavasario nebuvimo. Ir įkvėpiau aš, irgi po keturių metų pirmą kartą. Ir pradėjau kvėpuoti, nors pradžioj baisiai skaudėjo.

Pasirodo visą mūsų gatvė žino mus. Ir geriau jie už mus žino visus mūsų išėjimus ir sugrįžimus. O ji sėdi šalia. Ir dėlioja viską į savo vietas. Nupirko daug lentynų ir viską mano gyvenime sustatysi į savo vietas. Pasakys man, kada šįvakar man jau bus paskutinė čierkutė ir su kuo galiu išeiti parūkyti. Tai prasmė. O aš pasipuošiu nauja suknele ir postringausiu čia susirinkusiems vyrams apie stiprias moteris, kol jie šypsodamiesi užsimerkia prieš mano ir mūsų būsimas klaidas. Išsiverks ant mano peties, papasakos apie savo buvusias ir busimas, o aš niekada nebūsiu viena iš jų.

Šitą scenarijų aš žinau. Praeitis visada sugrįžta. Grįžta po laiko su naivia šypsena veide:  “žiūrėk sugrįžau, juk manęs taip laukei, juk dėl manęs kažkurią liepą taip verkei”. Nebelaukiu, mielasis, nebenoriu, nereikia. Stovim balkone. Ir pasakoja man, koks jaunas ir kvailas buvo. Kad buvau jo geriausia klaida ir pati stipriausia baimė, kurios iki šiol įveikti negali. Kad prisimena gėdingiausias akimirkas su manimi ir kaip po to visas ėjo tik blogyn. Atsisėda ant kėdės, gailiai,  žiūri į mane ir ilgai stebi, kaip kalbu su kitu, kol užmiega prie apvalaus stalo. Aš irgi viską prisimenu, bet, atleisk, man seniai neįdomu, aš jau nauja telenovelė.

Girdėjau, kad Tu dar gyveni. Kažkur rūkai mano miesto balkonuose. Gal užmiegi nebe vienas, bet vienas pabundi. Turbūt vis dar mėgsti alų ir krepšinį, ir grįžti sekmadienį vėlai vakare. Ir dar girdėjau, kad šį pavasarį nebeveiks tavo kerai.

Rodyk draugams