BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Vasaris, 2018

Nusišypsok, nes mus išskyrė lyguma

2018-02-25

Kažko tai per ilgai nešvinta šį pavasarį, o temsta vis dar per greitai. Palūžtam vienumoje ir vienumoje atsistojam, nes… keista, bet gyventi norisi ir toliau. O ar ir šiandien Tau vis dar  niekur niekada neprivaloma?

….ir aš pykau, kaltinau Tave, dėl daug ko. O, galų gale, Tu elgeisi su manim tik taip, kaip aš Tau leidau elgtis. Parodei, kur sudėti visi mano rūbai ir paskutinį kartą pakartojai, kad manęs čia niekas niekada nelaikė. O aš tik ramiai sėdėjau ir klausiau. Kartojau sau tyliai: “o kaip kitaip atrodo meilė, jei ne taip?”. Ne taip.

Na, o dabar aš vėl princesė. Tik šiek tiek stipresnė.  Ir jau nebeskaudina Tavo gatvė. Ir ji vėl svetima. Ir tu vis svetimesnis. Nors mintis, kad nuo šiol gyvenimas atrodys tik taip, vis dar kažkokia nejauki.  Grįžtu namo, nusiaunu batus ir viskas čia jau taip seniai nebe mano. Pečius užgula nepakeliama vienuma ir todėl kalbuosi su vis pilnėjančia pelenine, kavos puoduku ir ant dugno nusėdusiais tirščiais, su tuoj pražysiančia orchidėja, o su tavimi - ne. O su Tavimi viskas jau iškalbėta. Ir viskas pasakyta buvo dar tada kai kalbėti net nebuvome pradėję. Gal dar ir galėčiau pasakyti tau, kad per tuos metus aš iš tiesų labai pavargau nuo Tavęs, ir kad šiandien pasiilgau šiek tiek, ir kad jau nebepykstu. Ir kad labai gerai atsimenu tą dieną, kai sustojom vienas kitą mylėti. O ji iš tiesų buvo labai senai. Bet tau įdomu niekada nebuvo. “Ir tau neturėtų rūpėti” -atsakytum.

O naktimis paskambina vėlai,  ir kalbina mane apie harmoniją, pusiausvyrą ir turiningumą. Kalbėk, nepadėk ragelio, Tavęs klausyti galėčiau ištįsą naktį, bet pasibaigia sąskaita, pasibaigia mintys ir, galų galę, mes pasibaigę.

Nemaniau, kad dar ko nors norėsiu, bet šiandien aš norėjau užsidėti aukštakulnius. Ir užsidėjau. Ir dar noriu pavasario. To klaikiai šaukiančio ir pjaustančio širdį. Ir pabūti nepriklausoma, nuo to ką tu pagalvosi ir ką tu padarysi.  Ir apskritai nuo nieko. Kas vakarą bučiuotis, o ryte palikti. Ir galų gale pražydus kaštonams įsimylėti dar didesnį nevykelį, ir pradėti dar vieną neskoningą melodramą pavadinimu “kuris stipresnis?”. Nes turbūt dėl to ir norisi gyventi.

Rodyk draugams

Bet šią naktį.

2018-02-18

Praėjo šitiek laiko, ir visi laipsniai nusėdo užmaršty. Ir Tu neprisimeni tos dienos.

Praėjo šitiek laiko ir Tavo mergaitė nebelaukia Tavęs ant palangės sujauktuose namuose.

Praėjo gimtadieniai. Praėjo meilės dienos vienišam kambary. Praeis didžiausios metų šventės. Ir pavasaris praeis. Ir aš neparašysiu Tau. Ir aš nebegrįšiu.

Ar iš tikrųjų mums reikėjo tiek kartu bandyti vėl, kad suprastumėm, jog mums nepakeliui? Nepsėjau padėkoti prieš išeinant, o ko gero tau to net nereikėjo, bet ačiū. už skausmą ir meilę, lygiai per puse. Ačiū, kad buvai žmogus išmokęs mane mylėti. Mmylėti Tave man buvo taip paprasta. O dabar sugrįšiu ten, iš kur kadais mane pasiėmei. Nes visos pradžios prasideda čia. Nes viskas čia apie mane ir nieko Tavo absoliučiai čia nėra. Ir mūsų čia nėra.

Ir aš jau nebegyvenu nulytam balkone, čia negyvena ir pavasaris. Aš vėl pamėgsiu kavą su pienu ir cukrum. Atskambinsiu praleistiems skambučiams, nors tai užtruks. Pasimatuosiu juodą plaukų spalvą ir leisiu savo ranką kažkam paliesti intymiau negu norėčiau. Paragausiu alaus iš jo stiklinės ir pabučiuosiu jo skruostą, nors šaltą ir svetimą, bet aš juk saulė. Ir suteiksiu nors ir šimtą galimybių.

Ateis pirmadienis. Ir mes vėl kursim savo istorijas iš naujo. Ir Tavo mergaitė prie saulės susitiks su berniuku, nešinu baltomis rožėmis. Ir aš bandysiu įsimylėti save, o Tu gal mokysies pamilti kitus. Ir lėtai prisminsim, kas buvom prieš tai.

Bet šiąnakt aš noriu dar taurės šampano ir surūkyti dar vieną. Ir aš pažadu Tau, kad būsiu stipri, bet kartais leisiu sau prisiminti pradžią, o ne pabaigas.

Rodyk draugams