BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Rugsėjis, 2017

Bėga tavo dienos be manęs

2017-09-04

“Nusiramink, nepakeičiamų nėra” - išgirsti kaskart, imus tikėti, jog kažkam esi vienintelė. Ir šitą vasarą, su bubble ledais rankuose, jau keičia depresuotas ruduo ir miesto švenčių fejerverkai virš šlapių skėčių. Mūsų asjendas pakeičia kambariukas antrame aukšte, be vartų, be ąžuolų, su užsikimšusia kriaukle. Tiesas, kurių laikeis įsikibus, kaip išsigelbėjimo nuo beprasmybės po cigaretės dūmo, pakeiktė vienkartiniai žmonės ir vietos, kurios niekada nebus mūsų vietos. Atsibundi svetimoje lovoje, su nuo pagyrių plyštančia galva, ir supranti, kad ir tu kažką pakeitai kažkuo kitu. Laukia autobusų stotelėje, o aš vis svarstau, ar atpažinsiu iš karto. Turbūt likom pažįstami tik tiek, kad nežinom ar bučiuoti į žandą ar tiesiog pasakyti “labas”, tad paspaudžiam vienas kitam rankas. Daug nejaukios tylos tarp eilučių, vaiskiai žydrų akių, kuriuos, tiesą sakant, niekada nežavėjo. Aš kažkur skraidau, o jis kalba, aš visada labiau mėgau klausyti. Kad pradėčiau kalbėt, man dar trūksta šiek tiek degtinės. “Ir jos bus, jeigu reikia” - sako jis. Ir žinai ką, jos būna. Būna tiek, kiek reikia ir trūputuką daugiau, o po to visą kitą. Ir, galų gale, išmokstam įsimylėti, ne todėl, kad pražydo kaštonai, o iš skurdo ir nevilties. Gal ištiesų taip ir atrodo meilė -  liūdna. Liūdna, kad grįžus skauda visą kūną, bet ne širdį. Kad jaučiuos šiek tiek neteisi, bet tik ne kalta. Kad nepasiilgstu, kaip anksčiau ir paskambinu tik iš įpročio. Na žinai “labas, ar tu dar gyvas? Čia aš, kaip matai, apie tave vis dar nepamirštu pagalvot”. Tai va tiek ir lieka iš tos mano didžiosios  meilės, ant mėnulio briaunos - devyni tušti  alaus buteliukai po sullūžusiu stalu. Valausi makiažą nuo patinusių akių, nes man nebesvarbu ar atrodysiu graži, kai Tu pagaliau grįši namo. O su Tavim Mieloji, man gera visur. Gera skęsti Šventojoj, gera nusivilti saldžiausiais vasaros ledais. Gera net ten, kur gera nėra. Kur skaudžiai smerkia ir parodo, kad ištiesų gyveni ne taip. Na, o mes juk tai žinom, bet gyvenam taip toliau, nes nei lėšų, nei laiko kažkam keisti nėra. Mes kartais mėgstam užsimerkti ir įsivaizduoti kad mūsų ilgimasi taip, kaip ilgimės mes. Kartais mėgstam visą save atiduoti į svetimas rankas, kurios kūria savo istoriją, kurios savo praeitį turi, kurių dalim mes niekada nebuvom, kurioms per sunku mus laikyti. Mes nemėgstam kai atsibostam, bet kartais ir mūms būna atsibosta. Ir viskas gerai, nes dabar visa tai dar neskaudina.

Rodyk draugams