BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Lapkritis, 2015

Sušalę drugeliai

2015-11-17

Mano pasaulis dvilypis. Kasdiena skyla į rytą ir vakarą. Baigiasi ir prasideda jis skirtingose visatos vietose. Vakarais ten verda vynas, ryte žmonės tiesiog išsiskyria. Ir pradėjo lyti lietūs. Visomis prasmėmis. Ir nebežinai ką su tuo lietumi daryti. Ar išsitraukti pilką skėtį ir pasislėpti, ar išbėgti į kiemą ir šokti. Išdrįsti vien tam, kad kadais nedrįsai? Remember that everyone you meet is afraid of something. Loves something. And has lost something.

O šiandien myliu aš vėtrą. Ir siaučia ji vakarais manyje. Suverčia visus jausmus. Verčia prisigerti, per dažnai užsitraukti (atleisk, nes aš visada atsiprašau). Moko mylėti ir nekęsti vienu metu. Ir dar daug visko išmoko, išmoko išeiti, tik ne visada laiku. O atsimeni tuos vakarus, kai lietūs nustojo lyti. Tu susikrovei visus daiktus ir tiesiog išėjai. Tada aš likau, grojo ispaniškos dainos, jis užsukdavo tik kartais ir tik trumpam, kol pokalbis pasibaigs ir cigaretė susmilks. Ir mūsų meilė buvo tik sms žinutės rimtumo.

O visgi gražios rožių puokštės. Gražios tik laikinos. Ir tiesą sakant, man niekada jų nereikėjo. Ir nuolat pametu auskarus, bet tik sidabrinius ir tik dovanotus. Mes sėdim ant sofos ir galiausiai tiesiog man nuobodu.

Kaiti arbatą. Klausi: “Kokia? Skanią ar vakarinę?”. “Skanią” - sakau. Skanią, nes koks dar vakaras, jei tiek dar turim pasipasakot, tiek daug dar parodyt, tiek prisimint. Ir aš jau kita šiandien, nors vis dar mėsgtu žiūrėti filmus su Tavim. Ir esu statiška lygi kaulų smegenų. Uždėsiu vėl tą seną ispanišką dainą ir rašysiu blog’ą paryčiais, kol Tu kažką man svetimo sapnuosi.

Kai kurių žmonių aš niekada nesapnuoju. Ir gal kartais visiškai be reikalo.

Iki aušros šoku ratu. Bučiuojuosi. Rašau dienoraštį su tais, apie kuriuos vėliau čia rašysiu. Ir noriu būti jauna ir laiminga. Tokie maži ir naivūs mano norai.

Būk rytoj mano įkvepimas, mano ruduo. Kad vėl Tavęs pasiilgčiau ir norėčiau sugrįžti.

Rodyk draugams

Tavęs sulaukti, Tavim tikėti, Tave turėti

2015-11-14

Mes prisimenam visus, kurie išvažiavo, nors norėjo likti. Ir tuos, kurie liko, nors turėjo važiuoti kartu. Ir lyginam dūmų skonį, o iš tiesų, ar gali būti, kad kiekviename balkone jis buvo kitoks? Kaip ir Tavo kava buvo kažkada pati skaniausia.

Aš grįžtu trumpam į Tavo kambarį. Pasisvečiuoti ir išeiti. Gražūs Tavo tapetai ir čia visada žydi orchidėjos. Šį rudenį mes, arba labai sumaniai žaidžiam slėpynių, arba kažkaip labai idiotiškai vis prasilenkiam. Ir vis vaikštom vakarais po vieną. Visada po vieną. Sena prancūziška daina pažadina naujus jausmus ir visgi gyvenam. Geriam arbatas kaip praeitą rudenį. Apsimainom megztiniais. Dovanojam striukes. Ateina ir praeina gimtadieniai, kažkada buvę skaudus. O Tu esi ir būsi. Ta, kuri visada žino tiesą. Tiesa?

O aš visgi nedaug išmanau apie meilę. Žvelgiu kaip jis šypsosi žiūrėdamas į besišypsančius žmones, ir aš šypsausi. Juokiuosi, kad mylės laumę, žaliais plaukais ir pranašauju, kaip sunkius vakarus užmuš taurele degtinės. Ir nieko čia blogo - sako - jei apie ateitį dar negalvojam. Saliut ir gražiai mes deram nuotraukose kartu.  Ten aš miela mergaitė, o jis gražus paklydėlis. Kai išeinu, vis dar dainuoju ispaniškai apie vyrus, kurie niekada manęs nemylėjo. Nes meilė gali būti kokia tik nori, tik ne standartiška.

Prieš miegą karčiuose dūmuose skandinam plastikinius jausmus. Ir visos mūsų meilės, kai pagalvoji, numiršta kažkaip perdaug paprastai, nerodo filmai ir knygos nerašo.

O mano ruduo šiais metais gyvena (tarkim) Paryžiuj.

Truputį toliau nuo mūsų.

Nuo pramiegotų  savaitgalio rytų… Ne savo kambary.

Ir aš Tau apie jį pamiršiu papasakoti. Ir Tu pamirši mano balsą.

Rodyk draugams