BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Vasaris, 2015

Mes pričiupsim pavasario vėją

2015-02-24

Gera ir bloga, vienu metu, šalia Tavęs.  Neišdrįstu kartais prieiti arčiau, ištarti “labas”,  kažką kvailo pakuždėti į ausį. Nemoku būti tokia, kokia įsivaizduoju esant. Per vėlai supratau, kaip žavu nelaimingai įsimylėti. Supratau, kuomet sutikau savo meilę. Regis, šįsyk, laimingą. Ir mūsų žodžiai tobulai ramūs, tobulai juodi, tobulai gilūs. Gyvi. Tokie laimingi. Tokie kaip pabaiga.

Laukiu svečių visą dieną, jiems atėjus neatidarau durų. Laikas viską atitolins, atsibusim ir nebepažinsim. Bet prižadu atsikelti anksčiau ir laukti vasaros kartu su Tavimi, kaip išsigelbėjimo, kurio mes verti, net jei verti ir nesam. Kaip antro šanso sau, net jei nieko ir nekeisim. Užmerksiu tavo akis ir papasakosiu, kad užaugom didesni nei iš tiesų užaugom. Ir kad meilė pas mus buitimi niekada nepavirto. O visos tavo  nuodemės, tai tik juodos avelės, kurias segiesi į suveltus plaukus,  prieš svetimus vyrus. Bet tai tik tol kol atsimerksim. O iš tiesų, visada laukiau tik vieno svečio.

Kažkas mums parašė: koks milžiniškas skirtumas - būti drauge nes kartu yra gera ir būti drauge nes atskirai blogai. Kažkas teisingai mus suprato. Viską ką jaučiam įrišam tauriam meilės pavidale, kai ko gero net nežinom, kokia ji yra. Ir ne taip jau tai svarbu, kaip ji atrodo. Ne taip liūdna šiandien, jei jos nėra tarp mūsų ir niekada nebuvo. Nebejauti šalto lietaus ir peršlapusių batų, skausmo, kai atsitrenki į sienas, iš odos ir sielų. Ir jausmo, kai ateina pavasaris visai be laukimo. Šiandien man tikrai nesvarbu ar tu man vėl pameluosi ir pasakysi, ką laukiau išgirsti. Šiandien  man svarbiau, kad nesiliautum kalbėti su manimi. Net kai viską viens kitam  išsakysim arba nieko viens apie kitą nebežinosim. Mes visada galim  susutoti ir pakalbėti apie nieką, kuriame už visų daugtaškių ir atodusių žodis po žodžio sutaplinsim visa save.

O vėliau gal išmesim  kaip šiukšlę, kuri apsvaigindavo mane vien savo žvilgsniu, šiukšlę, kurios prisilietimas man buvo vertingesnis už visus milijonus…

- Laikykis - man sakai ir išeini. Atsibundi ir pavasaris, o net nespėjai jo laukti.

Na, o aš tik mažytis paukštelis, kuris kas vakarą savo “bloguose” rašė kaip išskris. Aš tik paukštelis su kojomis ir žmogaus vardu, kažkam pačiu gražiausiu, tas kuris sparnų neturi.

Rodyk draugams

Pelėdų veidrodis

2015-02-04

Šitiek laiko ir geriausi dalykai žemėje su Tavim  tiesiog užsimiršta. Vis bandai sau apie juos priminti, bet tai taip trumpam. O nuoskaudos - ne. Jos taip dažnai su mintimis apie Tave. Ir taip vieną kartą, mes visai netyčia, sukūrėm filmą apie svajingas moteris, kurias vyrai iškeičia į praktiškas.

Ir nereikia nei pavasarių , nei kaštonų laikinų žiedų. Surandam kvailiausias pasaulyje dingstis pasimatyti. Pasirenkam netinkamiausias vietas ir nueinam ilgiausius kelius, nes vairuoti vis dar neišmokau. Cigaretė dega tik tris minutes - tiek turim laiko viskam suspėti. Ir nesvarbu apie ką kalbėtis, daug svarbiau su kuo.

Aš žinau, kai tu išeisi namo, aš Tau neparašysiu. Ir nepasakysiu, kad laikas su Tavimi prasmingesnis. Nepadėkosiu už tas tris minutes, kurių niekada Tau nebesugražinsiu. Už tą nueitą kelią, ir už tai, kad tą naktį nenorėjai išeiti. Bet aš dėkinga. Ir niekada neatsiprašysiu, kad Tave nuolat lygindavau su kažkuo ir kad buvau su Tavim, tokia, kokios tas kažkas tikėjosi. Kad nebuočiuosiu Tavęs blaiva niekada ir “myliu” nesakysiu. Bet aš atsiprašau.

Ir atėjo vasario laikas, apsipuošęs nuoširdžiausiais tostais, bet toks materialistas, nesutelpantis mūsų mažose piniginėse. Ir aš nesutelpu visame šitame. Iškrentu iš žaidimo net nepradėjus žaisti, nes laiku jo taip ir neišmokau. Tad noris bėgti, ne todėl, kad aš viena iš jūsų. O visgi laiko. Laiko meilė, ar bent žinojimas kad kažkada mylėjai. Laiko namai, įrantys nuo laiko. Laiko praeitis - mano didžiausia yda.

Ir aš lieku. Dar vieną vasarį. Dar vienus metus. Dar vieną gyvenimą. Suspaustas lūpas dažau tekilos stiklinėje ir šypteliu kreivai, neatverdama dantų, bet visada maloniai, pasiūlau dar gabalėlį torto. Ir nesijaučiu čia nei reikalinga, nei įvertinta, nei mylima. Bet kur labiau tokia būčiau? Bandau savęs klaust Ir lieku. Kai paklausi ar man linksma, aš mielai nusišypsau ir atsakau tyliai - tiesiog čia būti aš nemoku. Bet lieku dėl Tavęs.

.

Rodyk draugams