BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Gruodis, 2014

Labanakt

2014-12-17

Iš dalies viskas taip pat. Juk jau turėjom žiemų, kai nesnigo. Juk jau turėjom purvinas rankas. Ir buvo žmonių, prie kurių per greitai prisirišom ir per ilgam. Ir tokių, kurie mus paliko, kai buvom silpniausi.

Juk jau vaidinom visas roles. Ir visas jau mokam. Ir visus kerus panaudojom. Ir pradėjom atskirti pabaigas su pradžiom.

Iš dalies viskas taip pat, tik mažiau tikra. Ir užaugom. Ir tapom protingesnės, tarkim. Tik tikim dar, kad viskas čia taip gavos, nes ne tie metai pasitaikė. Gali būti.

Geriu kavą. Ir šypsausi: daugiau niekada jos nemesiu. Ir knygų iš apdulkėjusios lentynos, tikriausiai, neskaitysiu. Nebėgiosiu rytais ir neisiu į pasimatymus, šaltom penktadienio naktim su jaunu kandidatu, iš sąrašo. Ir netikėsiu daugiau popieriniais dievais ir kad siela turi dvi dalis.

Bet žinai, iš viso šito, dar tikiu į laimę. Ir manoji laimė ne “amžinoje meilėje” ir “mėlinakiuose princuose”. Mano laimė ne “rožiniuose balionuose” ir ne pasakoje. Net ne tragedijoje ar melodramoje su nalaiminga pabaiga. Ne filmuose, kai pabaigoje išeinu ori su aukštakulniais. Ne, serialuose su tobulais drabužiais ir dramatiškom akim. Ne vyriško veido ispanės dainose.

O kuo tu tiki naktimis, kai man neparašai/ neatrašai? Ar dar tiki? Ir kas liko iš to, kas buvai. Ar dar liko? Ar dar valgai vakarais ledus lovoje, užgerdama arbata?

Galbūt tai vakaras kai kažką myli labiau nei pačią save. Linkiu “labos nakties” ir apkamšau Tave prisiminimais. Bet ir Tavo telikęs prisiminimas.

šį rytą gimiau ir prisnigo
Iš tavo akių debesų
į užburtą butelį vyno
į iššautą gabalą švino
/
šį rytą gimiau ir atšalo
Ir viskas ilgam pamažu...

Rodyk draugams

Ar žinai, ko ateinu? Manoj širdelėj stiklas.

2014-12-14

Mūsų sniegas nebe baltas. Baltos tik tai sienos. Ir gula jos ant mūsų pečių. Ir spaudžia mūsų sielas. Ir vakarais, kai sutemsta, varva vienatve. Ir žadam žadam, kad dažysim jas žalia. Ir kiek sykių dažėm. Ir kiek sykių nenudažėm. Aš nemyliu šitų sienų. Ir baltos spalvos. Ir aš pati nespalvota šiandien. Su jomis susilieju ir tampu tik siena, kurią praeiviai ketina nudažyti. Kurią ir Tu kažkada dažei savo mėgstamom spalvom. Ir piešei jai veidą. Ir kūrei sielą. Bet buvai tik kojytės basos žalioj žolėj.

Ir baltos lūbos suteikia vilties, kad už jų dangus. Ir jis yra. Virš kiekvieno atskiras dangus. Skirtingų spalvų. Ir žadam žadam prakirsti lūbas ir išskristi. Neišskridau. Gal kitą žiemą. O gal dar ne laikas. O gal ir nenoriu. Gal mano dangus baltos lūbų spalvos.

O Tu ištiesi rankas ir čiupinėji savo dangų. Ir klausiu, švelnus jis ar bados? Gūžteli pečiais ir dažai raudonai plaukus. Ir slepiesi po vilnonių siūlų ir virbalų jaukumu. Ir nuleidi rankas. Ir mažiau galvoji. Mažiau jauti. Mažiau, mažiau. Tiesiog gyventi. Nes gyventi reikia. Nes gyventi noris. Ttiesiog mylėti kažką, nes taip pasirinkai. O aš per daug klausinėju ir niekada nebūna tam atsakymų. Ir jų turbūt nereikia. Ir numetu savo sparnus kažkur į kampą. Ir nebežiūriu į lūbas. Aš dažniau vaikštau. Dažniau pro duris. Po ne baltą sniegą.

Laukiu Tavo pirmo kalėdinio “Blog’o”. Nors pas Tave nėra eglutės, tik geltoni ir raudoni žaisliukai. Gal Tau jų ir pakaks įsikvėpti. O aš visą kambarį išpurškiau dirbtiniu sniegu, nes tikrasis - kažko ne baltas. Ir velyvais vakarais stoviu prie užrakintu bažnyčios durų. Nes apsimetu, kad tikiu. Ir šitaip lengviau.

Toks vėjas šįryt mane pervežė namo. Toks vėjas šįryt užputė cigaretę ir visus žodžius, kuriuos Tau pasakyti ketinau. Tad va taip, tyliu. O Tu sakai - tyla Tau tinka.

Atleisk, jei šį vakar neatrašysiu. Atleisk, jei nebeatrašysiu niekada. Aš tik - atsitiktinis įprotis iš ties.

Rodyk draugams

O šį rytą man nebuvo pagirių

2014-12-08

Prisigėrę seni jausmai devintą kartą prašo mano telefono numerio.

Va taip, paprastai, sugrįžta. Ir sako, pasikeičiau. Ir sako, pasiilgau. Ir prašo leidimo taisyti klaidoms. Ir prašo leidimo Jam ir man būti laimingiems. Ir aš norėčiau. Va taip, paprastai, norėčiau imti ir patikėti. Norėčiau leisti.

Norėčiau nepabėgti. Ir likti amžinai kažkam kažkuo. Norėčiau tikėti Tavo meile ir mūsų amžinybe. Norėčiau tikėti amžinybe.

Kurioje telpa tiek Tavo duobučių skruostuose ir tiek banalių žodžių, kažkodėl laužančių kelius. Kurioje vakrais rankos nusvyra nuo telefono klavišų maigymo, bet siela ne. Kurioje Tu myli mano dainas, o aš įsimyliu Tavo tylą ir kurioje nebijočiau Tau papasakoti, kad kartais vakarais būnu Tavęs apsėsta. Ir kartais gyvenu Tavim. Įdealizuoju visus Tavo judesius ir suteikiu dieviškų savybių, kurias mačiau prancūziškuose filmuose. Kurioje nebijočiau Tau papasakot, kad kartais vakrais tyliai Tavęs nekenčiu. Ir tyliai Tave verkiu.

Bet realybėje šimtą kartų įdomiau nei amžinybėj. Nes čia niekas nesitęsia amžinai. Ir Tavo duobutės skruotuose. Ir Tavo žinutės. Ir Tavo tyla laikina. Ir šiandien viskas nereiškia nieko. O vakar dėl to gėrėm degtinę ir šokom nuo tiltų.

O mes šokam ratu. Visos basos raganaitės. Ir šluostom šio būto lūbas įvairiausių spalvų plaukais. Ir ant mūsų miesto stogų krinta nei sniegas, nei lietus.

Diena ir naktis sėdi virtuvėje. Ir geria karštą vyną. Ir klauso senos dainos apie meilę. Ir verkia dviese. Bet nieko keisto. Kas jas pažįsta, pasakytų, Tau, kad visada jos buvo linkusios į pesimizmą. Jie pasakytų, Tau, kad jos buvo keistos.

Nes kartais viena naktis

davė tiek, kiek niekados
Visi gyvenimai neduos…

Aš nežinau kodėl taip nutinka, raganaite, kuri mylėjo mėlynakius princus. Bet šiąnakt Tavo princas šalia Tavęs laimingas neatrodo. O ir Tavo akyse gęsta net pati karščiausia žarija. Ant Tavo vokų klaustukai ir daugtaškiai. Pieši šypsenėles ant alaus skardinės, o pati seniai nesišypsai. Nesišypsai taip, kad aš patikėčiau.

Rodyk draugams

Toliau be Tavęs

2014-12-03
Pasiilgau. Visas toks išpuoselėtas, su savo dviprasmybėm. Su savo ironija, su savo naivumu, visu nekaltumu, visa agonija guli man ant krūtinės ir šiąnakt nemiega. Bet rytas. Ir reikia kletis. Ir aš keliuosi. Pradarau langą, pamiršus, kad vakar buvo žiema. Dažausi, pamiršus, kad vakar pamečiau Tavo dovanotus auskarus. Juokiuosi - bus proga padovanot kitus. Bet padovanojo kažkas kitas. Ieškau dainos šitam rytui
….ir toliau be Tavęs. Gal sunkiau bus, bet. Toliau be Tavęs. Gal graudžiau bus, bet. Toliau be Tavęs.
Atsimenu, kai sloga sirgdavom vienu metu. Kai bučiuodavomės minusinėj temperatūroj. Aš visada nušaldavau lūpas. Aš atsiminsiu, kaip mane šiandien pasitinko vaikiškos ranytės. Kaip vaikiškos rankytės išlydėjo. Visas autobusų meilės istorijas. Aš atsiminsiu, kaip mane šiandien pasitiko tuščias kambarys.
Žadėjau sau kitą savitgalį paragauti portveino. Bet kitas savaitgalis niekada neatėjo. Žadėjau didžiausiam klasės padaužai sukurti eilėraštį apie geltonkasę klasės atsiskyrelę. Bet ji daugiau niekada neatėjo. Žadėjau būti šalia Tavęs, kai Tau bus sunku ir šluostyti Tavo ašaras mėtinėm servetėlėm. Žadėjau pamiršti savo didžėjų, kuriam aną žiemą žadėjau numegzti kojines. Ir pažadų nepildžiau.
Sakiau - man dar ne žiema. O kaip pamišus visus puoliau su ja sveikint. Ir snigo. Pavienėm snaigėm ant garbanotų plaukų. Šis ruduo iš tiesų buvo be galo ilgas. Ar tik man?
Ir jei pklausčiau Tavęs ar manęs pasiilgai?
Be abejo, atsakytum-
Be abejo.
O mano gatvė labai seniai nekvepia jazminais.
Gal tiesiog atėjo laikas ir mažytė mergytė užaugo. Buvo priversta užaugti.
O man kaip ir tau apie jausmus kalbėt nebeišeina. Nes po ilgų pokalbių su “sienom”, tiesiog pradedi tylėt.
Mylėti tylą.

Rodyk draugams