BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Lapkritis, 2014

Kuo svajonė arčiau, tuo mažiau ji svajonė

2014-11-30
Ne to tikėjomės, Broli.
Gi taip laukėm rytojaus, norėčiau tikėt,
Kad tu vis dar svajoji…
Įtikinai , kad būti kitokiam gerai. Nors niekada tuo nesižavėjai.
Nors naktį kai išverkiau save ir gimiau iš naujo, tu atidarei butelį šampano.
Nors išėjai iš mūsų gyvenimo. Ir viskas tapo mano. Ir visko buvo man per daug.
Nors priėmiau aš viską ir viską pamilau. Išmokau būt viena. Išmokau būti tarp kitų. Išmokau tuos kitus mylėti. Viena visu tuo džiaugtis. Viena visa tai kentėt.
Nes kai tai viskas buvo mūsų, man nieko nereikėjo.
Nes visai ne laikrodis ant sienos per garsiai tiksi. Tai mes.
Per tyliai šnabždames. Per tyliai juokiamės.
-Koks maloniausias Tavo prisiminimas? - klausiu. O Tu nežinai.
Nes tai niekada Tavęs nežavėjo.
Per dvi sekundes sutemo mano kambary.
Aš vėl įsimylėsiu. Ir vėl užsidėsiu visas naivumo kaukes.
Tu kasdiena klausysi radio stoties. Aš skaitysiu horoskopus Tau.
Mano kamabary nuvys geltona chrizantema.
Kažkas trumpam pasisvečiuos. Susipažinsim kol išsiskiyrsim.
Aš nebesilankysiu Tavo namuose ir eisim gerti kavos į apsnigtą miestą. Jei Tu norėsi.
Šiemet paprašysiu sniego. To, tokio tikro. Kuris susipurvina. Kuris ištirpsta. Kuris pravirgdo. Kuris kaip gyvenimas.
Šiemet aš atsiprašysiu ir atleisiu. O ar atleisi Tu?
Šiemet Tu bandysi pajaust. Bet Tau vis dar šalta.
Kuomet šypsuosies, jau nesugebėsiu pasakyt, kuri Tavo šypsena.
Kvepės Tavo rankos mandarinais, mėtinėm cigaretem, šilatais apsikabinimais. Kažkas jas bučiuos.
Mano stiklinės rankos, rožiniais nagais, dreba rūkant. Dreba geriant kavą. Kažkas stebisi. Kažkas suspaudžia savam delne.
Na, o aš bejausmė.
Surinkta iš sudužusio stiklo. Supjaustytais pirštais. Lakuotais nagais.
Užgerianti Tave degtine, kurios niekada nemėgau.
Nusisuk, nes žudo Tavo akys. Nekalbėk, nes skauda Tavo  balsas. Tavo žodžiai mus supjausto.
Akys drėksta, kai kvėpuoji man už nugaros. Ir kėliuosi servetėlių.
Tualeto sienų klausiu, kas mum atsitiko. Ir jos tyli.
Gaila , velniškai gaila, kad ir mus su jumis nugalėjo laikas.

Rodyk draugams

Absoliuti tiesa tik viena - absoliučios tiesos nėra

2014-11-19

Ima ir nutinka keisti dalykai. Ne tik serialuose. Gyvenimuose irgi būna. Ir visos mūsų denos pilnos tų keistų dalykų. Ir jie visokiausių spalvų būna ir visada daugiau nei trys. Pamenu, kaip patikdavo balta, o Tu spalvos niekada neturėjai.

Kartais gerausios draugės laiptinėje sutinki  savo pirmąją meilę. Kartais verki balkone dviese su trečia ciagrete. Kas buvo brangu pakeičia pavidalą ir nuomonę,  kad suprastum, kokie laikini žmonės. Kartais tiek apie Tave kalba, kol pats nuo savęs pavargsti. Na, o kuomet vietiniam turgelyje dingo visos geltonos chrizantemos, aš supratau, kad ruduo ne tik atėjo, o ir praėjo.

Ir pasileidau skristi tarsi plunksna, iš filmo pradžios, belaukianti kol nusileis šaltoj pusny ir užmigs žiemos miegu, filmo pabaigoj. Ir skridau per miestus. Kuriuos mylėjau. Ant kurių pykau. Skridau per jausmus. Tų, kuriais pasitikėjau. Tų, kurie nuvylė. Skridau per meilės prisipažinimus. Sridau per apkalbas.

Kuomet visi klausė, kur skrendi, aš tylėjau. Skubėjau pas Tave.

Ir man sako: Tu - specifinė. Pusė pasaulio žmonių karštai Tave įsimyli iš pirmo žvilgsnio. Kita pusė - dar karščiau nekenčia. Ir abejingų tu nepalieki.

O Tu man atsakytum: tai nei geriau, nei blogiau.

Kai susipažinom,  dar nešiojau kuodą ir dažiau lūpas ryškiai raudonai. Kai šypsodavausi, jie irgi šypsodavosi. Tada dar nežinojau, kad dėl raudonų mano dantų. Ir juokdavosi jie, kaip gražiai aš šiandien atrodau, o aš apsisukdavau tris kartus su savo pustu sijonu ir koketiškai nusilenkdavau. Ir taip žiemos vakarais pamėgom tekilą. Visada pritrūkdavom citrinos ir druską išberdavom ant grindų. Sudarinėjom sąjungas. Vadinomės broliais ir sesėm. Visi mes buvome draugai. Visi mes buvome skirtingi. Visi skirtingai supratome sąvoka “draugystė”. Visi skirtingai išskrydom plunksom. Skirtingai nusileidom. Ir žinai, iš tiesų, tai nei geriau, nei blogiau.

/

Rodyk draugams

Visi mes kilę iš vaikystės

2014-11-04

Namai - tai ne vietai. Namai - tai jausmas, kurį susikuri. Kartoju sau kas rytą prie ataušusios kavos. Tai kodėl tos pačios dainos vienose namuose groja garsiau nei kituose. Yo no sé por qué.

Ant sienų spalvoti pelėsiai ir sustoja visose balose vanduo. O Tu įsiliejai tarsi mažytė upė į didžiulę jūrą, apie kurią naktimis rašei. Ir savaime nepasikeitė niekas, išskyrus jausmus. Tiesiog, greitai užaugom iki staktos viršaus ir netapom tuo, kuo svajojom tapti. Ir seniai mano šuniukas nesutelpa rankinėj.

Šiemet pilnatis ir nukrito visi lapai. Tu išvažiuoji. Tu sugrįžti. Aš vėl prisirišu. Aš vėl išlydžiu. Nebenoriu apie Tave rašyt, o rašosi vis vien. Labai brangūs man visi Tavo “labas rytas”. Labai drasko visi Tavo “noriu namo”.

Tu nesurezgi trijų sakinių. O aš klausiu iš mandagumo. Nejaučiu šiandien Tavęs čia. Norėčiau, bet nejaučiu. Galbūt nepajausiu ir rytoj. Galbūt ir niekada. Galbūt man šiandien tai nebe taip svarbu. Ir galbūt nebe taip skauda visi tie dviveidžiai atstumai. Jie tiesiog užgyja ir tampa praeitim. Ir iriuosi dviviete valtimi viena savo baloje. Ne man tos jūros apie kurias rašei. Nes mano jūra maža ir turi keturis krantus.

Kažkam specifinė. Kažkam nenušlifuotas deimantas minioje. Nejauku, kai apiberia konfeti. Tu man uždedi klouno skrybėlę. Jis kadais piešė ilgas blakstienas.

O aš nenoriu būti nei balta, nei juoda. Tiesiog noriu būti. Sakyti, kad man nerūpi, kai niekas man neruošia gimtadienių. Man nerūpi, kad niekas į savo gimtadienius manęs nekviečia. Nes aš gimstu kas dieną. Kaskart iš naujo. Kaskart nauja. Ir ne Tave matau vos gimus. Su gimtadieniu.

Pilni stiklainiai medaus, bet ne vasaros.
Karčia tūlžim kartais spjaudomės.
Tavo lūpos sulipę nuo tylos, mano - nuo ašarų.
Drugelių pievoj nėra, o mes juos dar gaudom.
/
Sekmadieniai sunkūs, sekmadieniai erdvūs.
Suspėjam numirti, suspėjam išgerti, bet nesimelsti.
Kerpi ryšius. Nemąstyk du kartus, neverta.
Tau ant sielos sunku, o žirklės jau kerpa.

Rodyk draugams