BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Spalis, 2014

Bėganti paskui aitvarą

2014-10-22

Rašau tik melą Tau. Rašau tik pramanus. Rašau, kad užsimirštum ir niekada nepamirštum manęs. Mainais prašau, leisk man būti laisvai ir laimingai. Leisk būti aitvaru Tavo pilkam danguj. Negaudyk manęs, nes daugiau nebepakilsiu. Aš netikiu, kad Tu šaltas vėjas, sulaužęs man kojas.

Tavo pasauliui nereikia mano priekaištų. Tavo pasauliui reikia fakto. Tavo pasauliui nerūpi mano plaukai lygūs ar garbanoti. Tavo pasauliui nereikia žinoti, kad viską dariau, jog jis būtų šviesesnis, kai jo mentėse jau kalėsi juodi sparnai.

- Savo namuose jaučiuosi lyg turistas.
-Tu visada čia buvai turistas, tik to nežinojai.

Ateina pilnatis ir nuskandina mano miestą, o “jo gyventojai tampa griaučiais. Griaučiais, kurie juodojoje rinkoje perdavinėja kramtomą tabaką. Griaučiais, kurie geria stiprią arbatą. Griaučiais, kurie mėnesienoje lošia kortomis. Man praeinant jie pasisveikina, kalendami dantimis - sveika sugrįžus namo.” Griaučiais, kuriuose atpažinau savo draugus. Griaučiai, kuriuose atpažinau savo dievus. Griaučiais, kuriuose atpažinau save. Griaučiai, perkritę ant šalto duobėto asfalto meldėsi visą naktį, kad gražintų jiems sielą, migdolinius kūnelius ar tiesiog laimę. Griaučiai, kurių maldų, mano Dievas neklausė.

Ruduo nusėdęs plaučiuose su tabako dūmais. Nepavyksta iškosėt. Praeiviai su gailesčiu žiūri, kai šlubuoju link Tavo namų ir atgal. Mobilus vakarais priekaištauja, dienomis net nekalba. Svetimi analizuoja mano sielas. O aš tik lietaus debesis, kai verkiu. Kai juokiuosi -  tik žaibas. Aš svajoju, kad mano kambarys kvepėtų kokosais ir žydėtų gėlės. Arbatinėse grotų itališka muzika, o danguj skraidytų aitvarai. Bet niekada jų nelaisčiau. Niekada nėjau gerti arbatos į miestą ir neleidau aitvarų. Viso labo, aš daug norėjau.

Ir eičiau, kur tik noriu, bet nerandu alternatyvų visam pasauly Tau. Kartais, vidury nakties, vis dar norisi Tave pažadinti ir papasakoti, ką sapnavau. Ir pažadėti milijoną dalykų, kuriuos daryčiau kitaip, jei būtum šalia. Bet nedaryčiau, ko gero, jei būtum šalia, nieko nepakeisčiau. Ryte kalbuosi su Tavo kavos  puodeliu ir linkiu “labos nakties” tuščiai vietai. Ir dar niekada nebuvau tokio sveiko proto, kaip esu dabar. Tiek daug mano gyvenimo slėpėsi Tavo šešėlyje. Tiek daug manęs. Pažadėjau neleisti sau būti aukai. Pažadėjau Tavęs neteisti ir nesigailėti.

- Man patinka žiūrėt į veidrodį.
- Ką ten matai?
- Likusi savo gyvenimą.
- Liūdnas jis…
- Bet jis mano.

Rodyk draugams

Niekada negrįžk ten, iš kur kartą išėjai.

2014-10-16

Tu šneki labai tyliai. Arba aš nebegirdžiu. Tu nebegeri mėtų arbatos. Arba aš nebežinau, kuo kvepia Tavo namai. Nebeklausai nostalgiškų dainų ir vėjas jas išbarsto kažkur tarp mano ir Tavo rudens. Sėdi šalia. Skaičiuoji žvaigždes. Išeini į gatvę ir šauki meilę visu balsu, kuria niekada netikėjai, iš kurios kadais  išaugai. Bandau atspėti, ką Tu šiandien myli. Ko gero, visada buvai vasaros mergaitė, todėl nusipirksiu smilkalų, braškių kvapo ir sulaukus vasaros išeisiu, pasiėmusi languotą skėtį, pasivaikščioti po liepom lyjančiu medum. Tu savo gyvenimus pagaliau į vieną sulipdei.

O mano gyvenime dabar daugiau zefyrų. Su šokoladiniu glaistu ar be. Dabar mano gyvenime daugiau vietos ir tylos. O kambary vis dar tvyro kvapas, rožinio vyno, laikinių aguonų ir sudegusių žvakių.

Šitiek vietos spintoje. Kas vakarą iš naujo lankstau vasarines sukneles ir dedu į vis kitą lentynos vietą. Ir klausau dainų, kurių kartu neklausei. Prisijaukinu žalią arbatą. Niuniuoju sau po nosim seną kvailą dainą, užbaigdama taktą tik vienos kojos tryptelėjimu: “…ir tikrai ji ne juoda, ne, ne, ne…” Na, bandau gyventi toliau. Ir bijau, kad išeina. Bijau, kad gyvenu. Noriu mažiau miegoti ir daugiau gyventi. Pasipuošus išeiti į gatvę. Pavargus sugrįžti į namus.

Vazoje rožė nevysta ir ateina žinutės. Sugrįžta praeities šešėliai, o aš šaltu veidu trankau duris. Ir bandau atrast save. Bandau save pažint. Kas esu be Tavęs?

Iš tiesų, šiandien aš esu tik elgeta, po elegantiška suknia pasislėpus. Aukštų lubų bokšte, kur mano plaukai užaugo ir mūsų princai čia gėrė alų. Ir pinigų aš niekada nemylėjau. Tavo problemos man už viską brangesnės buvo. Ir visa tai buvo man laikina, tikra tik tai aš ir Tu… Tu - buvai tada amžina.

Bet tiesia kitokia, mieloji, - Tu beprasmė pati savaime. Prasmingi esam tik tiek, kiek tos prasmės mums suteikia kiti. Ir ne pasaulis yra kažkur po mūsų, o mes tik kažkur pasaulyje. Mažytės. Matomos vos vos. Viskas kas liko -  gyventi. Diena iš dienos. Diena po dienos. Ir kartais naktimis.

Rodyk draugams

Velnias irgi kartais verkia

2014-10-04

Man patinka vaikščioti tokiomis vėsiomis ir senomis rudenio gatvėmis. Tokiomis senomis, kaip Tu seniai dingęs iš mano gatvių. Kiek mačiau, neatradau didesnio skausmo, kaip sielvarto akimirka prisiminti džiaugsmo akimirką. Ir baisu pažvelgti į savo vidinius demonus. Baisu todėl, nes bijom nieko ten nepamatyt, išskyrus pačius save. Ir pragaro taip bijom vien todėl, nes žinom, kad jį sukūrėm patys. Man nesvarbu, kad Tu netiki į Dievą. Gėris ir blogis. Dorybės ir nuodėmės. Teisingumas ir niekšybės. Štai iš ko mes susidedam. Klausimas tik tas, ko mumyse daugiau.

Na, o ryt ir vėl užsidėsim kaukes ir šypsosimės, taip gražiai kaip tik bemokam. Nors vidus dar serga. Serga nuo pykčio. Serga nuo vienatvės. Serga nuo praeities. Serga nuo depresijos. Bet nieko tokio.

Ryt vėl įkvėpsim oro, smilkalų kvapo, ir nueisim išsivirt arbatos. Nors ir šiandien keltis nenorėjom. Bet va taip paprastai, nueisim išsivirt arbatos ir pritrūksime citrinos.

Ryt vėl šukuosiu ir tiesinsiu plaukus. Ir kris ant kilimo jie, kaip gelsvos ražienos vasarai pasibaigus. Kažkada mylėtos ir glostytos šiltų rankų. Šiandien vienos ir atšalusios. Bet nieko tokio.

Ryt gal vėl netikėtai atrasiu dvi cigaretes senam rankinuke. Nors nepamenu kada jos jau buvo pirktos. Ir kam. Su kuo rūkytos.

Ryt gal vėl sugrįš žmonės, kurių nebežinau ar laukiu, bet žinau, kad pasiilgau. Sugrįš. Pasakys “Labas” ir aš vėl atleisiu tą laukimą. Tiesiog šypsosiuos. Gal skaudės. Bet nieko tokio. Tiesiog tai skausmas.

Ryt lis lietus gal. O jei ne - skaitysim knygą, kurioje dar nerandu savęs. Bet gal atrasiu. O jei ne, tai nieko tokio. Pasėdėsim ant laiptelių. Dviese. Kol sušalsim.

Ir dar daug ‘ryt”, “poryt” išgyvensim kaip šiandien. Vaikščiosim to pačio miesto gatvėmis, tik po skirtingais dangumis. Ir tarsim tuos pačius žodžius tik skirtingiems adresatams. Gersim tą patį lietų, tik skirtingų skonių ir tą patį alkoholį, tik skirtingom progom. Neatsiprašysim atitolę. Neatsiprašysim prisilietę. Neatsiprašysim pasiilgę. Tiesiog tylėdami lauksim dar vieno “ryt”. Tikėsim, kad jis kažką pakeis. Bet.

Nežinau, ko nori mano pamišelė siela. Ar jau džiaugtis suradus, ko ieškojus. Ar laikytis prie praeities prisirišus devyniom virvėm. Tiesiog, atleisk man, kad nesugebu įvertinti akimirkos žavesio tą akimirka.

Rodyk draugams