BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Rugsėjis, 2014

Sako laimė, kai kutena, bet kodėl nejaučiu?

2014-09-22

https://www.youtube.com/watch?v=5vOCHif6XKk

Norėčiau mažo kambarėlio. Su senu patefonu tamsiausiam kampe. Ir džiovintomis rožėmis kiekviename knygos puslapyje. Ir rudenine panorama mėtiniuose languose. Kur dažnai ant palangės sėdėtų dabartis. Ir retai apsilankytų praeitis su Tavo šešėliais. Kur mokėčiau būti viena. Iš tikrųjų. Kur įrašyčiau kiekvieną savo gimtadienį. Nes gal taip tie metai neišsitrintų. Ir prisigertumėm dviese. Ant laiptelių. Vidury savaitės. Su “Sangrios” buteliu.

Ir čia niekada nelytų. Daugiau niekada. Ir Tu šiandien nebe toks tobulas. Nebe toks.…bet kas iš to? Jei joks lietus mūsų nebe sujungs.

Norėčiau netikėto bučinio. Nebūtinai švelnaus. Nebūtinai svajingo. Užtektų netikėto. Norėčiau pamilti kitą ir jo vardą ištarti kitu balsu, nei tariu  Tavąjį. Norėčiau, kad pamiltų mane. Va, va tokia. Per giliai mąstančią ir rūkančią kaip kaminas. Nuobodžią ir per vėlai einančią miegoti. Bet mes tik susitinkam, pasimylim ir nusisukam. Ir neprisimenam kada buvę skaistūs.

Spalvingas miestas, na, o virš jo bespalvis šiemetis ruduo. Ir mėlynomis kaip jūra akimis Tu žvelgsi į juodą dangų. Kuomet visi surado, ko ieškojo, aš vis dar ieškau ten, kur tamsu. Suradus bėgu ir aš virstu į naktį, juodesnę už miesto kates. Ir ten tyliai kniaukia vieniša širdis. Ir ten tyliai dainuoju liūdnas dainas. Ir ten tyliai deklamuoju  nerimuotas eiles. Ir viskas čia lyg ir tvarkoj. Viskas čia lyg ir iš mano vaidmens. Viskas čia iš mano “mažo kambarėlio”. Juk aš mėgstu “bepročius” ir mergaites, kurios dainuoja liūdnas dainas.

- Kiek daug minčių šitoj mažoj galvelėj.
- Blogų minčių?
- Kaip ir priklauso. Tik kelios blogos mintys.

“Blyksteli diena ir - vėl naktis. Laikas - tik tam, kad pasentum.”

Rodyk draugams

Linasėjos knygų dešimtukas

2014-09-17

Man visuomet buvo gražūs skaitantys žmonės. Jie ir patys it atskira knyga. Unikali, paliesta pirštais, bet iki galo nesuprasta. O dabar gausybė nusitrynusių viršelių ir autorių pavardžių ant pustuštės lentynos. Išblikusios citatos ir likę tik kabutės. Aš pasiilgau šviežio popieriaus kvapo ir to jausmo, kai užverti paskutinį puslapį ir žinai, daugiau niekada jo neatversi.

( Prieš kelias savaites perskaičiau Dominykos knygų dešimtuką, idėja tikrai smagi (ačiū!), tad dalinuosi ir aš).

1. Tomas Staniulis Diena, kurią verkiau visą“. Kai ją skaitau, man visuomet lyja: Man patinka ašaros, bet aš nemėgstu verkti. Norėčiau atgaivinti tai, kas buvo - mūsų gyvenimą, mūsų meilę (…) Nes aš juk lietus. Ir moku atgaivinti gelstelėjusius pasėlius… Todėl lyju. Iki lietaus sezono pabaigos. Ir iškeliauju į kitus kraštus, kitas valstybes, kitus kontinentus….

http://nykea.blogas.lt/saltos-dienos-ir-ju-juoda-spalva-298.html

2. Romualdas Juodeika “Laukinės aguonos“. Ir atradau tą pirmosios (amžinosios) meilės laikinumą. Trapumą, skaistumą ir purvinumą komunistinės Lietuvos šešėliuose: “Ir kiti…ir kiti…Daug jų, visa galerija. Trumpam sutikti ir gerai pažįstami, garbinti ir nesuprasti, kiekvienas šiek tiek prisilietęs prie tavęs, kažką davęs, kažką atėmęs, kažkur pastūmėjęs ar sulaikęs… Ir tu stovi šalia jų visų, gal ir jiems kažkuo atsilyginęs, ar likęs skolingas, stovi lyg vis dar neužbaigtas paveikslas….”

http://nykea.blogas.lt/laukines-aguonos-288.html

3. Ray Bradbury “Pienių vynas“. Karštas, kaip vasaros dienos, persismelkusios močiutės virtuvės kvapais. Svaigus, kaip vasaros nuotykis, leidžiantis į kelionę laiko mašina. Su paslaptingos daubos ir niekada nepamatyto serijinio žudiko drumzlėmis taurės dugne. Pienių vynas.

4. Es-Sibajas Jusefas “Mes nesėjame dyglių”. Amžinybės laikinume. Purpurinėse ateities vizijose. Bespalvėje šiandienoje. Sutiktuose žmonėse. Pamatytuose vietose. Mirties prasmėje ir beprasmybėje. Ir visur kur, kur mes buvom ir nebuvom, susibadome į dyglius, kurių daugelis iš mūsų niekada nesėjo, bet visą gyvenimą rinko.

5. Aleksandras Beliajevas “Pasaulio valdovas”. Graži ne rusiška fantastika, o realiais jausmais. Tokiais tikrais, tokiais nuoširdžiais ir netobulais, visiškai priešingais “Minčių mašinai”.

6. Stivenas Kingas “Švytėjimas”. Kultinis Kingo romanas, mano pasąmonėj atvėręs nuoširdžios baimės vartus. Supažindinęs su žmogaus pasąmonės nenuspėjamumu ir fantazijos galia. Kasdienybės baugumu ir sniego skoniu burnoje.

7. Stivenas Kingas “Kerė”. Kokia iš tiesų yra “nešventa” ir griaunanti religija. Kiek iš tikrųjų yra skausmingos patyčios. Koks iš teisų galingas yra paprasčiausias buvimas savimi.

8. Irvin D. Yalom “Meilės budelis”. Man Irvinas Yalomas ne tik nuteisė, bet ir išteisino meilę: “Saugokitės pernelyg stipriai ir be išlygų prisirišti prie kito žmogaus; tai nėra, kaip daug kas mano, tvirtos meilės įrodymas. Užsidariusi savyje, savimi mintanti, nieko kitiems neduodanti ir niekuo nesirūpinanti meilė pasmerkta žlugti. Meilė - tai ne aistros blyksnis tarp dviejų žmonių; yra didžiulis skirtumas tarp įsimylėjimo ir meilės. Meilė - veikiau būsena, davimas, o ne potraukis; santykis su visuma, o ne su pavieniu žmogumi”.

9. Gertchen Rubin “Laimės projektas”. Ir taip aš praleidau metus stengdamasi dainuoti rytais, tvarkytis spintas, tinkamai pykti, skaityti Aristotelį ir daugiau šypsotis. Iš tiesų per metus laimingas būti neišmoksi, to reikia mokytis visą gyvenimą. Tačiau per metus laiko gali atsakyti sau į svarbiausius klausimus: “kas tavo gyvenime yra iš tiesų svarbu?” ir “ar pakankamai dėmesio tam skiri?”

10. Erikas Fromas “Turėti ar būti?”. Du gyvenimo modeliai išnagrinėti iki kraštutinumų. Ne viskam būtina pritarti, kad galėtum iš visko pasimokyti: “Jei aš esu tai ką turiu ir jei aš prarandu tai ką turiu, kas aš tuomet esu?”

http://linaseja.blogas.lt/nes-mes-ne-herojai-tureti-ar-buti-1087.html

Rodyk draugams

Kutena pirštai, už durų

2014-09-12

https://www.youtube.com/watch?v=HWaRNYwX8jY

Seku pasaką apie laimę ir Tu tiki. Bet gyvenime viskas turi savo kainą. Tu ją moki iš anksto, pradžioje - prieš paimant prekę, arba moki pabaigoje - prekę sunaudojus. Ir taip gerai. Taip teisinga.

Tačiau jau ruduo. Diena pilka. Vyzdžiai išsiplėtę. Tavo akyse atsispindi nesaugumas su skausmo gabaliukais. Ir po to vakarai. Sentimentalūs. Kai Tave įsimyliu. Prakeikiu. Išvarau. Ir susigrąžinu, o cigaretė vis vien karti ir stiklinis oras griaužia gerklę. Kiek kartų reikia prarasti Tave, kad nebenorėčiau sugrąžinti? O už durų miega vaikai. Ir tavo veidas, kaip gražaus vaiko. Bet Tu esi tai, kaip žiūri į pasaulį, o plieniniai mano skruotai šypsos žiūrint į Tave. Tai Tu dabar nesi čia. Tai dabar čia nesu aš. Ir reikia pertraukų tarp mūsų.

Gyvenom ramiai ir kukliai, kai viskas ėmė augti. Namas, kuriame gyvenom, miestas, pasaulis… O patys likome maži, maži. Va taip ir sėdim, ir senstam. Atskirai. Ir tylim, kai skauda, nes už durų miega vaikai. Va taip va, bandom užmušti mums likusi laiką, bet kuomet viskas jau pasakyta ir padaryta laikas pats užmuša mus.

Šiandien mano budelis manęs dar neišleidžia iš vienatvės kalėjimo. Gal rytoj. Gal poryt. Bet dar ne šiandien. Nebijok mano budelio ir nepyk ant Jo. Jis ne blogas. Neturi didelių ūsų ir ilgo kardo. Jis visada jaunas. Savaip gražus ir niekada nenuspėjamas. Mano budelis - gyvenimas. Siunčiu tik laiškus į laisvę ir laukiu atsakymų. Bet gal veltui laukiu. Gal akmenys taip ir nepajudės kol ateis naktis ( „kaip norėčiau Tau pakutent padukus) ir svetimi man Tavo norai.

Neišsiunčiu žinutės, meile. Nesinaudoju progom, o Tu mane pamiršai.
Pamirštu vakare pasimelsti ir nepalieku vietos netikėtumui. Nes nebetikiu, o Tu nebetiki manim.
Kuo daugiau aš skraidau, tuo daugiau baimės nukristi, o Tu pili vandenyną, ne po mano kojom.
Tu silpnas. O aš kartoju klaidas ir cigaretė vis vien karti.

Rodyk draugams

Tai rožiniai muilo burbulai

2014-09-05

https://www.youtube.com/watch?v=YKft1vWk6IU

Kartais aš tik vėjas. Supuosi vienas sau. Kartais nukrentu ir nieks nepamato. Ir niekam neskauda. Nieks neaplanko. Kartais jaučia mane. Kartais girdi. Bet niekada nemato. Būčiau laimingesnis vėjas, jei tilpčiau Tavo kišenėje, kairėj pusėj, šalia širdies. Bet netelpu. Kažką jau ten nešiojies. Pakelį cigarečių, o gal pirštines.

Pastatysiu pasaulį, kur rytas visada labas, o sapnai saldūs. Bet Tu vis tiek kas kartą to linkėsi. Beprasmiškai, bet tauriai. Ir būsiu saulė ten. Ne vėjas. Šviesiu Tau. Ne pusiu. Ir sulipdysiu likimą mums. Iš plastelino. Kaštonais apklijuosiu. Bus gražesnis. Sugalvosiu, ko noriu. Ir rinksiuos pati. Sukursiu naktis, kur žmonės daugiau myli ir mylisi, nei miega. Nes šitokią naktį, negi miegosime? Tokia esu ir toliau tokia būsiu. Ir aš niekada nepasikeisiu, nes mano pasauly žmonės nesikeičia. Čia žmonės tiki. Čia niekada nieks nesibaigia, bet visada prasideda. Čia nesvarbu, kad susipykstam. Svarbu, kad susitaikom. Čia nepamirštam pažadų. Čia nebūna melodramų ir gyventi truputuką nuobodu.

Ir netikėk viskuo, ką Tau pasakojau apie laimę. Tai rožiniai muilo burbulai.

Pasiilgau žiemos. Su aukštakulniais per sniegą. Per savo baimes. Bet baisu, kad neišdrįsiu. Už lango miestas ploja. Ferverkais atsidūsta. Garsinu muzika savo kambary, kad Tavo juoko negirdėčiau. Žinau, ir tu ten. Tave matau. Užmerktom akim. Pro stiklą liečiu. O “aš naminė tavo kanarėlė/ man nešalta, tik truputį neramu.”

Rodyk draugams

Visi jį pamilsta ir įsileidžia į širdį

2014-09-03

Jis namuose užkuria židinius. Verda žalią arbatą  su citrina ir vienu cukraus ant elektrinės, šeštą ryto. Užmeta akį į  Tavo profilio nuotrauką. Liūdnai nusišypso. Palydi į darbą su delčia. Ir su delčia sutinka. Išverda kavos. Kviečia pasivaikščiot. Jam patinka žali senvagės suoliukai.

Mano Asjendoj auga du ąžuolai.
Varteliai sulūžę, naktį atsidaro patys.
Kai paklausiu, kas naujo, Tu niekada nežinai,
Atsiranda kaktoj raukšlelės ir užsimerkia akys.
Mano kambary krenta lapai ir keičiasi metai.
Mano kambary gyvena ispaniškos dainos.
Tavo blakstienos su manosiomis šneka
Apie bevertę valiutą ir kylančias kainas.

Jis slepia Tavo plaukus po mėlynai languotu kapišonu. Mano lūpas išdažo bruknių uogienės spalva. Dovanoja pūkuotas šlepetes ir kaštonų karolius. Garsiau groja būgnais mano gyvenime ir spalvina dieną. Suserga juoku ir serga savaite.

Būčiau lėlė su sulūžusia koja,
Juodom akim ir didele nosim.
Mano spintoj gausybė pustų sijonų,
Pasiskolink viena jei nori,
Aš iš Tavęs niekada nesijuoksiu.

Kai būna piktas trankosi į langą, lyja ir lūžta į gabalus. Panašus į Tave, su krepšiu ir lagaminu, autobusų stoty sulytą. Pridega cigaretę po cigaretės. Pila stikliuką po stikliuko ir nurimsta. Nusišypso ir šviečia saulė mano pasauly iki pirmo lietaus. O aš linkteliu nuleidus akis ir išeinu, suvaidinus savo rolę, iš Tavo gyvenimo, nebereikalinga.

Nors esu ir būsiu. Ir skaudžiai lis į sielą kažkada mylėtas lietus.

Visi Jį pamilsta ir įsileidžia į širdį. Išdrįsta ištart, kaip Jo pasiilgo ir nebenori pakeisti Jo. Sako: “tik būk- ir to pakaks. Jei nori vėju, jei nori lietum.” Tai leisk ir man Tave pažinti. Leisk Tave įsimylėti.

https://www.youtube.com/watch?v=zf1ADijyhqU
Uždaryk man lietų papuošalų dėžutėj.
Dabar! Kad viskas būtų tobula.
Paskolink namus, manieji sudužo.
Grėbsim lapus kartu ir rinksime obuolius.

Rodyk draugams