BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Rugpjūtis, 2014

Tūkstantis mano vardų

2014-08-31

Stovėti svetimam balkone, kažkur ketvirtam aukšte, ir žvelgti į pilką miesto panoramą, pro mėtinius tabako dūmus. Pasiilgau. Paskutinis vasaros vakaras glosto nuo jaunystės įkaitusią širdį ir tyliai tyliai niuniuoja lopšinę, jai užmigdyti, prieš rudenį, o miego aš dar nenoriu. Noriu žiūrėti į bėgantį laiką, į Tave. Pasakyk, kad šypsaisi, kaip ta pirmą dieną.

Šnekučiuojamės su vienatve, per pieniškos kavos pertraukėles, tarp keturių baltų sienų. “Kokia norėjai būti? Su kuo norėjai būti? Kur esi? Kuo kvepi? Kas panašu į Tave? Dar cukraus?”. - “Man kelia baimę mano jausmai.”

Galėčiau išplėšti visus dienoraščio lapus, bet mes vis vien nepasikeistumėm, tiesa? Nei mūsų sprendimai. Nei mūsų išsiskyrimai. Nebent mūsų vardai. Nepadarėm visko, kad būtumėm tokie, kokių viens kito norėjom. Buvom viens kito blogoji pusė.

- Kokia yra Tavo šalis?
- Pilkas dangus, žali laukai ir daug lietaus. - ir išėjai iš namų, kuriuos sukūriau tik mums. Ir viskas ką darėm buvo, kaip Tu norėjai.

Vėl pakilusi virš žemės bandžiau išmokti skraidyti, bet vėl susilaužiau sparnus, atsitrenkus į murinę sieną. Aš mažytė Tavo gulbė, nulaužytais sparnais. Lieka randai, gylus, negyjantys….

Vėl glostau Tavo vienišą pasaulį. Vėl nudegu pirštus. Bandau įpūsti Tau savo sielą, sielų teoriją išradus prieš metus. Karštu, sūriu vandeniu plaunu veidą. Nepalengvėja.

Leiskit man verkti. Leiskit nepamiršti. Leiskit nekęsti.

Ir tikrai, per dažnai žvalgaus į dangų, nors ir pro gipso lubas.

- Tu tokia….
- Mm….?
- Niekada nenuvilianti. - o aš negaliu atsistebėti Tavo pasirinkimais.

Rodyk draugams

Žilos supynės

2014-08-20

https://www.youtube.com/watch?v=IsytNFvRx8E

Savo vasarą ir jaunystę palikau sūpuotis ant žilų supynių. Toliau slinko beprasmės dienos. Keistai myli. Keistai gyvena. Keistai svajoja, juda ir supasi toliau aplink kitų gyvenimai, o manasis - sustingęs baltame gipse guli.

Jis tyli - ir Jo nebėra. Aš ilgiuos ir aš Jo dar laukiu. Spėju, kad Jį mylėti lengva. Bet jau ne vasara, o jis ne lietus. Nepakeisiu likimo, nei Tavęs… Galiu pakeisti tik save. Galiu atleisti. Galiu išeiti. Galiu pabūti. Dar šiek tiek. Galiu paleisti. Galiu laikyti. Galiu paliesti. Galiu pamišti. Nebemylėti galiu. Užrakinti duris ir išmesti surūdijusius raktus, bet kad ir kiek durų beužrakinčiau- Jis niekada nevaikšto pro duris. Tai gyvenimas. Skverbiasi pro keturių pilkų sienų plyšelius, į sielą, į kraują, į plaučius.

Toks svetimas dangus.  Toks šaltas artumas ir nekvepia Nida rūbai spintoje. O po to gersime vasarą už tai, kad po dviejų savaičių lapai nusidažytų geltona spalva ir gal jau galėsime po juos braidyti basomis. Kol pritrūks citatų iš prancūziško filmo. Pakeisim vakarykščius idealus, kad rečiau verktumėm ir gal dažniau juoktumėmės.  Kad geltonas miestas būtų pilnas meilės. Girdėti pažadai nusės giliam laiko šuliny, kad žadėtumėm naujus, nes norisi kažkuo tikėti. Iš auksinių narvelių išleisim paukščius, kuriems lemta gyventi po atviru dangum.

Lija po Tavo dangumi.

Rodyk draugams

Ar grįžtant į namus mes neprasilenksim?

2014-08-01

https://www.youtube.com/watch?v=XL8MOLCI_t8&hd=1

Tavo vasara išėjo sutemus, kai nieko nebuvo namuose. Be laiškų. Be raštelių.  Lauki jos  su šalta “Coca cola”. Išėjo  paprastai, kaip akimirkos žavesys ir išsinešė iš Tavo akių žalias spalvas. O jei ji ir nebesugrįš, aš niekada Tau to nepasakysiu. Leisiu jos ieškoti nepažįstamose gatvėse, kolos šaldytuvėliuose, keliuose, kuriais kas diena grįši namo, žalioje spalvoje nepažįstamo akių.

Neatlikti darbai  įstrigę  kalendorių puslapiuose. Gal rudeniop pamilsim naujus vardus. Gal kitų metų vasarą ant to pačio vardo rašysim datą, tos dienos, kai tą vardą pamiršim. Ir dar daugybė “gal“ mėtosi po kojom ant nešluoto kilimo. Aš nepajėgsiu viena.

Karštu, nuo kaprizingo vaiko  ašarų, aštriais akmenimis grįstu keliu kas diena grįši namo. Kažkur palikus nusivylimą, apgailestavimą, negrįžtančio laiko. Grįši kokia išėjai, beveik tokia. Tik kaklą apsivijęs nuovargis smaugs ir neleis ištarti  “Labas”.

Ilgiuosi Tavęs.

“-Gal galiu Tave pakviesti vakarienės?

-Nežinau. Aš tiek kartų apie tai svajojau, kad dabar per daug bijau nusivilti.

-Tada aš kviesiu Tave tiek kartų, kol viskas bus taip kaip svajojai.”

Laukiu Tavęs. Sugrįžtančio(s). Išeinančio(s). Ieškau savo laimės barako koridoriuose ir nepopuliariuose miesto klubuose. Vaikštau tomis pačiomis gatvėmis, nes kas kart ten sutinku praeitį. Bijau vienatvės. Bet labai ilgai būnant vienai ir skaičiuojant laiką, bėgantį sienomis,  viskas tapo taip jauku, taip šilta, taip miela, taip savaip kitoniška, kad pamilau save. Pamilau mūsų maištingas sielas.

Rodyk draugams