BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Liepa, 2014

Rugiuose prie bedugnės

2014-07-24

Pabandyti… bet laiku sustoti… ir gerumo niekam niekada už dyką nedalinti… Neįsimylėti ir nebemylėti šaltų akių.

Baigiantis vasarai pagaliau atradau savo mėgstamiausią kavinukę, kuri buvo keli žingsniai nuo mūsų namų. Įsimylėjau itališkos muzikos vakarus su Tavim. Ir kavą su šiltu pienu. Nugalėjau savo baimes. Dariau gerus darbus. Buvau stipri. Nesistenk manęs suprasti - tiesiog mylėk mane!

Prisidirbome bėdų. Susipykome su visais savo draugais. Dar nematėm jūros šią vasarą. Gal nebematysim. Bandėm pamiršti “Juos”. Buvom silpnos. Bet visada kartu ir mano pasaulis vertas tiek, kiek Tu jam suteiki vertės.

O kažkur rugiuose pamesti visi mano raktai ir adresai pas Tave. Gal prie bedugnės? Siauroj antraštėj nusitrynus pirmo mūsų susitikimo data. Sėdėjom nuleidę drėgnas kojas. Ant obels sunoko mūsų obuoliukai. Neparagavom. Ieškojom laimės toj pačioj bedugnėj, o mus vis vijosi brangus laikas.

Rodyk draugams

Kaip skaudžiau nukristi Tu nebežinai

2014-07-16

Pusė prabėgusios vasaros ant netaisytų svarstyklių sveria, buvo daugiau lietaus ar saulės. O visko, vis vien, buvo tiek, kiek ir reikėjo. Tik laiko vis pritrūko man. Neišmokei lyg šiolei Tavęs pasivyt. Ir nepadeda čia man net aplamdytas senas reno.

Tiesiog, reikia man Tavęs. Savo ir mūsų gyvenime. Kambaryje mūsų. Kur nevysta gėlės. Šiandien dar nevysta, leisk tuo patikėt. Tikėk ir Tu, ir nepranašauk ateities, bent po kol kas. Žinau, kad negali amžinai, bet bent kol kas pasilik čia. Prašau. Gražūs Tavo juodi garbanoti plaukai.

Galvos skausmas didesnis už širdies. Ir taip gerai. Taip geriau nei buvo prieš tai. Mano draugai šiek tiek savanaudžiai ir aš juos šiek tiek savanaudiškai myliu.

Užsivilkusi raudoną suknelę švenčiu gimtadienį, kurį visada pamirštu, nes dažnai neteisingai prioritetus sustatau į lentyną šalia, dažnai, neteisingai neperskaitytų knygų.

Ir neteisingai ilgiuosi neteisingų žmonių.

Vis dar labai Tave myliu. Bet taip ir neišgirsta manęs mano mylimi žmonės.

Mano dainos per liūdnos Tau.

Nuvažiavusi į Tavo miestą nerandu savęs ten.

Rodyk draugams

Šalto, šlapio miesto ir pilkų skėčių mano vasara

2014-07-11

Daug mėtinių cigarečių pamestų naujo rankinuko dugne. Po to išsirikiuoja barako balkonuose ir skęsta juoduose dūmuose, mintyse ir dar juodesnėse svajonėse kiekvienas sau. Savoje vasaroje.

Mes ir. Sėdėjom ant laiptelių. Ir nebeskaičiavom kelinta čia mūsų liepa ir cigaretė, sutirpusi lūpose ir nuorūka nusėdusi stiklainio dugne.

Pagaliau išmokome važiuoti. Dabar galėčiau nuvažiuoti į visus Tavo svajonių miestus, bet Tavęs nerasčiau ten. Tu nebemoki svajoti.

O kartais savo vasaras leidžiame toli. Čia laikas sustoja. Atsisėda ant palangės šalia apvytusios palergonijos ir žiūri susikrimtęs į žilas barzdas, į senatvę, į mirtį, kurios aprašyti taip nieks ir neišmoko. Varto dulkėtus albumus, prikimštus nespalvotų, suplyšusių nuotraukų. Liūdnai linguoja galvą. Čia niekas niekada nefotografavo jūros.

Glaudžiu skruostą prie stiklo, už jo sušalęs miestas. Žiūriu kaip lyja ant manęs. Žiūriu kaip sustoju. Žiūriu kaip laukiu. Kaip įsimyliu kažkieno akis. Žiūriu kaip prabėga pro šalį. Labai džiaugiuosi, kad kai kurių  žmonių į savo dienoraščio lapus niekada neįrašiau.

Bet vis vien vakarui sutemus už juos meldžiuosi vėl.

Rodyk draugams