BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Gegužė, 2014

Pravertas langas, mūsų nuorūkos ir sodas vyšnių

2014-05-12

Ir Tu - išbalęs, susimąstęs ir kažkoks netikras

Dvi dienas būsi stiprus. O Jis kažkur. Iliustruotas nespalvotom nuotraukom ir vėliau iš jų išplėštas. Nesukelia šypsenos. Neplaka širdies. Dvi dienas stipri buvau ir aš. Bet po to…begalybė savęs ir daugiau  nieko. Suglamžytos dienos. Nesugebu išeit. Nesugebu sugrįžt.

Ir pasižadėjau plaukus nudažyti balta spalva. Tokia balta kaip diena. Jei per daug manęs Tau - pasislėpsiu už jos. Tokia balta kaip vyšnios mūsų kieme. Kaip senatvė. Kaip vienatvė. Ir pasižadėjau iš naujo įsimylėti žylą dėstytoją. Ir savo gyvenimą. Praverti visus langus į jį. Nuvalyti palanges. Pamilti melą. Niekada nemeluoti.

Atleisk, nesu blogesnė už Tave. Kad ir kaip ilgai sau bandžiau tai įrodyt.

Bet buvau pamiršus, kad kaštonai sužydi ir klaidingai išsirenkam laiką įsimylėti vėl. Kad į bažnyčią taip ir nepalydėjo. Pamiršus, kad galiu vėl būti laiminga, bučiuodama sužalotas rankas Jo. Pamiršus kaip skaudžiai degina jos. Kokia silpna esu už savo feministinių kaukių. Kokias storas abejingumo sienas statau tarp savęs ir žmonių, kurių man reikia labiausiai.

Žiūriu į margą savo užrašų knygelę, pilną vardų. Tavojo ieškau - nerandu. Buvo naktis, kai išsirinkau laiką mylėti vėl. Po to lijo lietus. Ir gaudžiau Tave po beribes savo ir mūsų dienas.

“O dabar pavasaris, be vienos dienos pilnaty.
Sako, grįš namo ir būtinai paklausys.
Aš Jį namo palydėsiu.
Jis po to - mane atgal.
Beveik girdžiu  grįžtančių paukščių klyksmą.”(2014-02-18)

Leisk, viską Tau atleist.

Rodyk draugams