BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Balandis, 2014

Nusišypsok, sustok, paskui pareik namo

2014-04-15

Daugiau neieškosiu Tavęs, beribėse savo miesto gatvėse. Pasislėpsiu už pro asfaltą besikalančios žolės. Autobusuose, kuriais nevažinėji. Po veidais, už kurių manęs neatpažintum. Po balsais, ne mano tembro. Po tyla. Po laukimu. Po gyvenimu.

Pilu stikliuką po stikliuką. Ant Tavo delno krenta kartūs lašai (ne saldūs, kažkodėl, ne saldūs). Ir geriam už viską mes. Už vėsius vakarus. Ir už šeštadienius. Už pasiklydimus. Už veiksmo filmus. Už viską, ką tik nori,  tik ne už mus. Bet mūsų ir nėra. Nepatogu ant Tavo sofos. Atleisk, bet norėčiau jau namo.

Tik neliūdėk vienišais vakarais. Greitai šalta daugiau nebebus. Nežinai, galbūt šįvakar paskambins žmonės, kurie visada sugrįžta. Nusišypsok. Velniškai patinka, kai šypsaisi. Ir atleisk, kad nesugebi manęs mylėt.

Džiauguos kažkada Tave suradus.

Spėsim dar įsimylėt. Suklysti su kitais. Bandysim dar vėliau tas klaidas taisyt. Tik ne šįvakar. Šįvakar nebereikia daugiau nieko, gerai?

O rytais pasaulis būna pasikeitęs. Prisiekiu. Galbūt mylim mažiau nei vakar vakare. Galbūt mažiau ir pasiilgstam. Gal skauda švelniau ir miego norisi labiau. Šaukia pamišę bažnyčių varpai. Žmonės bėgioja stadionuose. Aš ir šįryt noriu pabusti anksčiau, o su kaikuriais, tiesiog, nelemta. Kažkodėl.

Noriu susirinkt visus pavasarius ir sukioti juos vis atgal ir atgal. Nepasenti. Žydėti su kaštonais. Ir įsimylėti kiekvieną dieną.

“Nusišypsok, nes mus išskyrė lyguma,
Lediniai ežerai, neperregimos pūgos,
Užuolaida, kurią matai užmigdama
Ir tamsūs traukiniai, tarp Daugpilio ir Lugos.”

Rodyk draugams

Mi casa Tu casa

2014-04-04

https://www.youtube.com/watch?v=HiX6fOvC4Uc

Tiek daug iš manęs norėjo jis. Tikėjo. Naktimis mano vardą kliedėjo. Ir niekada netilo jo telefonas. O man jis - tik dar vienas praleistas skambutis. Nebuvau ir aš nekalta, kažkieno buvusi ar busima, kuomet naiviai šypsojaus, kai jis man pasaulį pirko ir statė tiltus, kuriems retas leidimą turėjo. Supratau jį iš puse žodžio. Kuomet užuominomis apibėrė auksu. O, kaip jis žibėjo mano pelenų karalystėj. Kietai vairuoja. Lyg šleikštulio maloniai šypsos. Supykęs - spardo. Ir žodžiais ir kojom. Neverk, tai tik mano svajonės…dabar buvo. Dar  truputis aukso ir supirkism net oriausias sielas. O, kaip žiba Tavo pažadai.

A storm is coming, frank says
A storm that will swallow the children
And i will deliver them from the kingdom  of pain
I will deliver the children back the their doorsteps
And send the monsters back to the underground
I’ll send them back to a place where no-one else can see them
Except for me

Viskas gerai, naktele. Nors labai mėgome auksą ir svajojom apskriet savo miestą su mersu. Bet čia pilna duobių. Viskas gerai. Nors ne apie tokius vyrus svajojome, kuriuos išsirinkome. Ir ne tokias profesijas. Ne tokius kūnus. Ne tokį pavasarį. Ne apie tokius namus. Bet mano namai - vis dar Tavo namai.

Viskas gerai. Tikiu žinau, čia tas variantas, kai klaidingi sprendimai nuves į tinkamas vietas. Ar eisi kartu?

Nors buvai man Klaidas, aš nebuvau Tau Bonė. Mielasis, šios knygos ne apie mus. Nežinai koks sunkus pirmas žingsnis. Palikai vidury juodos gatvės. Nepalaukei. Nepalydėjai. Nebepaskambinai. Neparašei. Ir po to niekada nebeužsukai arbatos. Rūkėm balkone po dvi. Aš apie Tave daugybę istorijų girdėjus, o apie mane Tu nieko nežinai. Sakiau niekada nemylėsiu rudų akių ir Tavo juokas mane gąsdina. Tu buvai tik saldus berniukas ant savo pjedestalo. Nukritęs niekada neužsigaudavai.

Rodyk draugams