BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Kovas, 2014

Kai pirštu rodoma į dangų, tik kvailys žiūri į pirštą

2014-03-20

Kadais praėjom, kaip svetimi. Tyliai nusviro besvoris žvilgsnis plačioje gatvėje.

Aš tikrai nežinau, ar čia toji pabaiga (nenoriu tikėt). Tiesiog nebe taip ir jau pavasaris.

O kiek Tu dar gali pakentėti be saulės? Juk šalta ir neauga žolė. Sakai, gali būti, kad savo saulę jau radai. Asmeninę savo saulę ir nešiojies ją kišenėje, kaip kadais mane.

Kada nors  ir pas mane pro žaliuzes prasiverš saulės plaištai. Ir suguls ant dulkėtų palangių paeiliui tarsi alaviniai kareivėliai, nuėję ilgus kelius savo laimės link, ir į ugnį pavirtę. Po lubas laksto saulės zuikutis. Aš savo rankomis lyg marionetę  jį valdau, o kad taip savo gyvenimą valdytum ir nepasiilgtum niekada akių, kurios tau nepriklausė. O aš savo kišenėje renku akmenukus. Nesunku. Tai mūsų akmenukai.

Bandau užsidėti rožinius akinius arba kitas akis, bet nieko nematau pro dirbtines blakstienas ir visas pasaulis suskyla į “Aš” ir “Ne-Aš”. Vieniša laukiant dienos, kurį mano gyvenimą apvers aukštyn kojom.

Kai neturiu ką veikt, savo pasaulį dėlioju į dvi dėžutes - vieną baltą, kitą juodą. Čia mano, čia ne-mano. O galų galų paaiškėja, kad visas pasaulis čia mano ir tuo pačiu ne.

Niekada nemokėjau būti asmenine saule. Nei fėja. Nei stebuklas. Per daug mylėjau smulkmenas, kad būčiau Tavo gyvenimo herojė. Galbūt, jei Amelija iš Monmarto rašytų blog’ą, ji būtų aš?

Daug svajonių sudaužėm, o mažai suklijavom.
Gaudėm vėją delnais ir kaupėm kišenėj.

Rodyk draugams

Skirtingai lyja ant mūsų visuomet

2014-03-16

http://www.youtube.com/watch?v=8oF3YthIIhs

Berniukas, iš anos žiemos, nori skristi į naktį. O jai tai kas, ji visada ateina juoda ir šypsosi. Rytojaus dieną visai užmiršus.

Juokiasi. Jis ją kutena. Tik sparnų neturi jis. Jei vieną karštą vasaros dieną lietus nebūtų širdies man išplovęs, dabar ją skaudėtų. Ir gal šiąnakt verkčiau, išbalus, kartu su pilnatim.

Bet žvelgiu nebyliai pro netikras blakstienas ir šypsausi akis nuleidus. Klausia: “kas vėl negerai?”, atsakau: “tu juoda gyli naktis”. Ir tylim.

Tylim pabaigose taip pat nedrąsiai kaip pradžioje. Taip ir likom svetimos. Tylim lyg laikas mums neišsenkantis. Lyg mūsų muzika nenutiltų niekada. Aš žinau, amžinybe tu juk niekada netikėjai.

Ir mes niekada , niekada, niekada,
Niekada, niekada, niekada nesužinosim…

Man nebaisu, kad skausmą nutylim. Kad nutylim ašaras. Melą. Priekaištus. Vaiduoklius ir sopulius. Tebūnie. Man baisu, kai nutylėsim “myliu”. Ir visų spalvų juoką. Ir Tavo akių spindesį. Tiesą. Ar Tu žinai, kaip būtų tamsu ir šalta mūsų mažam kambary?

Ir šypsausi nuleidusi akis. Jis niekad neužmins nuorūkos man, aš niekad neprašysiu ugnies jo, dievas mato.

Ne visada viskas išeina kaip tu nori, (nevisada nevisada, sorry).

Tą naktį snigo vidury pavasario. Kai aš tris paras nemiegojau ir buvau nei blaiva, nei girta. Tą naktį, kai bėgome nuo tų, kurie mus vijosi ir vijomės tuos, kurie bėga nuo mūsų. Buvo balta pūga sielose ir pavasaris vienu metu. Buvome visi kartu, tik skirtingai lijo ant mūsų lietus.

O mane, lietau, Tu iš vis palikai.

Rodyk draugams

Pabaigos pradžia

2014-03-04

Nei daugiau, nei mažiau - šešis mėnesius nebuvau geležinkelio stoty.

O pavasaris atėjo, kaip ir žadėjo.

http://www.youtube.com/watch?v=5uh8zlxovJ0

Mūsų miestai. Mūsų traukiniai. Mūsų karai. Mūsų išgyventos žiemos. Mūsų juokas ir ašaros. Mažiau ar daugiau dirbtinumo šypsenos ir tikrumo žodžiai. Kartais tikiu, kad vis dar esu Tavo mergaitė, kvepianti vasara. Tokia, kokios visada norėjai - chaosas ir harmonija vienoje.

Į gyvenimą ir vėl atėjo pavasaris, atėjo meilė. Atėjo trumpesnės ir šiltesnės naktys. Atėjo ilgos nostalgiškos dienos. Atėjo laikas, ne amžinai, bet grįžti į laimę. Noriu būti maža ir vėl iš naujo pamėgti blynus su razinom.

Ir man vėl reikia beprotiškų liepų. Daugiau priežasčių juoktis. Ir kartais priežasčių pykti, nežinant kodėl. Nebereikia žmonių tylos ir medaus skonio melo. Kartais tikiu, kad vis dar esu Tavo mergaitė, kuri neleido Tau išeiti. Kuri prajuokino Tave vidury svetimo miesto. Kuri Tavo randus pamilo ir parašė knygą, apie Tave. Bet liūdna, nes čia jau pabaigos pradžia.

Susėdę aplink laužą numeruojam veidus - čia savi, čia ne savi ir bandom išskirt tobuliausią akimirką, savo gyvenimo. Apie ateitį dar negalvojam, apie ją pagalvosime ateityje. Kam rūpi ir kas tuo rūpinas dabar. Mūsų viltys ir mūsų iliuzijos gyvos tiek pat, kiek vos rusenančio laužo šiluma. Mūsų ilgi išsiskyrimai ir trupi sugrįžimai suskyla į milijonus pilkų pelenų, nuo bendro laužo, ir nusėdą ant palaidų plaukų. Kažkur sėdi berniukas, dėl kurio dar aną žiemą širdis ledu stingusi plakė. Dabar kartu geriam imbierinę degtinę ir apie gyvenimą juokaujam. Mėgstam tuos, kas yra panašūs į mus. Ir daužiam kartu stikliukus: “iki kito pirmo išsiskyrimo”.

Ir už mūsų nebe pirmas raukšles, likusias po šiltų akimirkų kartu, lūpų kampučiuose.

Už nedirbtinas šypsenas. Tikrus, ne būtinai blaivius, žodžius ir už juoką, kažkada mylėtą.

Kartais tikiu, kad vis dar esame, kokie buvome prieš metus, nes niekas be Tavęs man dar neišdrįso pasakyti, kaip tai naivu. O Tu virtai į pradžią pabaigos. Kartais tikiu, kad praeitis kartu tokia ir buvo, šviesi ir šilta, kaip pavasaris. Visai neidealizuota. Ir kad “ne savų” nėra tarp mūsų, tik juodi šešėliai sugulę ant silpnų pečių.

Rodyk draugams