BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Sausis, 2014

Monstrai ir stebuklai

2014-01-08

Iš dešimt norų išsipildo tik penki.

Išlygini susiglamžiusį popierių, su rašalo dėmėm. Sudedi į piniginę, nešiojiesi kišenėj, diena iš dienos, ir lauki, gal išsipildys? Ir jie išsipildys. Išsipildys, nes lauki. Išsipildys, nes tiki stebuklais. Gal kita forma. Gal ne visi. Gal ne iš karto. Gal kitame laike. Kitame pavadinime. Gal kitame varde. Ir metai šitie, kažkur pamiršę sniegą,  bus geri, kupini meilės, laimės ir stebuklų.Tokie kokių norėjai. Bus, nes pažadėjom fejerverkų  naktį,  sau ir tam nepažįstamajam, kuris šalia stovėjo, sustiręs nuo vėjo, galvą iškėlęs, akis prie dangaus prirakinęs. Jis taip pat savo dešimt norų turėjo.

Atėjo naujas gyvenimas dar su švariais batais. Davė naują veidą ir naują pradžią ir krūvą lapų baltų. Sako: “piešk, va čia, savo svajones, jei tokių dar liko”. Sako: “nupiešk man save, ne kokia esi, o kokia būtum”. Atėjo nauji monstrai su garsiais žingsniais. Su Tavo tyla, kuri kartais skauda, kartais ašarom bėga. Su tyla ir žmonių, į kuriuos visą savo garsą sudėjai. Ir išėjo. Su atvirumu. Su pasitikėjimu. Su žmonių, kuriuos draugais vadinai, sielom. Liko tik karkasas. Tik nuotrupos internetiniuose tinklalapiuose. Pamiršot dar prisiminimus! Sugrįžkit ir pasiimkit. Man jų nereikia. Jie skauda kartais.

Aš tikiu stebuklais. Ir man jau sakė, kokia naivi esu. Aš neregėjau Cheopso piramidės. Man užteko jų aplink mane. Kiekvieną dieną juos rinkau kol patikėjau, galų gale. Norėjau Tau juos parodyt, o kol gaudžiau nulaužiau jiems sparnus. Šiemet penkis sugavau ir į savo piniginę sudėjau. Bet kas iš to, tu išėjai jau pernai. Nesulaukei. Nepatikėjai.

Gal ne iš karto. Gal dar labai negreit. O gal greičiau? Gal bus “ratuoti”?  Gal išsipildys mano svajonės kitų gyvenimuose. Bet išsipildys. Gal išsipildė tada, kai tie monstrai išėjo? Nesvarbu, kiek daug išsinešė. Paliko svarbiausią - tikėjimą. Mažais, mažais žingsneliais. Per judančias reklamas internete, su daugybę “gal?”, bet viskas ateina. Ir viskas praeina. Praeina vakarai, kai kepei mėgstamiausią kūgelį, kurio Jis taip ir neparagavo. Ar mezgei kojines, kurių nenešiojo. Praeina naktys, kai nemiegojai, nes jis nemiegojo.

Pradeda snigt. Anksčiau ar vėliau. Visada baltai. Ir išgirstu, vieną vakarą, Jo tyloj skęsdama, kažką šalia savęs trepsint. Maži stebuklai. Mažais, mažais žingsneliais į mano gyvenimą ateina. Rieda traukiniai. Ir jų languose - maži stebuklai.

Kartais maži stebuklai turi per dideles galvas ir akis, nieko nematančias. Kartais žmonės juo išvydę pavadina monstrais. O kartais ir monstrai sukuria šviesius namus. Rūpesčiai tampa džiaugsmais. Taip atsitinka kartais. Kartais mes esam, bet tuo pačiu mūsų nėra. Kartais gyvenam pogrindžiuose, rūsiuose, malkinėse. Bet mus visur suranda “maži stebuklai” ir “dideli monstrai”. Kartais atvirkščiai.

Šiandien nusėdo monstras peleninėj su nuorūkom ir gulėjo ryte, anksti, šalia. Galvos nuo pagalvės pakelti neleido. Šiandien aš laukiau savo “mažo stebuklo” arba Tavęs.

Rodyk draugams

Balintos sienos

2014-01-01

http://www.youtube.com/watch?v=TFLt4bQH850

Tik balintos sienos. Tik balintos sienos.

Buvo brendis, kur skandinom dar vis Kalėdom kvepiančias mandarinų skilteles. Buvo degtinė, kur skandinom meiles, vis dar kvepiančias vasarą. Šokom tarp nepažįstamų veidų ir, dangų plėšant raudoniems fejerverkams, apkabinom juos šilčiau nei tuos, pažįnotus “šimtą metų”. Apkabinom, sustingusiais pirštais, sielas jų. Nepamenu, nei kur, nei kada tąnakt užmigau. Nebuvau girta.

O nubudau po metų. Gerai, kad ir šiemet Tavo veido nepamiršau. Nubudau po metų, pasaulyje “Balintom sienom” ir  vieniša siuvimo mašina. Ilgai žiūrėjau į jo šypsena ir tas nuogas, baltas sienas. Kiekvienai plytai, tos sienos, galėjau po vardą sugalvoti ir savo dienom išpaišyti. Dienom - iš metų anų, mažais minties pirštukais.

Nupiešti berniuką, iš anos žiemos ir liauna kaklą jo apvynioti mėlynu vilnoniu šaliku. Ačiū, jei neištirpai.
Ir nevaikiškas meiles, po šešių metų sutiktas batų parduotuvėje. Nuspalvinti purpurine.
Pakeleivį, su kuriuo perėjom šaltą žiemą ir išsiskyrėm. Nepadėkojom, bet ir nepamiršom. Gal dar ne vėlu?
Girtus žiemos penktadienius, po kurių pavasaris atėjo.
Ir nemylimas gatves.
Ir lietų, kuris užklupo netikėtai. Ir tylą jo. Ir melą lygi skausmo.
Gimtadienius, ne kartu sutiktus. Ir naktis, kartu nemiegotas.
Ir dienas, po visko. Kai maistas atgavo maisto skonį, o vasara atvirto į vasarą.
Iš gyvenimo išbrauktus įpročius, kurie visada sugrįžta.
Atrasti vietos ir blogiems peizažams, kur tik stiklų šukės.
Kur pasiveja pabaigos, nuo kurių taip greitai bėgom.
Ir portretams, kurie laimingi ne tapo. Kurių veidą šypsenos puošia retai.
Bet ryškiausiai nupiešti - Tavo veidą, jei jis mane pažadino. Nenoriu pamiršti jo kitais metais. Ir visais.

Nubudau žydėti. Dainuoti mylimas dainas mylimiems žmonėms.

Nubudau ilgai nepamiršti, bet greitai atleisti.
Nubudau pamilti gatves.
Nubudau atsisveikinti su Tavim. Šįkart gal jau visam.
Nubudau apkabinti žmones. Visus, kuriems to reiks. Apkabinti jų sielas.
Sukurti kažką gražesnio. Nubudau kartu su naktim.

Su Naujais, Tave, nebūtinai geresniais. Tiesiog naujais. Atnešk mandariną ir laimę.

Rodyk draugams