BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Spalis, 2013

Nes mes ne herojai ( Turėti ar būti? )

2013-10-29

Nešokame gyvenimo šokyje. Mes tik tildome muziką. Stiklą vadiname mėlynu, paradoksalu, nes jis nesulaiko mėlynų bangų. Ir kartais nežinome, kad nusiėmę ramentus, galėtumėm pradėti vaikščioti savomis kojomis.

Ruduo. Vėlyvas. Seniai išartos dirvos. Darbininkai rūko prie konvejerių. Investitoriai investuoja kitų pinigus. Klerkai perduoda pašto ženklus. Biurokratininkai kvepia dar šviežiu popieriumi. Gyvenimas vėsta tarsi arbata, nespėta išgerti per pietų pertraukėlę. Skubame prieš savo valią. Skaičiuojam žingsnius. Kartojam frazes. Atliekam tuos pačius ritualus. Diena iš dienos.

Nuolat stebim kovą tarp gyvybės ir mirties. Dabarties ir praeities. Žmonių ir daiktų. Buvimo ir turėjimo. O mes tik stebim, kava užgerdami. Kuriame istoriją. Po to gražiai apipavidalinam ir pasiėmę savo kaukes keliaujame į darbą keliais tais pačiais. O gal šiandien eikime kitu keliu? ir taip kiekvieną dieną? Kaip vaikystėje. Trokštam būti. Sugebėti. Prisiliesti prie žmonių. Bent trumpam. Ištrūkti iš savanaudiškumo kalėjimo. Mainais reikalaujame kraujo, prakaito ir ašarų.

Mus be galo vilioja nejudėti į priekį, pasilikti ten, kur esame, regresuoti. Kitaip tariant, pasitikėti tuo, ką mes turime, pažįstame, galime į tai remtis ir jaustis saugūs. Mes bijome, todėl ir vengiame žengti žingsnį į tai, kas dar nežinoma, į tai kas netikra: juk iš tiesų toks žingsnis gali neatrodyti rizikingas, kai jis jau žengtas, bet prieš jį žengiant, nauji jo atveriami aspektai atrodo labai rizikingi, todėl ir gąsdinantys. Saugu tik tai, kas sena, išmėginta, ar taip bent atrodo. Kiekviename žingsnyje slypi nesėkmės pavojus, ir jis yra viena iš laisvės baimės priežasčių.

Mes žavimės herojais, nes širdies gilumoje norėtumėm būti tokie pat - jei galėtume. Bet kadangi mes visko bijome, manome, kad nuodėmė būti tokiais. Jog tokie gali būti tik herojai, o patys liekame, kur esame - “nes mes ne herojai”. Pasirūpiname vieta kapinėse, gyvybės draudimu, surašom tęstamentą ir nusiperkam dangų. ( E.F. )

Jei aš esu tai ką turiu ir jei aš prarandu tai ką turiu, kas aš tuomet esu?

Vieniems auksiniai lapai į dušią krenta. Kitiems ruduo skamba, kaip žemė ant karsto beriama. Vieni myli raides. Kiti įsimyli skaičius. Retas pamilsta žmogų. Ir medicina vis dar neišranda vaistų nuo meilės ir mirties. Šią akimirka visa savo esybe noriu būti ten, kur esu. Tarp herojų puslapiuose knygos. Bet povandeninių laivų nepastatysime vien skaitydami Žiulį Verną.

Noriu suartinti tai, kas buvo atitolę. Viską, ką galima. Pajusti įkvėpimą, ten kur viskas seniai išsikvėpę. Pamiršti tai, kas susvetimėjo. Tiesiog per naktį.

Noriu parašyti, kad skauda, bet bijau, kad jau nebe. Noriu parašyti, kad pasiilgau…bet šiąnakt lyja. Padovanojo naują skėtį. Juodai baltą. Lyg naują pasaulį, kuriame niekada nelyja. Bet tas lietus visada šalia eina. Padeda skėtį laikyti, nes mato, kaip rankos dreba, kai šalia… Kai jis šalia eina. Gal rytoj įsimylėsiu filosofą, iš gretimo suolo? Arba lapkritį?

Tobula naktis ir mano namai.

http://www.youtube.com/watch?v=dZ23Y9WPw1Q

Rodyk draugams

NemaRUS kinas

2013-10-06

Vienai alaus, kitai degtinės su ledu. Taip visada. Viena greitai išgeria ir negalvoja. Silpna nemėgsta būt. Kita karčiai gurkšnoja ir vis sugrįžta, sugrįžta, sugrįžta… Viena karštai myli ir sėdi viena, ir šoka, ir rūko, viena…Kitą, tuo tarpu, bučiuoja. Pažvelgia ana ir šypsos, o ta atsako kančios kupinu žvilgsniu. Kitaip jos meilę mato. Kitur atranda. Gėrimuose irgi kituose. Bet namo sugrįžta visada kartu.

Turiu nuojautą, kad kada ir apie mus kaži koks tai paplaukęs rusų režisierius filmą kurs. Nespalvotą. Biudžeto mažo. Nerodys jo populiarios televizijos. Tai ne tas filmas. Ne toms minioms, prieš kurias mes plaukėm. Ir neišgarsėsim. Gal taip niekas ir nesupras, kad tai filmas apie mus. Net tie žmonės, kurie dvidešimt metų tuose pačiuose namuose su mumis gyveno.

Ji pabusti nori. Ji pabunda. Ji atsikelia laiminga. Savo tyrą meilę ir sutrūkinėjusį laukimą ji sudeda į šitą ankstų rytą. Į savo tikrą draugą, kuris pažadina ją pirmas, bučiniu nors ir šaltu. Viso labo, tai tik šuo (sielos jis neturi ir jausmų, net migdolinių kūnelių). Vis kovoja su vėjo malūnais. Diena iš dienos. Jai nepabosta. O kovai pasibaigus… Laukia. Tyliai laukia. Naujo ryto. Netikėtumo. Kavos su kondensuotu pienu. Ir princo mėlynom akim. Ir šypsosi jai. O ta dar lovoj guli. Pajusti bando. Paliesti kūną, kurio nejuto niekada. Niekada nejus. Nemyli ji šitų namų. Ir tų žmonių aplinkui. Draugų neturi. Pritrūksta sielų jai. Pompastikos pritrūksta. Ir kantrybės išlaukti netikėtumo savo. Kuris labai senai pas ją atėjęs, šypsosi dabar ir kavą jai į lovą neša. Su kondensuotu pienu.

Mano herojė – tipiška  Sankt Peterburgo inteligentijos atstovė. Na, o aš – paprasta provincialė. Degtinė, vakarėliai ir mano avantiūros. Iš pirmo žvilgsnio, kas  gali būti bendra? Nieko. Kaip diena ir naktis. Mes – dvi medalio pusės. O tas medalis – Gyvenimas.

Turiu nuojautą, kad kada kaži koks tai paplaukęs rusų režisierius gerą filmą sukurs. Apie gyvenimą. Nieko kas iškirpta. Nieko surežisuoto. To filmo nerodys populiarios televizijos ir nežiūrės jo minios prieš kurias mes plaukiam. Žiūrės dvi vienišos sielos. Prie alaus ir čypsų. Prie cigarečių su kava. Žiūrės. Kartu pasenę. Kartu prasidėję. Kartu pasibaigę. Žiūrės ir ilgai dar nepamirš:

“Kaip dvi pelytės sumanė pasaulį užvaldyt.” Seniai. Labai seniai.

Rodyk draugams