BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Rugsėjis, 2013

Mano kova su Tavo vėjo malūnais

2013-09-16

Paskutinė meilė.
Ir aš vis mažiau ir mažiau turėsiu, kažkada maniau, nesibaigiančio laiko, o kaip mėgdavai jį vogti. (Iš autobiografijos)

Ir kartais mes vis dar mokam būti jauni. Vis dar mokam prisidirbti košės, kaip maži vaikai. Vis dar mokam susipažinti su naujais žmonėmis ir mokam greitai tapti draugais. Kartais mes vis dar mokam išvažiuoti anksti ryte ir sugrįžti tik vėlai vakare. Kartais mums vis dar pavyksta.

12.00. Burnoje vakarykštės degtinės skonis. Vakar Jam patiko mano plaukai. Šiandien žadėjo į bažnyčią lydėt. O aš į visą vakar dieną nusispjovus, išvažiavau, dar šiltus patalus palikus.

Čia miestai kitokie. Tiltai kaba virš tiltų. Tinkas nebyra. Raidės vitrinose didesnės. Reklamos ryškesnės. Gatvės greitesnės. Ir tiesą sakant, ruduo čia kažkoks rudeniškesnis. Nebesiorentuoju erdvėj. Aplink vien dideli objektai. Ir tavo žodžių margi šešėliai. Ir išplaukia linijos tarp miestų. Vien didybė be perspektyvos.

Po 4 metų aš vėl Trakuose. Jie vis dar kvepia meile. Sena. Gal dar mokykline. Kavinukės tos pačios ir iškabos. Tik aš jau ne. Kitus žmones šalia glaudžiu. Plaukai ilgesni ir pasenus.

Sako, Jis vis dar klauso mano dainų. Sako, kai Jam baisu apie mane galvoja. Sako, vis dar mane, kaip talismaną į kelionę įsimeta ir nori su visais savo draugais mane supažindint. O aš sakau, kad nebereikia meilės ant senų pelenų statyti. Atleisk, kad esu bloga.

Leidžiu, Tau šį pokalbį užbaigti pirmam. Bet tu vis nededi taško ir nededi. Gal kada, kai užaugsiu iki Tavęs. Ar pribręsiu link savo idealų. Arba tiesiog to nuovargio mano venose prisipildys per daug, daugiau gal net nei nikotino. Pati tą tašką uždėsiu. Pavargau kovoti su Tavim. Gal senstu? Laimėjai. Ir tiesą sakant, laimėjai jau senai. Gal tada jau, kai pirmą kartą sau apie Tave bandžiau pameluot. Ne degtinės aš Tau nupirksiu, o dėžutę raudonų kreidelių. Kad nubrėžtum ryškias linijas ten, kur dedi pabaigas. Kad aiškiau būtų. Skaudžiau gal… Kol ruduo dar. Kol sniego svorį gatvės tik pernykščiuose prisiminimuose jaučia.

Rodyk draugams

Neišsaugoti pažadai

2013-09-07

Paskutinis ruduo.

Ruduo. Paskutinis paauglystės. Paskutinės rudens atostogos. Kaime… Ar kai būsiu aštuoniolikmetė privalės viskas būti kitaip? Ar privalės būti kitas ruduo? Atostogos kitos? Kitokios? Kaimas? Ar būtinai privalės? Žinoma. Privalės. Naivus ir vėjavaikiškas Tavo klausimas. Turėsi pamiršti spalvas. Ir jei būtų kas anksčiau pasakęs, kad suaugusiems ruduo bespalvis, patikėjus nebūčiau. (Iš autobiografijos)

Pro šalį lekia miestai. Svetimi. Sėdžiu ant galinės sėdinės su berniuku iš anos žiemos. Ir sielą šaldo jis ar miestai tie?  Šiąnakt sapnavau, jog tik sapnavau, kad grįžai. Bet pabudau.

Pauzė. Ir tyliu tam, kad išgirčiau kaip gyliai alsuoji tu tais kilometrais, kurie mus skiria šiąnakt. Kurie mus išskyrė vasara. Kad išgirsčiau kaip lauki atsakymo. Lauki taip, kaip laukiau aš. Išgirsčiau kaip žvilgčioji į juodą telefono ekraną. Kaip atsidūsti. Įkvepi oro lyg bandydamas iš naujo gyvent. Iškvėpi, supratęs jog negali. Girdėčiau, kad vis dar lauki manęs. Ir gal tie kilometrai kalti. Ar naktis, kaip tyčia, kai niekam nesimiega. Juokias miestai svetimi ir garsiai ruduo iš paskos tepsi. Ir negirdžiu tavęs. Atodūsių tavo.

Ir gaila…Gaila, kad “grįžai” tik kažkokia žodžių metafora. Kad už jos slepiasi tik grįžti, pažadai, bandysi, gal…Gaila, nes nematai kaip šiąnakt tavo miestas savo, mano ir tavo senatvę laisto. Nepataiko į ritmą, bet visi iš vien. Balsais spiegiančiais, bet stipriais. Vieningais. O aš su jais. Saugau tau vietą šalia. Saugau. Ir gal neišsaugau.

Pauzė. Ir tylim. Nes supratom…Kad nebe taip. Ruduo. Didingai guli vidury gatvės, kur anksčiau pasivaikščioti eidavom. Gyvatvores degina ir klevų lapus. Ir nepalieka toj gatvėj vietos nebaigtiems vasaros romanams užbaigti.

Net jei išsipančiosi iš visų tų grįšiu, pažadu, gal metaforų, tu nesupyk, jei Tave pamačius, apkabinti nepajėgsiu. Ruduo. Jei tyla ilgesnė tarp mūsų bus ir juokas suvaidintas. Ruduo. Jei mano plaukai nusidažys šerkšnos  spalva ir akys pasenusios. Ruduo. Jei degtinė ir su manimi nebus saldi. Ir mano namai ne visada obuoliais ir cinamonu kvepia…

- Pasiilgau tavęs, degtine tu.

Rodyk draugams

Labas rytas, rudenine arbata

2013-09-01
“- Ko tas ruduo visada toks piktas?
- Jis turi rimtą problemą - jis alergiškas saulei.”
“Priberk man į arbatą šermukšnių ir išgydyk ligą, kurios vardas - Tu”

Tamsu. Kol surūkiau paskutinę cigaretę prašvito. Žolė gelsvais lapais nusiklojo. Nuo seno ąžuolo gilės nukrito. Jaunutės vyšnios lapai akyse  surudavo. Vėlynėm pakvipo. Kol surūkiau paskutinę cigaretę. Pasenau.

Ne šilta šįryt namuose. Kol išgėriau paskutinį puodelį kavos atšalo lova ir siela, ir kava, ta pati. Atšalo prisiminimai. Pokalbiai. Net šypsenos ledo luituose užšalo. Dar langai visi praviri, nors rankoje nosinę spaudžiu ir nuolat braukiu per lašančią nosį. Uždaryt nesinori. Rankos nekyla.

Jei gali, būk geras sugrįžk ir uždaryk tuos langus. Nei valkatų, nei vėjo neįleisk. Pasisveikink: “Labas rytas!” su mano rudenine arbata ir neišeik niekada, kad namai vieni neliktų. Vienatvės jie bijo. Ne lietaus. Aš Tave obuoliais vaišinsiu. Išmoksiu moliūgų sriubą Tau virti. Vakarais Tau šokolado su migdolais pernešiu ir išmoksiu siūti, jei švarko alkūnė pradiltų. Viską susiūsiu. Gyvenimus mūsų. Kad nebebūtų daugiau toli vienas nuo kito. Niekada. Ir mūsų miestus į vieną. Ir norus ir svajones. Prie Tavo dienų aš savo naktis prisiūsiu, kad gyventum ilgiau. Nepasentum. Kad mūsų telefonai niekada negulėtų ant stalo atšalę. Net jei už lango vos septyni laipsniai. Net jei snaigės iškris gruodžio nesulaukusios. Būtų šilti nuo Tavo žodžių ir mano šypsenos juos girdint. Sušildytų namus ir kavos puodelius iš naujo…

Mūsų ambicijas ištirpdytų ir jos liktų ant puodelio dugno su tirščiais nusėdusios.

Rodyk draugams

Vasara miršta

2013-09-01
Kodėl, kai vasara miršta,
Į Jūsų žemę atšliaužia ruduo?
Saldžios uogos pūvenom virsta,
Šliužų krauju nusidažo vanduo.
Koks nuostabus dalykas yra braškės,
O ruduo pradėtas, bet nebaigtas.
Nevykėlis dailininkas per daug spalvų ištaškė
Ant šio beprasmiško laiko.
(c.t.)

Stebėjosi Jis mano akcentu. Suabejojo mano stiprybe. Ir spėjo, kad mano akys žalios (nepataikė). Klausė, ar nešalta. Savo striukę siūlė. “Na, nebent žieminę vežiojies?”. “Žinoma, jei kartais maža miela moterytė sušaltu.” Stipri moterytė - pataisau. Šypsosi. Galvą purto. “Tu per daug cukraus vartoji, kad tokia laiminga.” O po to siūlo kava pavaišint, su mėtų sirupu.

Ir į kiną veda. Nespalvotą. Po atviru dangum. Sako: “Galėsi grįžus parašyt kaip mudu filmą žiūrėjom, nespalvotą.” Parašysiu. Parašysiu, jei tik juodas tušas ant popieriaus gebės tą paprastą artumą tarp mūsų tą naktį perteikt. Jei tik išdrįsiu pasakyt, koks besvoris ir bereikšmis tas artumas buvo. Jei prisiminsiu.

Dvi merginos aikštei ant suolelio šampaną gėrė už nepamirštama vasara. Vienos. Naktį. Paskutinę. O po to pamiršo. Ir vasarą. Ir tą naktį. Kaip ir Tu pamiršai mane. ( Žinai, senai nelijo…)

Su pratirpusiais braškiniais ledais. Vynuogėm ( kad ir be degtinės). Drugeliais ant sienų, vaikiškais pirštais pieštais. Su nuotraukom, neredaguotom dar, apie jūrą ir keliones, kurių gal būti ir neturėjo. O gerai, kad buvo. Viskas. Tos naktis pramiegotos, kai miegoti neturėjom. Tie pokalbiai, kai gal netyčia brangią širdį žodžiais lyg smeigtukais smaigstėm. Atleista viskas. Ir pamiršta, kaip ta vasara, kaip ta naktis, kaip mergaitė iš geležinkelio stoties…Taip maniau vasara išlydėsiu. Su tuzinu kavos puodelių, su daina ta pačia. Netrauksiu užuolaidų. Nereiks. Ir lovos neklosiu. Nepramiegosiu. Aš noriu matyt, kaip lėtai ir tyliai, vos vos pastebimai nauja pradžia ateina į mūsų gyvenimus.

O kai pabudau, gatvės buvo pilnos vaikystės ir mažose rankose nusvirę kardeliai. Užuolaidos atitrauktos ir lova neklota. Nepasikeitę niekas. Tik nauja pradžia. Pramiegota. Pražiopsota. Kažkur pamesta vienoj kalendorinėj dienoj. Neišsaugota. Pamiršta. Viena diena. Gražinkit, nes baisiai jos trūksta. Dar vienos nakties nemigos. Dar kelių valandų ledinėj jūroj. Dar minutės Tavęs. Man labai reikia dar bent vienos natos iš Tavo balso.

Reikia naujai pradžiai. Dar truputį kavos. Dar vieno puslapio, papildomo, kalendoriuje ant sienos. Reikia, kad prisiminčiau. Tą šampaną. Kiną po atviru dangumi. Tą vasarą…

kuri jau blėsta po užmerktom akim.

Rodyk draugams