BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Rugpjūtis, 2013

Chaosas iš rožinės dėžutės

2013-08-28

Dabar pas mus  išaušta tokie rytai, šeštą aštuoniolika, kai nubudus vis dar bandai susitaikyt su ta mintimi, kad esi laiminga. Laiminga tikrai. Ir tokios popietės, kai dirbdama darbus, jaučiu, kad dirbu. Jaučiu, ką dirbu. Per pietus maistas vėl turi skonį.  O mintys vėl gyvos, jos laksto po kambarį. Po kaimynų langus. Bėgioja po laikus, būtuosius , būsimus. Pas Tave užsuka. Rečiau, rečiau.

Vakar tokį vakarą turėjau. Be degtinės. Be Tavęs. Negirta. Bet gražu buvo. Bėgo pro šalį veidai, žmonių, ramių ir laimingų, tolesnių nuo buitinių klausimų ir pykčio ant visų. Šypsojosi vieni kitiems, kalbino, akį merkė. O aš tarp jų. Viena iš jų. Sugrįžčiau į ta akimirka ir žavėčiausi savimi. Galbūt įsimylėčiau save, jei geriau nepažinočiau.  Po to sutemo. Vėsu, bet dar. Dar nešalta. Meluoju… Prisigėriau tada aš to purpurinio vakaro lyg avietinės degtinės.

- Laiminga tikrai.

- Tikrai?

- Meluoju…

-Vėl ir vėl.
Laviruoju. Stoviu basa ant plono lino. Ir vėjai lyg bėgiodami užrištom akim trankos į mane. Kaip švytuoklė linguoju kairėn-dešinėn. Padalinu upę per pus. Į dar vasara ir beveik ruduo.  Į laiminga, bet nemylinti. Į Tave ir be Tavęs.

Velniop. Dar vasara.  Turiu dar dienų. Turiu penktadienį dar vieną . Ir visą naktį. Gal gersim arbatą ir skaitysim savo istorijas iš kitų lūpų. Gal žiūrėsim filmus, kurių dar nematėm arba tuos, kurios mintinai išmokom. Gal su cigaretėm sudeginsim visas nesėkmes, kurios pusmetį juodais katinais po mūsų gatvę bėgiojo. Gal tiesiog žiūrėsim vieni į kitus ilgai ir visą naktį nemiegosim. Grožėsimės akimis žibančiomis pro šviesių plaukų sruogas. Juoksimės atradę naujas mimikas. Verksim pastebėję raukšles po akim.  O gal užmigsim.

Susitaikiau su viskuo. Vėl pradedu priprasti prie daiktų, kurie mane supa ir žmonių, kurie apkabina. Pamilsiu orą už lango, net jei lietus atneš pasąmonėje užstrigusią baimę. Uždariau visą savo chaosą mažoj rožinėj dėžutėj ir palikau prisiminimui dienoms, kai bus baisu. Susitaikiau su savimi. Bandau nusišypsoti. Pamilti save iš naujo .  Pamiršti. Nebėra Tavęs. O su šia mintim susitaikyt dar negaliu.

bet jei sugalvotum man dar kada parašyt. Rytoj. Poryt. Po metų gal. Paklaustum: “Dar nepamiršai?”. Išdrįsčiau aš gal papasakoti Tau, kaip stipriai stengiausi.

Rodyk draugams

Volare o o o… Cantare o o o o…

2013-08-25

Silpni ieško ženklų ir juos suranda. Silpni meldžiasi dažnai ir mano esą išklausyti. Silpni perka loterijos bilietus. Tada aš mačiau ženklus puodelyje žalios arbatos. Ir rankas kvepinau arbatžolėm, ir puodelius išploviau. Mačiau ženklą giedrame danguje, mačiau ženklą kuomet jis apsiniaukė. Ženklą savo mėlynuose marškinėliuose, kurie maniau man nesėkmę nešė, kuomet suteikiau jiems dar vieną šansą pasitaisyti. Tuziną bilietų sekmadieniais į šiukšliadėžę mečiau. Dažnai meldžiausi ir žegnojausi, lyg įprotis kad rankos nedrebėtų. Žegnojausi vonioj viena. Žegnojausi prieš miegą. Žegnojausi klaidas darydama. Buvau silpna ir to savo silpnumo, kaip maža mergytė griaustinio, bijojau. Bet nesudužau lyg stiklas. Prašiau pasimelsti už mane, bet nesimeldei tu… Tu patikėjai, kad galiu būt stipri. Gal tai buvo ženklas?

O po visko… mes ir toliau gėrėm arbatą, visą dieną, be ženklų karštuose puodeliuose. Ir  po šitiek laiko pajutom svaigų dūmą cigarečių. Susikibę už rankų pažadėjom  amžiną laimę ir pasidovanojom likučius vasaros, kurie po lietaus beliko. Autobuse, pilname nepažįstamų veidų, mes juokėmės garsiai ir pravirkom, supratę, kad ta laimė ne amžina. Kad kaip laimingu būti mes būsim primiršę. Ir nepažįstamiems veidams mes ant peties verkėm. Papasakojom jiems liūdną istoriją, vienos žiemos, vieno pavasario ir vasaros be kelių dienų. Nors nesuprato jie mūsų, bet nepasmerkė ir klaidų neskaičiavo ir džiaugėsi, kad viskas baigėsi laimingai.

Mažyte mano mergyte, tavo ilgiausias kelias, apledėjęs žmonių abejingumu ir balsu, kuris kaip mylimo kumštis ant kūno dėmes palikdavo… Baigėsi. Kelias nuplautas ašarų tavo pačios, kuomet kukčiojai  ir žegnojaisi užsidarius tualete, kad niekas nepamatytų. Ir mano kambary darosi šalta nuo atviro lango, ir po pievas nebeskraido pienių pūkai pametę galvas. Ir man regis šiąnakt žiogų nebegirdėjau. Baigėsi….

Ieškojimai ženklų, kur niekada jų nebuvo. Nei arbatoje, nei tavo telefono numeryje, užsilikusiame mano telefone. Visoms lažyboms suėjo senaties terminas. Pažadai nuleisti juokais. Traukiniai išvažiavo, o mes taip ir nesuspėjom į nei vieną iš jų. O gal nesuspėjau tik aš…

Skrisk, aš savo dainomis apie laimę tau sparnus užauginau.

Rodyk draugams