BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Birželis, 2011

Nedrįstu būti švelni

2011-06-21

Kad primintum, jog dar galiu būti mylima.Paneigtum, kad esu ir buvau tobula.

O kaip lengvą prarasti…bet ką. Akimirką, vėją, jaunystę, Tave… Ir kaip sunku prieiti nors žingsneliu arčiau, pakelti akis, prisiliesti…bijau, kad nudegins. Išsaugoti, suklijuoti, pradėti iš naujo, kai nebėra jėgų. Pamilti, kai jau šimtą kartų mylėjai prieš tai. Įsidėmėti akis, lūpas ir rankas, o svarbiausia vardą, kuris maišosi su kitais. Verkti dėl Tavęs, kai dykuma akyse saugo senų meilių kapus. Remtis į Tave, kai esi dar toks svetimas ir šaltas.

Man lengva Tau kalbėti apie laimę, kai vaidinu, kad ja gyvenu. Ir Tau sunku klausyti, kaip galiu būti laiminga, kai aplink spygauja vienatvės šaukliai. Tau sunku žiūrėti, kaip galiu gyventi be meilės. Nesu laiminga. Gal tik kartais…kai nusišypso svetimas praeivis, šypsena, kuri pasako, Tu gražiausia, ką man teko šiandien pamatyt. Arba kai pažvelgus į dangų pajuntu, kad kažkas mane saugo…Ir dar kartais, kai visai netikėtai sustabdai mane gatvėj ir paklausi, ar pavargau eiti. Pavargau.

Ir prieš Tave buvo, dėl ko širdį skaudėjo, dėl ko nuo ašarų mirko pagalvės, ir ne Tu vienas man tūkstantį kartų sakei ne, ne paskutinis išeini. Tik išeini dabar, kai ir taip per daug sunku. Regis, dar kviečiau, tyliai, tyliai, bet kviečiau…Tu neatsisukai. Mano ranka švelniai išslydo iš Tavo delno…neatsisukai. Manau, abiems, buvo šiek tiek skaudu…Pradžioje ar pabaigoje, nesvarbu. Aš su savo dirbtina laime,. Tu su savo dirbtinais draugais. Mes velniškai vieni. Ar jauti? O ką dar jauti? Ar tą skausmą, kurį pajusdavau kaskart kažkam išėjus? Ar skausmą, kurio dar nepažįstu? Ar laime? Tikra?

Aš nepavydžiu Tau laimės, ar laimei Tavęs. Tavęs kitai. Kitų Tau. Mūsų niekas neišskyrė. Mes tik nepažįstamieji. Gali kaltinti, kad esu per daug šalta. Galiu sakyti, kad Tau nerūpėjau. Aš viską suprantu, kad ir kiek kartų klausčiau KODĖL. Nėra meilės… kuri laime sukuria iš nieko. Kai geriau už save pažįsti Jį, nors dar nežinai kuo Jis vardu. Ir Jis bijo Tave užkalbint, nes atrodai Jam per daug tobula. Ir išdrįsti būti švelni…sau ir pasauliui, dėl Jo. Ir ne gatvėm eini, o skraidai. Jis niekada neišdrįsta manęs sustabdyti ir mes praeinam vienas pro kitą, nors iš tiesų dar dvi dienas kalbamės akimis. Visų kitų vardus, maišai tik su Jo. Ir išeini kartu su Juo, kai Jis išeina…

Aš lieku, Tu eik. Nepalikai nieko. Tik kelias tuščias valandas, gal kelis gražius žodžius ir pažadus. Aš neišdrįsau būti švelni. Tu nesugebėjai pamilti. Vienas už kitą blogesni, ir viens kitam vis labiau prasikaltę.  Tu nesuprasi manęs, aš nesuprasiu Tavęs. Ir nebuvau tobula Tavo akims, bet kai išeisi, būsiu tobula sau. Kol vėl neateisi, kito pavidalu…

… ir gal tada IŠDRĮSIU BŪTI ŠVELNI.

Rodyk draugams

Išeik, kol dar esi tik dvidešimt pirma eilutė mano užrašų knygelėje

2011-06-18

Išeik, kol mes dar neturim pradžios. Po to tik dar sunkės. Išeik, kol dar galiu sulaikyti ašaras. Užmiršk, taip kaip aš buvau pamiršus Tave.

Tavęs dar neturiu, o Tu jau slysti iš rankų. Paleidžiu ir išmetu, kad būtų lengviau, nors žinau, nebus….

Tuščiais horizontais aidi dar tuštesni Tavo pažadai. Viskas jau nėra gerai, viskas jau gerai nebebus. Ir aš dar galiu išeiti, nepažįstama, bet atrasta…bet išeiti aš jau nebenoriu. Nebegaliu užmigti be Tavo artimo, nors ir įsivaizduojamo kūno, nebegaliu įkvėpti, negavus banalios Tavo žinutės…ir pavydžiu nakčiai, kai Tu užmiegi šalia jos, o ne manęs. Noriu būti arčiau, bet bijau…bijai ir Tu, o gal nebenori.

Pasikalbėkim, kol mes dar tokie svetimi. Kol dar galėsiu pasakoti apie visas savo meiles ir prieš akis nematysiu Tavęs. Pasikalbėkim, kol nori ta mano meile dar būti. Ar jau taip per vėlu? Kol vakarais dar galiu išsėdėti namie, nebėgdama pas Tave. Nelauk, kol nueisime taip toli, kad nebeorėsim regėti vienas kito dar tokių svetimų veidų. Nelauk kol pakilsiu pati, nes pakilus niekada nebe atsisuksiu į Tave. Pakilus nesuprasiu, kaip dar šiandien jaučiausi prie Tavęs, ką jutau su Tavim, ką mačiau Tavyje. Būk šalia, kol man dar sunku, kol aš dar silpna, nes aš moku būti stipri. Ir man baisu, kokia būsiu, kai atsistosiu. Kai Tu nebebusi mano. Aš šypsosiuosi šaltai, Tu  būsi šalia ir niekada nesuprasi, kad pats užšaldei mūsų jausmus, kurių ir nebuvo.

Išeisiu…Gal atgal pas tą, pas kurį visada grįžtu, gal pas tą, kurį visada vadinsiu savo meile, o gal į vienatvę. Nepražūsiu. Užmiršiu Tave ir save su Tavim. Tarp mūsų neliks saitų, pas mane neliks Tavo vardo ir draugų, nakties, vakarų, vietų, suoliukų ant kurių sėdėjom.

Ir gal, jei labai norėčiau, pajėgčiau pastatyti tarp mūsų tiltą, pašaukti Tave vakare prie vartų, Tu gal ateitum…Padėti Tau prieiti žingsneliu arčiau, bet aš irgi labai pavargau, tad gal geriau…

Išeik iš mano naktų, iš mano rytų, dienų…Išeik iš mano gyvenimo. Išeik, kol dar esi tik dvidešimt pirma eilutė mano užrašų knygelėje…ir kelios buvusios valandos, kurios neįstrigo atmintyje.

Rodyk draugams