BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Birželis, 2010

Beprotybė

2010-06-26

Surištos rankos nori apkabinti. Lietaus lašai nevėsina,o šaldo. Įžengiu į pilką savo sąžinę ir stengiuosi ją numarinti abejingumo nuodais. Išlydžiu savo jaunystės dienas, pasmerkus jas amžinai senatvei. Lediniame žvilgsnyje užslapsčius nelaiminga meilę skelbiu pasauliui, kaip NUOSTABU MYLĖTI!! Ar patikėsi Tu? Leisk nuoširdžiai patarti, kaip senam vaikystės bičiuliui, neverta! Melas! Tai viso labo melas. Gražūs žodžiai ištarti švelniai įtaigiu tonu. Nieko po jais nesislepia. Na, gal tik naivumas, paliegusios viltys ir MELAS MELAS…Daugybė melo!!! Kvailos terlionės su pigiais jausmais. Pasityčiojimas iš savęs. Ir daugiau nieko! Banalūs žodžiai-IŠEINU ir SUGRĮŽTU, ištarti vis stovint toje pačioje vietoje ir lieka tik žodžiais. Ir įskaudinti žvilgsniai maldaujantys įskaudinti juos dar kartą…paskutinį kartą. Vis aukštesni lygiai keliantys į pačias aukščiausias jausmų pakopas ir bloškiantis į primityviausios aistros glėbį. O aš pasitraukiu iš šito žaidimo. Nebežaidžiu pagal klišas stereotipų taisykles. Sužalotom pėdom šliaužiu iš tuščio nuo žmonių gausos, spiegiančio nuo tylos mūšio lauko. O grįžus namo nusiplausiu rankas su aštriu dezinfekciniu muilu prisiminimams užmušti. Ir tyliai tyliai, galbūt Tau vienam, prisipažinsiu-pralaimėjau karą…žiaurų meilės karą…aš per silpna…

Rodyk draugams

Apie seną meilę senam kine…

2010-06-26

Vienumoje…aplink groja daugybė senų nostalgiškų  melodijų…Nei vienos…nei vienos…Negaliu atkartoti…nors visas kažkada mokėjau atmintinai. Vanilinė vasara glosto nuo nakties sapno, kuris dar tebesklando kažkur ore, pavargusias akis. O aš viena… lūpomis gaudau mirštančių taktų atgarsius…Su vienu iš jų Tu vėl prasismelki į miegančias mintis. Kaip senam nespalvotam kine nuleidi uždangas, tobulai sukomponuoji dekoracijas ir užgroji pačią skaudžiausią odę apie…apie mano tuščias iliuzijas. Groji stipriai skaudžiai garsiai nebebijodamas  manęs sužeisti. Kokia teisę Turi nieko neatsiklausęs ateiti? Kokia teise Tu turi niekam nepranešęs išeiti? O aš kas kartą laukiu…laukiu vienumoj…laukiu apsupta trupančių akordų…Pasiryžtu eiti ieškoti,bet Tu ir vėl mane sustabdai…

Šalta tam Tavo nespalvotam kine…Ir ne daug čia jausmų…Maži trupinėliai senų prisiminimų, bet ir tie jau nespalvoti. Balta arba juoda…čia…bet gyvenime taip nebūna…gyvenime nėra nei grynos juodos…nei grynos baltos…Nepatinka man tokios Tavo spalvos. Aš noriu į vasarą žydinčia kvepiančia žaidžiančia gėlėmis. Ir Tavęs noriu kitokio. Truputi dažniau besišypsančio. Truputi nuoširdesnio. Man seniai pabodo ta pilka rudeniška elegancija. Pabodo Tavo rimtas veidas. Pabodo mano ironiški žodžiai. Čia viskas per daug dirbtina, per daug profesionalu, per daug pedantiška…gyvenime taip nebūna…

Viena saulėtam kambary…Bandau sukurti kitokį kiną…Su prieskoniu prisiminimų,tik šįsyk spalvotų. Iš to kokia buvau, ir to koks buvai Tu. Aš nepagražinsiu-aš rodysiu tik tiesą, ir to pakaks. Aš niekam nemeluosiu ir nesakysiu, kad buvo meilė, kai jos nebuvo…O jos nebuvo?..Nemeluosiu, kad buvau Tau abejinga, nemeluosiu, kad dabar tokia esu…nes niekada tokia nei buvau…nei būsiu…Tik leisk man parodyt kokia buvau laiminga. Tik tyliai stebėk kokia esu dabar. Viena…Viena…Tik prisimink….Nenusisuk…Nepraeik…Pažiūrėk į mane…į tą, kuri amžinai prisimins kiekvieną Tavo žodį…Kuri gal kažkada nustos ieškoti,bet niekada nenustos laukti. Kuri sukūrė gražiausių melodramų scenarijus apie…apie Tave…Kurios vasara buvai Tu. Ir kuri jau susitaikė, kad niekada…niekada jos neapkabinsi…kuri niekada Tau nepadainuos savo dainų…jos visos apie Tave…

Atleisk, jei esi man  per daug brangus. Atleisk, jei niekada neišdrįsau Tau viso šito pasakyti į akis. Prisimink, kiek kartų bandžiau…nebyliai šaukiau…neišgirdai…

Ir neskysiu, kad aš nekalta…dėl tragiškos filmo baigties…Kalta…kalta labiau nei bet kas kitas…Tik aš dėl visko ir kalta. Atleisk! Aš norėjau…norėjau dažnai…bet aš visada tik daug norėdavau. Aš bandžiau…bandžiau, bet kaip visada nieko neišėjo. Aš pavargau…per greitai… Bet Tu nežinai, kaip buvo sunku…Tu niekada manęs nesuprasi…Atleisk! Atleisk už tuos akordus, kurie buvo tiesa, už tuos, kurie buvo melas…už tuos, kurie buvo apie Tave…ir už tuos, kuriuose Tavęs nebuvo…

O aš viena.Paskendusi senoje muzikoje.Nebenorinti mylėti, bet vis dar mylinti.Tyliai grojanti senų prisiminimų melodijas. Prašanti atleisti. Ir norinti pabėgti nuo žmonių, bet tuo pačiu nuo vienatvės…nuo savęs-dabar ir anksčiau…nuo tų senų melodijų…nuo šios vasaros…galų gale nuo Tavęs…nuo Tavo rimto žvilgsnio…nuo scenarijaus mūsų gyvenimo…nuo tokių nelaimingų pabaigų…nuo tokių dienų…nuo tolstančio Tavęs…nuo verkiančios savęs…nuo vienišos savęs.

Atleisk už tokį mano kiną!


Rodyk draugams

Tavęs nebemyliu…Gal…

2010-06-23

O kuo Tu dabar gyveni? Kuo kvėpuoji? Kuo tiki? Ką Tu šiąnakt sapnuosi? Naktį,kai aš kažkaip vėl netyčia prisiminiau tą vaikišką šypseną…Aš juk tą,kuri išmoko nebemylėti,bet visgi dar truputėli rūpi…Nebegailėk manęs,nes aš išmokau iš savęs pasijuokti…Nes gal ir per daug jų visų manęs gailėjo…Nes gal per daug savęs gailėjau aš! Bet nežinau kodėl naktį taip gaila savęs… Tavęs…Mūsų…galiausiai laiko, kurio nebeturime. Kodėl įbedus  nieko nematantį,nejaučiantį buką žvilgsnį žvelgiu į aptrupėjusią sieną ir taip stumiu akimirkas,kurios galėtu būti nuostabiausios mano gyvenime…Kaip nejučiomis peržengiu tą menkutę ribą tarp prisiminimų ir svajonių…Kaip mano žodžiai nebeatspindi jausmų…Kaip kaskart pabundu tą pačią šeštą ryto, ir pro šalto stiklo langą matau brėkštantį rytą…Kaip kaskart sau prisiekiu-kitą aušrą nebebusiu viena…Ir vėl artėjant rudeniui paniškai bijau ilgesio,atgijusių ar mirštančių jausmų…Bet juk žinau, kad tą rudenį vėl grįšiu į tą krantą,kurį taip senai minėme kartu…Grįžtu ten visada-kiekvieną rudenį, ir jau nebe pamenu ar mes kažkada ten buvome tikrai ar tik man dabar taip atrodo…Gal atrodo…Ir kaip nelaukiu aš tų šviesių,tačiau visada tokių šaltų rytų,kai įkvėpus laukinio vėjo,pakėlus akis į pilką dangų ir vos atsibudusiomis akimis pasisveikinus su dar pilkesniu miestu,aš suprasiu, kokia esu viena-tokia kaip prieš metus,kai žadėjau sau,kad tai bus paskutinis mano vienišas ruduo…Tada man būna gaila savęs…Tada sulaužau sau duotus pažadus-grįžtu į jau nebe pamenu, bet regis seną rudenį, į tą patį krantą,prie tos pačios jūros, stipriai stipriai Tave apkabinu,vėl prisiekiu sau Tavęs niekada nepaleisti,kol į realybę negrąžina ledinis vėjo gūsis. Aš jau užuodžiu tą rudenį ir žiauriai jo nelaukiu…

Naktys ateina ir…išeina,o aš nežinau kuo tu dabar gyveni,kuo kvėpuoji,kuo tiki…Vėjas atneš ir…išsineš dar tūkstančius rudenų,o aš taip ir neatsispirsiu pagundai grįžti į seną labai seną praeitį…ir įstrigusi joje vaidinu,kad gyvenu dabartį…kad džiaugiuosi lietinga vasara, kad naktimis ramiai užmiegu, kad sapnų reikšmės nesuprantu, kad mano dainos ne apie Tave,

kad Tavęs nebemyliu…Gal…

Rodyk draugams

Sugrįžk, meile, į mano širdį….

2010-06-08

Ateik! Ateik ir pasakyk, kas esu dabar? Ateik ir pasakyk, ką dievinu ir ko nekenčiu? Nes visi jie tapo vienodi, tokie pilki…Atnešk dar vieną rytą, kurį norėtųsi pabusti. Atnešk dar vieną dieną, geresnę už vakarykštę, prasmingesnę, šiek tiek ilgesnę…Grąžink tą norą dovanoti save . Aš vėl noriu būti pilna jausmų! Sukurk man vasarą- pačią ilgiausią… pačią beprotiškiausią. Aš Tau viską atiduosiu už dar vieną galimybę pabusti nuo saulės beprotiškos kaitros, rytinės paukščių maldos, nuo lietaus lašų ant mano odos, plaukų, patalų…Už galimybę praleisti dieną tarp laimingų veidų, kartais beprotiškų , bet laimingų! Už dar vieną vakarą, kartais šiltą, kartais vėjuotą, bet visuomet tokį pat…Kai siekdavom dangų supynėmis…Kai namo grįždavom šiltomis balomis, dainuodami pamirštas dainas…Kai lankydavai mane kas vakarą…Ir lyg oras užpildydavai visą tuštumą manyje…Sugrąžink prasmingus rytus…Vasarą, pilną maloniai kutenančio laukimo, kvepiančią Tavimi…

Sugrįžk, meile, į mano širdį!


Rodyk draugams

Be Tavęs…

2010-06-07

Dabar aš laisva! Nepriklausau niekam ir nuo nieko! Dabar nebegalėsi man įsakinėti!

Visu kūnu, visa siela, širdimi visa atsidavusi…NIEKAM! Pasiaukočiau ir Tave paaukočiau dėl lėkštų idėjų, kuriomis net pati netikiu…Tamsoje geriu taurėmis beverčius savo idealus, išaušus rytui suprantu-niekada jų nepasiekčiau..Viename kambaryje užsirakinus su vienatve ir tyla plėšiu dainas apie dviveide meile…Visas sienas išdažau baltais dažais ir spiegiu visiems į veidą, kad aš ne beprotė…-žavi beprotė ir puikiai suprantu,  aš-psichinė…Pilnatimis su praeities šešėliais kaunuosi vėjo malūnų kovose…Bemiegėms naktims savo krauju atsidėkoju už gabalėlį netikro Tavęs…
Tokios dabar mano naktys, tokios dabar mano dienos…na o mano rytai? Juos netyčia kažkur pamečiau…
Toks dabar mano laikas be Tavęs…
Dabar aš laisva! Nepriklausau niekam ir nuo nieko! Dabar nebegalėsi man įsakinėti! Bet MALDAUJU Tavęs sugrįžk!!!

Rodyk draugams

Mano meile…

2010-06-05

Gyvenimas-dienoraštis!

Tai tik dar viena naktis,kai žvelgdama į šaltą dangų,jame neįžvelgiu Tavo akių…

Tai tik dar viena daina, kai klaidi potekstė nebe primena mūsų netikros meilės istorijos…

Tai tik dar vienas, per daug paprastas,per daug lėkštas, mūsų susitikimas,kurio neįtraukiau į nuostabiausių mano gyvenimo akimirkų sąrašą…

Neverk,aš juk niekada nepamiršiu tų naktų! Juk aš išsaugojau visas tas dainas! Aš vis dar sutikus tave šiek tiek susijaudinsiu…ir taip bus amžinai…Visada Tavęs ieškosiu kituose…Vėl ir vėl iš naujo įsimylėsiu Tave tik gal jau kitame kūne, kitoje šypsenoje, kitame žvilgsnyje…Šiandien visai netyčia prisiminiau Tau skirtos dainos žodžius,tačiau tyliai juos užgniaužiau gerklėje…dar ir dabar jie stringa. Šiandien ir vėl girdėjau Tavo žodžius skirtus Jai-neverkiau.Regis,viską pamirštu…skausmą pamirštu…laimę pamirštu…Regis, vis dažniau atsiranda kažkas svarbesnio už Tave…daug svarbesnio.O, regis, dar vakar apie tai nebūčiau net pagalvoti drįsus…Akis paravirkdo ne Tavo abejingumas, ne jos “nerealumas”…Naktimis šaukiuosi ne Tavo vardo…Sutinku Tave dažniau nei kada nors kitą kartą, tačiau ironiška-ir galvoju apie Tave mažiau nei kada nors…O iš to kerinčio paprastumo liko tik “Gražus.Tikrai gražus.” Žvilgsnis, balsas, juokas-tiesiog gražu ir nieko daugiau!Ne, turbūt šiąnakt jau nebe užmigsiu, kaip, berods, ir vakar, bet ne dėl Tavęs Brangusis, kaip ankstesnėmis naktimis.Aš ilgiuosi tų dienų, kurios praėjo-Tu jas man padovanojai. Aš ilgėsiuosi to NUOSTABAUS VAIKINO ….tavęs. Tiek daug norėčiau, meile, pasakyt tau..bet jau nebežinau nei ką, nei kaip…Gyvenimas-dienoraštis,o meilė-patys gražiausi jo lapai.

Tai tik dar viena naktis,kai žvelgdama į šiltą dangų,jame neįžvelgiu Tavo akių…

Tai tik dar viena daina, kai klaidi potekstė nebe primena mūsų nuostabios meilės istorijos…

Tai tik dar vienas mūsų susitikimas…

Rodyk draugams