BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Čia kiaurą dieną niekas nebebūna brangūs

Sakai, atrodau šiek tiek pavargus. Nešvyčiu. Ir jau seniai. Ir kitų laimingais padaryti nebegebu, nes pati savąją laimę pamečiau tarp besibaigiančio galiojimo prekių lentynų, tarp sunkių palečių, kurių, tiesą sakant, aš niekada nepakeldavau, tarp nuostolių kasos stalčiukuose. O gal ir kur kas seniau. Vis dar pabundu ketvirtą ryto, kartais apkabinta stiprių rankų, kartais palikta. Ir sapnuoju žmones, kurių seniai nebėra mūsų kambary. Kai visi išeina kažkur, kažkokiais reikalais, palieku viena ir beprasmė, ir klausau liūdnas dainas. O vakarais, išjungus visas dainas, bandau šiltai pasitikti tuos, kurie grįžta į namus. Apkamšyti visus pilkais vilnoniais megztiniais, išvirti kavos su pienu ir cukrum, pašildyt sriubos ir taukšti, taukšti, taukšti, kaip ta šviesaplaukė iš serialo, kuri vėliau susėdę žiūrim kartu. Bet mano savininkas, piktų akių ir paniško juoko, jums pasakytų, kad nemoku kūrti namų. Kad vis lėkštes ne toj lentynoj sudelioju, kad nulaužau gėles, vakarienę dažniausiai persūdau, o prekybos centre išleidžiu per daug. Kad pažadinu jį naktį, eidama į balkoną.

Prisigėrę vyšnių vyno mes nebesibučiuojam. Parūkom balkone ir patylim, savo svorio problemas panalizuojam ir nueinam miegot. Per daug dažnai tavęs atsiprašinėju, kišu nosį, kur nedėrėtų ir slapčia paskaitau žinutes. Bet… atleisk. Norėčiau Tau papasakot, kaip ilgai aš šiandien negalėjau užmigt, kaip ilgai tavęs aną savaitę laukiau, kaip norėjau tau būti graži kažkada ir kaip šiandien visai nebeskaudina tavo visi žodžiai. Bet tau neįdomu arba, ko gero, viską tu apie mane jau žinai. Tad susuku tavo žvilgsnį į iliuzijos popieriuką ir nešiojuos kišenei, lyg šokoladinį saldainį. Ir visiems šaukiu, prikimus, kad aš įsimylėjus. Nors iš tiesų nepažįstu aš tavęs, nors, iš tiesų, labiau bijau negu myliu.

Po visą miestą bastausi, kaip benamė katė ir iškau vietos sau. Neprašmatnios, kur nelytų ir labai smarkiai nesibartu. Su vilties šlakeliu, kad tada atrasiu ir save. Bet ko gero, turėtų būt atvirkščiai. O Tu žadi toli išvažiuoti. Išmokti pasitikėti savimi ir anglų kalbos. Atrodo, kad užaugom tik šiais metais, bet netapom nei geresnės, nei protingesnės, gal tik svetimesnės. Išmokom tokių dalykų, kaip “gyvenimo tempas” ir “nusileisk ant žemės”. Pamiršom dalintis, bet neišmokom taupyti. Pamiršom pasipasakoti. Pamiršom būti kitokios. Pamiršom paragauti pirmo sniego ir sušių, kurių dar niekada neragavom. Prisidžiovinti lapų, prisirinkti konkorežių, laukti Kalėdų, tikėti  stebuklais, atrasti laiko smulkmenoms ir viena kitai. Rodos pamiršom daug daugiau nei išmokom. Bet nepamiršom būti. Ir kartais vis dar kartu.

Patiko (23)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą