BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Bet ši kasetė subrokuota, absoliučiai viskas čia sumeluota. Atleisk, Tu tikrai velniškai žavus buvai.

Įsibėgėjo pavasaris, su visais savo kaštonų žydėjimais, nuotraukomis prie sakurų ir pemainomis gyvenime visų. Praėjo visos mano depresijos ir pamiršau kažką kažkada mylėjus. Norėčiau paskutinę naktį apkamšyti tave savo svajonėm ir kalbom apie nebūtus vėjus, kaip kadais. Papasakoti, kaip vakar visą naktį šokau su tuo “Dieve, koks tu nuoširdus” berniuku, kuris nemokėjo šokti ir kuris mano vardą įsiminė iš pirmo karto. Ir pasakojo jis man ne savo žygdarbius, o apie “nevykusius” mokyklos laikus. Ir šypsojosi daug, nors šypsenos gražios neturėjo. Bet buvo ne taip. Šokau aš su pačiu karščiausiu karininku visame klube, ant kurio dešinės rankos bevardžio piršto ironiškai šypsojosi auksinis žiedas. Ir bučiavausi priremta prie sienos. Ir daug raudono lūpdažio pėdsakų palikau ant jo naujų marškinių, kurie kvepėjo prabangiais kvepalais ir viskiu. Sutinku važiuoti į viešbutį ir pusiaukelėj pabėgu. Sakai man: “Tu - unikumas”, bet visada įsimyliu vyrus, kurių iš tiesų nekenčiu, standartiškus ir besielius.

Bet ačiū Dievui, už liepų berniuką. Pažadina dabar jis rytais, ir kažkoks jaukus jis man. Susitinkam pagaliau tos kavos ir guodžiam viens kitą vėlyvais vakarais. Bandom susidraugauti, bandom įsimylėti. Na, o mano močiutė jau suplanavo, kur mes gyvensim ir kiek turėsim vaikų. Vyras, kurį kažkada abi slaptai mylėjom ir kurio kvepalais buvo persismelkęs mūsų kilimas, labai seniai mums pasakė “Į viską žiūrėkit paprasčiau”. Ir aš bandau. Neteisti. Atleisti. Paleisti.

O su lietum  mums nėra tinkamo laiko, jis visada ne tam pačiam formate. Ir susitinkam tai per anksti, tai per vėlai. Tai negali jis, tai aš nebenoriu. Taip ir neišpildėm visų tų pažadų vienas kitam. Viskas apisiverčia. Ir šiandien, galbūt, jam skauda labiau negu man. Mano, “didžioji liepos meile”, žinai, tiesą sakant šis laikas taip pat ne mūsų, nors ir neliko visų “bet”… Gal po daugel metų, ar po dar trijų šimtų melodramų mūsų gyvenime, tu vesi mane kaip kadais juokavai. Bet tai ne šis metas.

Mano miestas absurdiškai mažas pasenęs “pletkininkas”, visas piktas ir susiraukšlėjęs nuo tų “pletkų”. Ir visi čia viską žino apie tave. Ir jau kelis mėnesius negali atsistebėti tavo pasirinkimais, į mano kiemą vis užnešdami nuogirdų likučius. Sutikta “Maximos” pardavėja, iš anų laikų, mielai šypsosi ir pasakoja kaip stipriai tu manęs nekenti ir kaip davanojai jai gėlių gimtadienio proga, o aš įsimetu cigaretes į rankinuką ir tyliai atsakau: “Aš visada buvau kitokia”. Tiek iš tos praeities ir likę.

Išlydim dalelę savęs į laimę. Kur gražus britiškas akcentas, kur vasara trunka 50 sekundžių. Jai viskas bus gerai. Ji ta saulė kuri šviečia, net ten, kur visada lyja. Susitaikom su miestais, ant kurių baisiai pykom kadaise. Liekam kartu, nors kartais nelengva. Nelaukiu saulės, nes mano saulė važiuoja kartu, tame pačiame automobilyje.

Patiko (3)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą