Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2010-07-31

Po dvidešimt keturių valandų prasidės nauja diena…

Publikuota: Apie liepą, kuri kvepia vėju ir laisve

Ne iš lėto, ne po truputį…Netikėtai. Žaibo staigumu. Aš išnyksiu iš Jo gyvenimo. Visam…Net prisiminimuose negrįšiu…niekada. Nes nenoriu niekam būti galvos skausmu, šiukšlė po kojom, bloga asociacija…o ypač Jam.

Išdrįsiu, nors rankos gal virpės. Nesigailėsiu, nors gal dar ir nepadariau visko ką galėjau.

Susinaikinsiu Jam. Ir sunaikinsiu Jį sau. Savo naujausią meilę pačiomis gražiausiomis akimis. Pirmas gražias žinutes, nereiškusias man nieko, ir šiurkščias paskutines, tapusias viso gyvenimo svarba. Kaip eilėraštį galėčiau visas jas Jam padeklamuoti, o Jis taip ir neprisimintu, kam buvo jos skirtos. Sunaikinsiu visas sukneles, kurias saugojau Jam ir dar vienam mūsų susitikimui. Jis visus juos atšaukė. Ir Jo gyliai įstrigusi atvaizdą, kurį taip gerai išmoko atkopijuoti mano sapnai ir praeiviai gatvėse. Rytą, kai iš niekur širdyje atsiradęs džiaugsmas privertė tylomis ištarti Jo vardą. Man liko para, kad pamirščiau Jį…O Jis taip toli…ir čia šalia. Prieš mėnesį pamačiau berniuką su tuo pačiu megztiniu ir nedrąsių žalių akių žvilgsniu. Dabar bandau užmiršti vyrą, sutrypusi man širdį ir savo vienatvę  taip greit nužudžiusį kitos glėby.

O aš pamesta ir nusižeminusi padovanosiu Jam paskutinę žadėtą rožę. Ir susinaikinsiu Jo akyse. Jis nieko nematys ir nepajus. Neleisčiau, kad Jam skaudėtu…Jam ir neskaudės. Tik gal raudonų rožių žiedlapių lietus Jam primins mane…ir Jis tikės, kad kažkur toli vis dar Jo laukiu. Tik ir…gal… O aš jausiu viską…Man skaudės. Tai aš lysiu prie Jo kojų…Po dvidešimt keturių valandų prasidės nauja diena…Visai visai nauja…Tik Jis dar nežino, kad ten Jo nebebus.

Paskutines valandos ir minutės…O Jam jų visai ne gaila. Mes nebeturim laiko…o gal dar galim suspėti?

Dar kartą praeisiu pro vietą, kur pirmą kartą pamačiau savo berniuką ir atsisėsiu ten kur Jis sėdėjo. Atsistosiu ten, kur aš stovėjau. Prisiminsiu viską, kad po to visam laikui užmirščiau. Kad dar tūkstantį kartų eičiau pro tą vietą, pro Jo sėdinčio ir stovinčios manęs šešėlius ir….nieko nebe paminčiau. Aš svajojau, kad Jis mane sustabdys iki paskutinės sekundės…

Ir man raką ištiesė galantiškas jaunuolis. Aš sutikau eiti su Juo, tik vėliau sužinojau, kad Jis vardu Rugpjūtis. O Jis nieko nežinos ir nepamins…

Tik gal raudonų rožių žiedlapių lietus Jam primins mane…

Patiko (0)


Atgal į: Po dvidešimt keturių valandų prasidės nauja diena…